Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Festivalis „Vivo Avanscena 2017“: gėlės jauniesiems aktoriams 0

www.kamane.lt, 2017-12-03
Intermedija „Moralė“. Kauno šv. Mato gimnazijos teatro studija „Kubas“, rež. T. Erbrėderis

Lapkričio viduryje Girstučio kultūros centre Kaune praūžė antrasis vaikų ir jaunimo festivalis „Vivo Avanscena 2017“. Tiek daug jaunų užsidegusių aktorių scenoje, ne tik vaidinančių, bet ir tuo besimėgaujančių, mane taip pat įkvėpė kūrybai. Šį kartą pasirinkau išbandyti floristiką. Ne veltui Lutheris Burbankas yra pasakęs: „Gėlės daro žmones geresnius ir laimingesnius; tai saulė, penas ir vaistai sielai.“ Nėra žmogaus, kuriam nepatiktų gėlės. Ne išimtis bus ir šios – kiekviena simboliškai primins įspūdžius iš festivalyje pristatytų spektaklių.

Ramunės ir hiacintas – vaikiškas atsidavimas ir žaidimas

Kaip įprasta floristikoje, formuodama puokštę išrinkau dominuojančią gėlę, kuri tapo viso ko pagrindu. Viena iš išryškėjusių festivalio „Vivo Avanscena 2017“ ypatybių – vaikų noras žaisti. Tai abipusis reiškinys, apimantis tiek aktorius scenoje, tiek žiūrovus. Iš pateiktų spektaklių būtų galima įvardyti daugiau nei pusę, kurie estetika arba kūrybos principu atstovauja šiam eksperimentiniam gyvam spektaklių tipui: „Grybų karas“ (muzikinių etiudų spektaklis, rež. J. Pupkienė) „Skylė sieloje“, „Aš – pasaulio bamba“ (rež. D. Dargienė, V. Dargis) „Moralė“ (intermedijų rež. T. Erbrėderis) „Pupos“ (rež. K. Pronckus) „Uodų pasakos“ (rež. Ž. Martinaitienė) spektaklis-improvizacija „Baisi pjesė pažiūrėti“ (rež. E. Prakuliauskitė-Milinienė), spektaklis-alegorija „Bar(d)akas“ (rež. J. Žalalienė).

Ryškiausia tendencija kuriant spektaklius – pasirinkti istorijos-pasakos sekimo motyvą. Tai pasireiškia siužeto pasakojimu trečiuoju asmeniu, kuomet vieni aktoriai sako, ką veikia personažas, o kiti tai vaidina. Toks režisūrinis sumanymas pateikiamas sąmoningai kuriant žaidimo estetiką ir įtraukiant vaikus. Vienas originalesnių darbų šių metų festivalyje – improvizacija paremtas spektaklis „Baisi pjesė pažiūrėti“, kuriame nuo vaikų reakcijos ir sprendimų priklauso toliau vystomas siužetas (nors ir nuspėjamas). Spektaklis išsiskyrė improvizacijos stiprumu ir nepriekaištinga aktorių vaidyba.

Kiek kitoks žaidimas su žiūrovais matomas T. Erbrėderio režisuotame spektaklyje „Moralė“. Jame atsisakoma verbalinės kalbos, scenos dekoracijų. Čia aktoriai patys tampa ir scenografija, ir personažais. Nuo abstrakcijos (t. y. aktoriui pantomima, vizualine raiška kuriant ne tik personažą, bet ir visą scenovaizdį) pereinama prie konkretybių, išduodančių veiksmą, laiką ir erdvę. Tikras pažinimo džiaugsmas! Žiūrovui nepateikiamas išbaigtas produktas, tačiau suteikiama galimybė suvokti, atpažinti. Tai intelektualinis asociacijų ir alegorijų žaidimas.

Mėlynoji rožė – stebuklų pranašė

„Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“, – teigė K. Stanislavskis. Mėlynoji rožė, komponuojama su pirmosiomis gėlėmis, atstovauja visas netikėtumo akimirkas, kuomet publika iš nuostabos klausė: „Kaip jie tai padarė?“ Netikėtai pasirodantys daiktai, iliuziniai žaidimai su spintelėmis spektaklyje „Amerika pirtyje“, specialieji efektai ir magijos šou triukai spektaklyje „Baisi pjesė pažiūrėti“, įspūdingas šviesų ir rūko šou spektaklyje „Namo“ (rež. B. Šneiderienė), aktorių transformacijos, pasikeitimai žybtelėjo tarsi liepsnelės, sukuriančios kažką neįtikimą.

Spalvingieji jurginai ir „tobuloji“ chrizantema

Kad būtų išlaikyta šiokia tokia pusiausvyra, puokštės kompoziciją papildykime keliais chrizantemų žiedais. Jei pirmosios gėlės simbolizavo ekspresiją, savitą požiūrį į spektaklio kūrimą bei estetiką, tai chrizantemos perteiks klasikinę festivalio spektaklių pusę, kuri, deja, nepateikė tokių netikėtumų, kaip pirmoji. Latvijos Valmierio Viesturo vidurinės mokyklos liaudies teatro spektaklis „Pavasario pabudimas“ (rež. Roberts Seglinš), „Riešutų duona“ (rež. A. Liukpetrienė) „Oskaras“ (rež. J. Matekonytė-Antanėlienė) – klasikiniai pastatymai, tvarkingai išdailinti, išbaigti, tačiau stokojantys interpretacijos. „Riešutų duona“ niekuo nesiskiria (naujumo, išieškojimo prasme) nuo filmo, o „Pavasario pabudimas“ – nuo Brodvėjuje rodomo miuziklo. Galima pastebėti, kad realistiniai, psichologiniai spektakliai nepasižymėjo nei vaidyba, nei personažų atskleidimu (spektaklio „Pavasario pabudimas“ kūrėjams tokios pretenzijos neturiu, atvirkščiai). Na, bet už tuos kelis pastatymus, pasižymėjusius silpnesne vaidyba, įtraukime jurginų žiedų – kaip netikrumo simbolį.

