Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
19
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Praėjusio laiko atminimui 0

2017-01-27

Šis tekstas sudarytas iš praėjusiais metais buvusių pokalbių su šviesaus atminimo menininke Gintare Uogintaite-Bielskiene. G. Uogintaitė 1981 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) baigė menotyrą. Tačiau kaip ir visa Uogintų šeima – tėvai ir brolis – Gintarė pasuko tapybos keliu. Nuo 1981 m. pradėjo dalyvauti parodose, 1988 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Personalines parodas rengė Vilniuje, Kaune, taip pat Čikagoje, aktyviai dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje.

Mūsų pokalbių centre buvo ne dailė, labiau – teatras, Palanga. Gintarė pasakojo apie įdomų, prasmingą, kupiną įvairiausių nutikimų, pokalbių laiką, kai menininkai, tarp jų ir centrine pokalbio figūra tapęs Juozas Miltinis, atvažiuodavo į jos tėvų namą Palangoje. Gintarė dalinosi ypatingais to laiko prisiminimais. Deja, apie mūsų pokalbius su jautria, gilia, iš pirmo žvilgsnio gana uždara asmenybe, turėjusia daug ką papasakoti, bet taip pat nuoširdžiai norėjusia pažinti ir pašnekovą, jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Liko daug nepaliestų temų, bet su skaitytoju dalinuosi papasakotais momentais, istorijomis, kurias Gintarė, dar būdama visai jauna mergina, pradėjo fiksuoti ją supusių menininkų aplinkoje.

Juozas Miltinis pas Uogintus Palangoje

Juozas Miltinis pas mus apsilankė tada, kai man buvo gal keturiolika metų. Tada jis atvažiavo pirmą kartą pas mus, į Palangą. Palangoje, prie pat jūros, yra mūsų namas, toksai medinis, nepasakyčiau, kad labai prabangus. Bet visiškai prie pat – miškas, jūra.

Dvarionų namas – kaimynystėje, šalia – ir profesoriaus Antano Gudaičio, J. Juzeliūno namai. Tai va, tokioj Palangoj, sakyčiau, kitokioj nei dabar, mes gyvenom. Jis jau buvo pažįstamas su mano mama. Mama ir tėvas turėjo dirbtuves ir tapydavo portretus. Čia lankydavosi, tapydavo ir kiti dailininkai iš visos Lietuvos. Tuomet pirmą kartą mama su tėvu tapė J. Miltinį. Mama nutapė tokį nedidelį portretuką, žaliais marškiniais. Jis buvo laikraštyje atspausdintas. Kai nutapė, kaip mama pasakojo, Miltinis pamatęs taip bėgo laiptais, kad vos nenugriuvo.

Uogintų šeima

Mano tėvai – išvis ano laiko, abu buvo palikti dėstyti institute, mama buvo A. Gudaičio asistentė, bet kai reikėjo laikyti komunizmą... Jie nesuprato, nepriprato prie tarybinės tikrovės... Nebuvo jie kažkokie disidentai. Jie tylėjo, bet visa savo esybe buvo kitokie. Ir mokykloje, kai aš mokiausi, žmonės buvo kitokie negu pas mus namie. Viską kalbėdavo dvigubai, su pašaipa, ironija. Lyg iš tikrovės reikėtų tik šaipytis. Ir man visąlaik kirtosi tos tikrovės. Mano tėvai kažkaip kitaip matė pasaulį, kaip iš Smetonos laikų pozicijos. Neprisitaikė prie tarybinės tvarkos, mentaliteto. Kai nuvažiavau į Ameriką, man buvo 35 metai, aš pakliuvau į tą terpę, vyresnių lietuvių bendruomenę, kurioje tas pasaulio supratimas buvo toks pat.

