Rss Facebook
2017
Lapkritis
19
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Ką reiškia laisvė laisvės vaikams?  0

2017-03-13
„Bad Rabbits“. Spektaklis „Vienatvė. 1991“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.

Kauno miesto kameriniame teatre jau antrą sykį svečiuojasi sostinėje susibūręs socialinio teatro srovei šalyje atstovaujantis meninis sindikatas "Bad Rabbits", kauniečiams pristatęs spektaklį "Vienatvė. 1991". Interaktyviame, realiomis istorijomis besiremiančiame spektaklyje nepriklausomoje Lietuvoje gimę jo kūrėjai kviečia jauną žmogų pasikalbėti apie tai, ką šiai kartai reiškia laisvė, koks yra jų identitetas ir galimybės tėvynėje. Mintimis šiomis temomis ir apie netradicinio spektaklio formos jaunam žiūrovui veiksmingumą dalijasi spektaklio kūrėjai – režisierė Eglė Kižaitė, režisierė Giedrė Kriaučionytė (G.K.), aktorė Severina Špakovska (S.Š.) ir aktorius Gabrielius Zapalskis (G.Z.).

– Spektaklyje kalbate laisvės, vienatvės, susvetimėjimo temomis. Kas paskatino apie tai kalbėti?

G.K.: Spektaklio idėja kilo supratus, kad skirtingos kartos skirtingai suvokia ir vertina istorinius įvykius, todėl išeities tašku tapo Sausio 13-ios įvykiai. Mūsų, laisvės, karta idealizuoja šį įvykį, bet augdamas supranti, kad daug dalykų mokykloje liko nutylėta. Spektaklyje mąstome apie tai, ką mums ta diena suteikė, ką ji mums, užaugusiems laisvėje, reiškia ir kokius padarinius ta laisvė mums atnešė. Sausio 13-oji mums tapo vienybės simboliu, nuo kurio atsispiriame ir žiūrime į tai, ką turime dabar. Mums įdomu, kaip mūsų amžiaus žmogus jaučiasi šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Tam tikra prasme esame laisvės įkaitai – turime daug galimybių, bet neturime įrankių jiems apdoroti, informacijos pertekliuje nebesugebame atsirinkti tiesos ir melo, sudėtinga suvokti savo autentiškumą. Apie tai ir stengiamės kalbėti spektaklyje.

E.K.: Spektaklis yra klausimų kėlimas ir analizavimas. Čia nėra jokios didaktikos, kad vienaip ar kitaip reikėtų daryti. Labiau analizavimas ir pokalbis su dar jaunesniais už mus. Ši idėja kilo iš kažkokio vidinio nerimo, kaip aš jaučiuosi šiandien, šioje laisvėje, kokią mums davė mūsų tėvų karta. Pamenu, kad mokykloje turėjome viziją, kad Sausio 13-ą dieną tankus atlaikė vieninga daina. Šia idėja ir prasidėjo spektaklis. Kad tos vienybės šioje laisvėje labai trūksta.

G.Z.: Tai yra akistata su tuo, kaip pasikeitė vertybės. Tos vertybės, apie kurias man pasakojo tėvai, kalbėdami apie Sausio 13 d. Nesu gyvenęs tuo laiku, bet prisimenu, kad būdamas mažas matydavau per televiziją, kaip yra minima ši data, ir mane aplankydavo neapsakomas jausmas. Nebuvęs ten, bet kalbame panašiai apie situaciją, kokia ji yra pasikeitusi dėl tos beribės laisvės. Spektaklio metu keliame klausimus ir bandome iš karto į juos atsakyti. Siekiame sukelti sąmoningumą, paskatinti pamąstyti, kas yra žodis "tėvynė", ką reiškia gimti savo šalyje ir ją mylėti. Kas reiškia išduoti save ir nebemokėti būti savimi.

– Pasirinkote netradicinę spektaklio formą – jame aktyviai dalyvauja ir žiūrovai. Kiek tai iš tiesų pasiteisina? Ar publika noriai įsilieja į sceninį vyksmą? Ar yra buvę aršesnių diskusijų tarp paties jaunimo ar pedagogų?

G.K.: Tai atvira forma. Mes pasakojame apie vaikiną, švenčiantį savo 18-ąjį gimtadienį. Jis rengia dovaną savo mamai ir tėčiui, žiūrovai yra jo kviesti svečiai. Jis mėgina kalbėti apie tą laisvę, kurią jo tėvai iškovojo. Tėvai, kurie dabar yra emigravę, o jis likęs vienas, visiškai laisvas. Taip pat jis pasakoja ir apie savo senelį kaip dar kitos kartos atstovą. Lygina, kaip senelis sutiko savo aštuoniolikos metų gimtadienį ir kaip šis jaunas žmogus jį sutinka dabar. Tai tokia forma, kurią pasitelkę galime su jais kalbėtis. Mes kalbame nuoširdžiai, jie pajaučia tą nuoširdumą ir nori kalbėtis. Jie ateina laukdami spektaklio, tradicinio spektaklio. O čia gauna kažką naujo.

E.K.: Tai nėra spektaklis iki galo, nes vyksta gyvas bendravimas. Ir jis labai priklauso nuo to žmogaus, koks jis atėjo, ką jis galvoja, kaip reaguoja. Įdomu tai, kad tai yra visiškai nepažįstami žmonės. Paradoksalus dalykas, kad tie svetimi žmonės yra daug artimesni nei tėvai. Tėvai, kurie turėtų būti čia dabar su spektaklio veikėju, yra tik idėja, o svetimi žmonės yra artimesni. Nekalbame, kad kažkas yra blogo ar pan. Tiesiog keliame klausimą apie tą sutrikimą ir kaip rasti išeitį.

 

 

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Kaunodiena.lt, 2017 03 10                                                                                  

Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/ka-reiskia-laisve-laisves-vaikams-801447


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*