Tariama bijūno galia ir irisų gležnumas

Sakoma, kad „mūsų laikais menas – tai prožektorius ir ginklas“ (E. Volfas). Na, o teatras yra viena geriausių priemonių, identifikuojant, reprezentuojant ir sprendžiant problemas. Bijūnas kaip gėlė simbolizuoja drovumą ir gėdą, tačiau tuo pačiu ir viltingą požiūrį į ateitį. Šią gėlę pasirinkau ne veltui. Bijūno simbolika šioje puokštėje parodo festivalio tikslą – šviesti, ugdyti vaikus ir jaunimą, todėl socialinės problemos (patyčios, diskriminacija, visuomenės atmetimas, žmogaus nustūmimas į visuomenines paraštes) spektakliuose perteikiamos drąsiai ir akivaizdžiai: nevengiami užgauliojimai, atviros ir gan žiaurios muštynių scenos.

Vertėtų paanalizuoti spektaklių „Skylė sieloje“, „Murza“, „Aš – pasaulio bamba“ ir „Baisi pjesė pažiūrėti“ socialinių problemų lauką bei intymų kūrėjų savirefleksyvumą. Šie festivalio spektakliai bene konfliktiškiausi savo tematika ir pateikimu. Pirmieji du spektakliai kalba veikėjų lūpomis. Spektaklyje „Murza“ pasakojama apie merginų gyvenimą kolonijoje. Kol nepasirodo režisierius, norintis kurti filmą apie merginas (kad jas apgintų ir išteisintų prieš visuomenę), jos tėra nusikaltėlės, kaip ir daugelis kitų. Vis dėlto, režisieriui bendraujant su jomis, žiūrovai turi galimybę susipažinti su merginomis kaip su žmonėmis, suprasti aplinkybes, turėjusias įtakos jų padėčiai. Kiek rimtesnis ir emociškai įtaigesnis spektaklis „Skylė sieloje“, kurį būtų galima vadinti socialiniu tyrimu, eksperimentu. Spektaklio pagrindas ir leitmotyvas – mokykloje anonimiškai surinktos vaikų paslaptys, baimės, virtusios siurrealistine J. V. Gėtės „Fausto“ interpretacija. Lyg būtų maža pirmos žiaurumo teatro stilistika alsuojančios dalies, antroje dalyje vaidinę aktoriai dvasiškai apsinuogina, pasakodami savo asmenines baimes, paslaptis. Paskutinioji spektaklio scena nė kiek nepanaši į vaidybą, atvirkščiai, ji tokia natūrali, kad labiau primena išpažinties metu atliekamą dvasinį apsivalymą. Taip suasmeninti scenoje rodomas patirtis buvo drąsus ir patiems aktoriams nelengvas sprendimas. Tokį atvirumą ne dažnai pamatome net profesionaliuose spektakliuose.

Teatras, kaip mūsų ydas demonstruojantis veidrodis, svarbus spektakliuose „Aš – pasaulio bamba“ ir „Baisi pjesė pažiūrėti“. Tiesa, čia jau juntame ironijos ir net grotesko prieskonių. Pirmoji pjesė, kurioje pasirinktas gyvenimo-cirko motyvas, vaizduoja kasdienišką tuštybės mugę bei gyvenimo beprasmybę. Tai atliekama linksmai, ironiškai, nuotaikingai – atvirkščiai nei spektaklyje „Baisi pjesė pažiūrėti“. Čia kandžiai replikuojama, o tyrimų objektu tampa ne kas kitas, kaip pati publika, iš kurios atvirai tyčiojamasi, verčiama pasijusti nejaukiai, mat aktoriai negali žiūrėti į žiūrovus iš to jų baisumo... Užsidega šviesos, apšviesdamos žiūrovus, ir aktoriai pasibaisėjusiais veidais raitosi tarsi kentėtų skausmus. Nejauku? Vis dėlto toks meninis sprendimas publikai patiko. Argi tai ne pats geriausias būdas ugdyti nekultūringą žiūrovą? Sulaužius į šipulius ketvirtąją sieną, kuriančią teatrinę iliuziją, žiūrovas apnuoginamas. Tai pats efektyviausias būdas susikalbėti su šiuolaikiniu jaunimu.

Štai tokia ekspresyvi ir spalvinga išėjo puokštė jauniesiems kūrėjams. Tiesa, festivalis estetine prasme kur kas geriau pavyko, nei mano pirmasis kūrinys, turėjęs atskleisti, kaip gyvena ir kuria jaunimas, kaip jų pasauliuose mainosi skausmas ir jį maldanti viltis, žaidimas ir kvailiojimas bei rimtis, nusivylimas, savęs ieškojimo ir atradimo džiaugsmas. Visa tai sutilpo „Vivo Avanscena 2017“ festivalio pasirodymuose, kalbančiuose giliai širdyje pasislėpusiems mažiems ir dideliems vaikams apie jų vargus ir džiaugsmus.

 

Viktorija Vaičiūnaitė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*