Teatro gastrolės Palangoje

Paskui J. Miltinis pradėjo atvažinėt kiekvienais metais. Palangoje, taip pat Klaipėdoje vykdavo teatro gastrolės. Trukdavo apie dvi, tris savaites. J. Miltinis su Vaclovu Blėdžiu tą laiką gyvendavo pas mus. Tas gyvenimas būdavo toks: iš ryto J. Miltinis užsidaręs skaitydavo graikų filosofus. Vakare J. Miltinis su V. Blėdžiu išeidavo į teatrą. Niekada nebuvo taip, kad jie neitų į gastrolinius spektaklius. Būdavo, jie sėdi tuose spektakliuose, ir aktoriai žino, kad jie sėdi, kad mato kiekvieną judesį, po spektaklio jiems pasakoma, kas gerai, kas blogai. O po spektaklio, kai grįžta maždaug apie dešimtą – tai jau balius. Ateidavo ir kitų kaimynų. Viskas dažniausiai vykdavo rudeniop, kaip ir teatro gastrolės. Paprastai vakarais būdavo tikra puota. O Miltinis dažnai sėdėdavo ir iki ryto. Būtinai būdavo raudono sauso vyno. Jis atsiveždavo, arba mus, vaikus, siųsdavo pirkti. Palangoj būdavo tokio ispaniško pigaus vyno. Sovietmečiu beveik nebuvo sauso vyno, bet kartais „paduodavo“ po porą rublių, tai buvo labai pigu. Bet kad jis rimtai išgėręs būtų buvęs, neteko matyti... tas jo vyno gėrimas buvo – tai labai nepaprastai intelektualios kalbos, Miltinis buvo nepaprastai įdomus žmogus, tokie, sako, gimsta per tūkstantį metų kartą.

Aš eidavau į spektaklius, bet spektakliai būdavo ne tokie įdomūs kaip tie vakarai po spektaklių. Miltinio intelektualios kalbos buvo susipynusios ir su humoru. Žodžiu, ten nieko netrūko. O kaip būna, kad žmonės yra labai rimti, labai intelektualūs ir, žiūrėk, nė paprasčiausio juoko nesupranta... Ir pasimato, kad tos kultūros mažoka, o čia tiesiog tie pokalbiai žaižaruodavo viskuo.

J. Miltinis turėjo gebėjimą labai įtikinamai pasakoti istorijas. Namas Palangoje, girdisi jūros ošimas, toksai gūdus vakaras, rugsėjo pradžia, gana vėlu ir girdim J. Miltinio pasakojimą. Sako, einu namo su šuniuku, ir mane įspėjo: tik neik per žydų kapines, pagalvojau, kad per ten kelias artimesnis, ir einu, einu, einu. Sako, perlipau per tvorą ir staiga įkritau į duobę. Bandau iš tos duobės išlipti, žiūriu: švieselė į mane, baisu – ne tas žodis, o ji vis artėja, artėja ta švieselė, aš bandau išlipti. Ir kaip bėgo, kaip metė kažkas tą švieselę. O pasirodo, kad naktį neva savižudžius laidojo. Tokia kažkokia istorija buvo. Jis pasakodavo taip įtaigiai, kad vaikai kojas po savim riesdavo iš baimės.

Man buvo nepaprastai nuostabios ir J. Miltinio balso intonacijos. Jis buvo ir nuostabus aktorius. Tie perėjimai, žodžių nutęsimai, buvo fantastika jo klausyti. Jis, man atrodo, turėjo visus talentus. Taip pat ir kalbos muzikalumą.

J. Miltinio vidinė elegancija

Jo manieros buvo tokios, labiau gal iš smetoninės Lietuvos, visada ranką bučiuodavo. Man šešiolika metų, atvažiuoja J. Miltinis su V. Blėdžiu, prieina prie manęs, pabučiuoja ranką, ir aš nesijausdavau blogai. Tas pabučiavimas būdavo toks, kad ir tave pakeldavo, ir tas žmogus likdavo aukštumoj. O būna, kad kažkoks jaunas žmogus pabučiuoja, ir atrodo, kad nusikratysi tos rankos, ir tau nepatogu, kad tas žmogus tave pažemino. Tos manieros labai skirtingos, jo viskas eidavo iš vidaus, iš tikrųjų. Būna, kad koks žmogus bučiuoja tau ranką ir norisi sakyt: ką tu darai, kam tau to reikia? Vaidini be reikalo. O ten tai jaučiausi labai pakylėta.

Kai jaunesnė buvau, tai draugės mane stabdydavo, kai apie Miltinį pradėdavau šnekėt. Man jisai buvo kaip mokytojas. Aš sėdėdavau per naktis, kai tie baliai būdavo po spektaklių., o kadangi man buvo 15–16 metų, tai jauna, ištverminga, visi jau nueina miegot, o aš pasilieku ir per naktį. Jis sėdi prie stalo, vyną po truputį geria, ir aš sėdžiu pasirėmus. Jis manyje nematė ypatingo pašnekovo, beveik pats su savim šnekėdavo, o aš gaudydavau tuos žodžius, o jau rytą bėgdavau žiūrėti į tarptautinių žodžių žodyną, ką reiškia. Kai jis kalbėdavo, tai tarptautinių žodžių baisybę vartodavo. Kalbėdavo tokiais labai ilgais sakiniais. Aš perrašinėjau jo įrašytą kalbą... Tai tie ilgi sakiniai tiesiog vienas ant kito. Jis niekada nekalbėjo kažkokiais trumpučiais sakiniais. Visada tokiais ilgais, su tarptautiniais, su prancūziškais žodžiais.

Prancūziški steikai

Dar buvo vienas įdomus kartas mūsų namuose, Palangoje. J. Miltinis pasakė, kad keps steiką su krauju prancūziškai. Tai visas namas apimtas žinios, kad Miltinis keps tuos steikus. Buvo tada ir teatro direktorius, paprastai pasakius „krūtas“, jis viską gaudavo, pasistatęs du namus buvo, na, kaip ne iš tarybinio gyvenimo. Tai sako: važiuojam į Klaipėdą mėsos pirkti. Gerai, važiuojam. Na, galvojau – nuvažiuosim, nupirksim mėsos ir grįšim. Nuvažiavom iš ryto prie mėsos kombinato, grįžom vakare. Kol papjovė tą veršiuką, vienu žodžiu, turėjo būti taip kaip Prancūzijoje. Ir grįžom mes su ta šviežiausia mėsa, o Miltinis: dvi minutės – ir steikas. Aišku, buvo nepaprastai skanu, viskas buvo ypatinga. Tai bent man padarė įspūdį – saulė leidžiasi, mes dar prie mėsos kombinato, laukiam veršiuko.

Repertuaro suvaržymai

Kokius spektaklius statyti J. Miltiniui, kaip ir kitiems tuo metu, nurodinėjo Kultūros ministerija. Repertuarą turėjo sudaryti lietuvių autorius, turėjo būti rusų, man atrodo, kažkoks tarybinis, o paskui jau tie keli, kurių jis nori. Žodžiu, jis sakydavo: pasirenk u ten kokį A. Laurinčiuką, sako – tokia neįdomi pjesė, tai paimu prikišu visokių blevyzgų, tada įdomiau, tai nors atperka. Atsimenu iš vieno tokio spektaklio man labai įstrigo tokia frazė: „pūsiąs, pūsiąs kaip šiktburbulis ir sprogsi“... ir tokių visokių prikaišiota, bent kiek įdomiau.

 Kelionės į užsienį

Miltinis važinėdavo, jam leisdavo, o mes visi uždaryti buvom kaip kalėjime. Jis buvo toks garsus, kad jį turėjo išleisti. Ir Maskvoj garsus, ir Paryžiuj. Jis sakydavo, aš pati tą girdėjau: „Aš iš kiekvienos šalies po saujelę kultūros atvežu į Lietuvą.“ Kelionėmis jis girdavosi ir prie stalo: „Aš tai kiekvienoje kelionėje nusiperku kaklaraištį, kiti ten laksto kažkokių siūlų ieško, ar kitų gėrybių...“ Dar jis, kai buvo truputį vyresnis, rinko lazdas, tai su lazda taip labai elegantiškai vaikščiodavo.

 Vaclovas Blėdis

 Jis buvo kaip J.Miltinio ginklanešys. Visada šalia, visada buvo pasiruošęs patarnauti, padaryt viską, ko J. Miltinis nori. Vieną dieną prie stalo sėdim, ir V. Blėdis pasakoja, kaip jis padaro „Samoduką“. Ten yra toks nuostabus vaidmuo spektaklyje pagal A. Vienuolio kūrinį (aut. past. – „Prieblanda“, 1945 m.). Jis kažkaip susuka veidą ir padaro tokio grynai idioto. O J. Miltinis sako: „Blėdi, atsistatyk, paskui negalėsi.“

Scenografas Vincas Kisarauskas

Miltinis išmanė ir tapybą, visus dailininkus žinojo, ir daugumą Lietuvoje pažinojo. Aišku, ir užsienio, kadangi Paryžiuje mokėsi. Jis ir muziką išmanė, nes teatre visko reikia – ir kompozitoriaus, ir dailininko. Jis rinkdavosi garsiausius dailininkus. Pavyzdžiui, savo spektakliui „Karalius Edipas“ jis norėjo pasikviesti V. Kisarauską. Tuo metu jis buvo į parodas nepriimamas, bet gera i žinomas. Kisarauskas sako: „O, gerai, sutinku. „Karalius Edipas“ man prie širdies.“ O Miltinis sako: „O man širdyje.“ Ir galiausiai nesutiko, kad darytų tą scenografiją. Miltinis mėgdavo anekdotus apie save, tai aišku irgi didino jo populiarumą. Paskui aš pati girdėjau, kaip šitą apie „Karalių Edipą“ jis pats kitiems pasakojo.

Tapytojos Bronės Mingėlaitės-Uogintienės scenografija

 Miltinis nusprendė, kad Naujųjų metų proga mano mama darys scenografiją jo spektakliui „Revizorius“ (pagal N. Gogolio pjesę). Mama – rūbus, o brolis Bronius Uogintas scenovaizdį turėjo sukurti. Mama pasakojo: nuvažiavo medžiagos pirkti, tai pirmiausia Miltinis sau medžiagą užsisakė, Blėdis – sau kostiumui medžiagą, o tik paskui jau žiūri, ko reikia spektakliui. Tai jai buvo labai keista. Aš scenografijos nekūriau, kažkaip niekad nenorėjau blaškytis. Su mama jis norėjo kažką bendro padaryti. Tarp jų buvo kažkoks ryšys. Jis nė karto nėra jos įžeidęs, nepaprastai gerai apie ją šnekėdavo. Mama su kažkokiu šventu jausmu į jį žiūrėjo.

Vieną kartą pasakojo, kad jie nuo jaunystės buvo pažįstami. Kai grįžo iš Paryžiaus, pasikvietė ją į pasimatymą, ji atėjo su mano broliu, tuo metu ketverių ar penkerių metų, ir Miltinis labai supyko. Kažkokią „papkę“ paėmiau mamos, ten buvo Miltinio nuotraukos iš laikraščių. Aš savo gyvenime irgi turėjau tokį žmogų –Vaitkūną Arūną, kuris be žodžių suprasdavo, nei čia meilė, nei simpatija, tie patys dalykai, kaip būna, sieja. Dvasiniai dalykai, kur nereikia pastangų, kad suprastum kitą. Kai mano mama mirė, man buvo beprotiškai didelis smūgis. Nors man buvo 26 metai, nepriėmiau to fakto. Buvo Dailininkų sąjungoje pašarvota, visi prieina sako užuojautą, ir ateina J. Miltinis su V. Blėdžiu. Supratau, kad jiems skauda kaip man.

Menas turi būti kuriamas žmogui

 Kaip aš supratau, Miltiniui buvo svarbiausia, nežinau, kaip čia pasakyti, tiesiog humanizmas. Jam visa ko – meno, teatro – paskirtis buvo iškelti žmogiškumą. Jis mokėsi Prancūzijoj 1930-aisiais, maždaug, tuo laiku, jeigu ten pasižiūrėjus į rašytojus, dailininkus, buvo ta viltis, nebuvo kažkokio dekadanso kaip dabar, vis tiek dar ėjo viskas į šviesą. Aš vieną kartą girdėjau, kaip jis šnekėjo būtent apie šitą dabartinį teatrą, tuometinius jaunuosius teatro kūrėjus, kad jie neveda į nieką... O spektaklis turėtų pridėti žmogiškumo žiūrovui. Aišku, jokių ten auklėjimų, primityvių dalykų, bet galutinis tikslas – šviesa, o ne neviltis, kaip kad būna – spektaklis baigiasi aklaviete.

 Teatro žmogus

 J. Miltinis kine vaidino nedaug, jis buvo teatro žmogus. Jam nepatiko, kad aktoriai ėjo, kiek netrukdė teatrui, tiek leido, bet jis nemylėjo kino. Jis, žinoma, žiūrėdavo tuos kinus, ką reikėdavo, tą jis matė... Jo meilė, viskas buvo teatras. Jis daug šnekėjo apie kūrybą, sakydavo, kad aktorius turi taip įsijausti į vaidmenį, kad galėtų improvizuoti. Jo teatras buvo paremtas improvizacija. Bet, kaip aš suprantu, jis viską labai giliai aktoriams aiškindavo. Nuo struktūros iki visų kitų dalykų, iki filosofijos... Dabar atrodo, kad visi tik savo srity... O pas jį jungėsi viskas – ir teatro žinios, ir filosofijos, ir tapybos. Tą ir jo biblioteka išduoda.

Kūrinio dvasia

Miltinis sakydavo tokią mintį: „Dvasia turi tokią savybę, kad pasisotina meno kūriniu jį matydama, jai nereikia jo įsigyti,.“ Aš pagalvojau, čia labai nepatogi pozicija, kai dailininkas nori, kad jo paveikslą nupirktų, geriau jam apie tai nepasakot. Bet iš tikrųjų tai yra teisybė, tau užtenka matyti, tau nereikia jo turėti. Jis labai daug lygindavo tą biologinį, gamtos pasaulį, su žmogaus gyvenimu, ir tai buvo nepaprastai įdomūs palyginimai. Pavyzdžiui, vieną kartą nulipau laiptais, o Miltinis sėdi ir pasakoja apie mano mamą, sako: „Ji kaip voras spjauna siūlą ant lubų ir tuo siūlu pati lipa“, reiškia ta kūryba iš nieko atsiranda. Anot J. Miltinio, žmogaus dvasia netobulėja, visais laikais tas pat.

Mintys apie mirtį ir Dievą

 J. Miltinis daug kalbėdavo apie mirtį. Ypač, kai jau ėjo senyn. Jis sakydavo: „Miegas yra mirties repeticija.“ Tą atsimenu labai gerai. Kai jis sėdėdavo prie stalo, turėdavo kišenėj kažkokių užrašų. Buvo užrašų knygutės ir tiesiog pavieniai užrašėliai: prancūziškai, vokiškai, itališkai. Juos išsitraukdavo, pacituodavo, dažniausiai, aišku, iš atminties, bet jeigu reikėdavo, išsitraukdavo jis tą popieriuką ir pacituodavo reikiamą mintį ir savo, ir ne savo. Matyt, tai yra prancūzų tradicija tą mintį apversti iš kito galo ir atvirkščiai pasižiūrėti. Svarstymai apie Dievą irgi būdavo įdomūs. Jis sakė: „Niekas nėra grįžęs ir pasakęs, kad ten Dievas yra.“ Mes nežinom, mes abejojam, ar ten jis yra, ar nėra... Aš, kai atsimenu, dar mažam savo vaikui pasakiau, tai ir netiki Dievu. Įsikando šitą...

Linijų reikšmės

 Įdomus buvo J. Miltinio pasakojimas apie linijų reikšmes. Pasakojo, kad horizontalios linijos reiškia pasitenkinimą. Vertikalios linijos reiškia skausmą. Ir taip jis įdomiai pasakojo, kad man tas visas pasakojimas susidėjo į kažkokią struktūrą. Ir paskui, atsimenu, pusę metų vaikščiodavau ir stebėdavau. Galvodama apie tai pradėjau tapyti interjerą ir išėjo puikus paveikslas.

Jis labai giliai žinodavo visą mąstymo struktūrą. Kitas kažkaip pasitenkina tomis savo žiniomis: daug žinau ir užtenka, o jam niekada nieko neužteko. Kai jis man pozavo, jam jau buvo nemažai metų, tai jis dar norėjo smuiku išmokti groti, italų kalba skaitė eilėraščius tada, nors italų kalbos taip labai gerai tada gal ir nemokėjo. Nebuvo ribų jo domėjimuisi, smalsumui. Miltiniui buvo įdomu, kas vyksta su žmogumi po mirties. Aš tik nuotrupas prisimenu, tuo labiau kad jis nepasakojo nei turinio, nei man aiškino. Žmogus pavirsta dalelytėm, išeina į kosmosą, paskui iš jų vėl kažkas pasidaro... Bet jis sakydavo: „Nu ne, aš tai išspirsiu tas šešias lentas.“

Režisierius, kuriam nerūpėjo buitis

 Pas jį nieko miesčionišk o, buitiško nebuvo... Jis buitimi apskritai neužsiėmė, atsikeldavo ir Platoną skaitydavo, ir apie tai kalbėdavo. Tą pačią kiaušinienę V. Blėdis iškepdavo.

Vieną kartą pas mus čia, Vilniuje, J. Miltinis užsisėdėjo, ir mano brolis paskui pasisiūlė Miltinį nuvežti į Panevėžį, aš važiavau kartu. Nuvažiavom pas jį į butą, o ten pilna visur, ant stalo, kėdžių knygų. Už tai, kad brolis parvežė, jam padovanojo originalią kinišką vazą. Vėliau Blėdis nusprendė apsiženyti su gydytoja. Jam penkiasdešimt keleri metai buvo, mano mama juokėsi, kad jam daktarė jau reikalinga, tai ir ženijasi. Ta daktarė skundėsi, kad antisanitarinės sąlygos jų bute.

Kai gavo jau atskirus butus, reikėjo Miltiniui apstatyti butą. Nuėjom į baldų krautuvę, sako Blėdienė, o Miltinis vaikšto kaip po muziejų: ten rankenėlė patiko, ten dar kažkas. Išsirinkt nieko neįmanoma, finale niekas neaišku. Niekas nepatiko, nieko nenori, žodžiu, jokio praktiškumo nebuvo.

Tapytojos organizuota ekskursija į teatrą

 Kiek vėliau buvo toks įvykis su ekskursija į teatrą. Kadangi teatras buvo toks populiarus, aš Dailės institute sugalvojau nuvežti studentus. Pagalvojau, gausiu bilietus, paprastai mums jų duodavo – trečią eilę. Taigi nusprendžiau studentus nuvežti į Panevėžį. Aš nuvažiavau su džinsais. Na, tais laikais juos buvo sunku gauti, tai išplauni nuo dažų ir vėl eini. Nežinau, kokie ten jie buvo, bet, kai pamatė V. Blėdis mane su tais džinsais teatre, nužvelgė... taip baisiai, taip baisiai, ir aš supratau, kad su džinsais eiti į tą teatrą niekada nebuvo galima. Aš atvažiavus neturėjau kuo persirengti, bet, žodžiu, buvo labai negerai... Ten ir aktoriai eidavo pro J. Miltinio kabinetą ant pirštų galų. Išeiti į sceną buvo šventa...

Gintarės Uogintaitės tapytas portretas

Aš pati irgi J. Miltinį paišiau, tapiau tokį portretuką, tada neseniai buvau baigus institutą. Tiesiog niekas netapė tuo momentu, o J. Miltinis labai mėgdavo pozuoti. Jis atvažiuodavo pas mus – ir jau studijoj pas tėvą sėdi. Ir tėvas tapydavo, ir Gudaitis, ir labai gera grafikė Markūnaitė (mano krikšto mama) yra paišiusi.
Žmonės labai įvairiai pozuoja: vieni suakmenėja ir galvoja, kaip čia bus. Galvoja, kad jeigu sujudės, tai jo nosis ir portrete sujudės. O J. Miltinis laisvai sėdėdavo, pasakodavo, tai buvo be proto įdomūs tie seansai. Tada, atsimenu, taip jau stengiausi, bėgu nuplaunu teptuką – ir vėl. Miltinis žiūrėjo, žiūrėjo sako: „Ką čia darai? Geriau dirbk.“ Ir man tada taip gerai išėjo.

Miltinio autoportretas

J. Miltinis pas mus nutapė savo autoportretą – su berete, juodu kontūru apvedžiotas, vienintelis jo tapytas autoportretas. Kabėjo visąlaik Palangoj, o dabar jis dingo. Yra tik reprodukcija Panevėžyje, Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. O šiaip Miltinis akvareles kartais liedavo.

Portretas dailininkės bute

Tai mano mamos darbas. J. Miltinis viename žinomiausių savo vaidmenų. Tai buvo spektaklis „Volponė“ pagal dramaturgo Beno Džonsono pjesę. Su Volponės kostiumu, nusigrimavęs, prisilipdęs barzdą ir su būtinu personažo atributu – žiedu.

Uogintai tapė ir kitus teatralus

Mano tėvai paišė ir Babkauską, Banionį, Melėnaitę. Buvau, atsimenu, vienuoliktoj klasėj, turėjau tokį kavalierių, ir manęs neišleido į Vilnių. Buvau su tėvais Palangoje,nenorėjo vienos leisti Vilniuje būti. Ir tuo metu atėjo B. Babkauskas,  jam sakau: „Va, matai, meilė tenai, o  čia, Palangoj...“ Ir Babkauskas taip žmogiškai, labai šiltai mane paguodė. Mano mama sakė: „Babkauskas išeina į sceną ir užburia visą žiūrovų salę.“

Gintarės Uogintaitės gyvenimas Amerikoje

Ten ištekėjau, Vidmantas gimė, gyvenom ten dvejus metus. Tada, kai tik paskelbė nepriklausomybę, ir išvažiavau. Mano vyras Donatas Bielskus buvo išvykęs dar tarybiniais metais. Mes sėdim ten, o visi važiuoja ir grįžta, pasakoja apie Lietuvą. Vyras labai norėjo, o ir aš pati pasidariau laisva, atrofavosi tie vergo instinktai. Kai grįžau, leidosi lėktuvas, supratau: čia jau bus viskas, neišvažiuosiu atgal. Ten nesulaukiau žaliosios kortos, mano vyras nebuvo pilietis. Čia sunkiau, nėra rinkos. Atėjo japonai pirkti darbo. Aš išlemenau tūkstantį eurų. Jie sako: „Kiek, kiek 5 tūkst.?“… O čia 500 eurų nenori mok ėti, kiek kainuoja drobės, dažai. Ten gal būtų buvę geriau, gal būčiau geriau realizavus save, bet irgi ne rožėm klota. Aišku, daugiau galimybių rasti kažkokių mecenatų, patekti į rinką. Per dvejus metus man pasiūlė būti Lemonto muziejaus direktore ir jau portretų užsakymų norėjo duoti. Buvau gavus ir tokį „durną“ užsakymą, kažkoks nupušęs senukas norėjo užsakyti iliustracijas jo knygai: sukurti Amerikos indėnų rūbus už tūkstantį dolerių. Sukurti tai, ko nėra, jokios atsakomybės. Nusprendžiau pasitarti su vyru, bet kitą dieną jau sako, sutiko kitas – dailės instituto profesorius.

Už pokalbius esu dėkinga †Gintarei Uogintaitei-Bielskienei bei Eglei Velaniškytei, be kurios mūsų susitikimas nebūtų įvykęs.

 

 

Miglė Munderzbakaitė

Bernardinai.lt, 2017 01 25

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-25-praejusio-laiko-atminimui/154622

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*