Rss Facebook
2017
Lapkritis
19
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Cirkas žemėj, ore ir danguj 0

2017-09-20
Borisas Gibé, spektaklio „L‘absolu“ kūrėjas ir Gintarė Masteikaitė, Naujojo cirko savaitgalio kūrėja. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Teatras Lietuvoje tikrai aukštos kokybės. Protingas, vizualus, įtraukiantis į jo kūrėjų fantazijas. Tačiau pastaruoju metu jis vis dažniau nuvildavo. Ir tik akis į akį susidūrus su tuo, kas scenos menuose džiugina ir jaudina, pasidarė visiškai aišku, kodėl. Lietuvos teatras vis mažiau jaudina: temos, atlikimas, manipuliacijos vaizdiniais, vaizdų ir kūnų sąveikos vis rečiau priverčia susijaudinti dėl temos, dėl atlikėjų, dėl paties teatro. Ir jau beveik niekada neįvilioja į spąstus viso kūno, ne versdamas dalyvauti, o pasiūlydamas situacijas ar idėjas kurios paveikia fiziškai tiesiog stebint veiksmą iš šono.

Visa laimė, kad Lietuvoje turime net du naujojo cirko festivalius, kuriuose rodomi spektakliai, kuriami pasauliai ir žaidimai žiūrovus verčia jaudintis, įsitempti, o įtampai atslūgus pajusti neapsakomą palaimą ne tik dėl pavykusio triuko sėkmės ir artistų saugumo, bet ir dėl visu tuo pasakomos minties ar perteikiamo gyvenimo džiaugsmo. O tų gerų emocijų, kai supranti ir garsiai įsivardiji visas pasaulio beprasmybes, šį rugsėjį Menų spaustuvėje vykusiame Naujojo cirko savaitgalyje buvo itin daug.

Festivalį atidaręs Boriso Gibé spektaklis „L´absolu“ (Cies Les Choses de Rien, Prancūzija) sukūrė mistišką atmosferą, kurioje kūniškumas, realus pavojus buvo kiek užgožtas ne tik dūmų, bet ir pačios „Silo“ erdvės įspūdžio: tai metalinių sienų arena su spirale įrengtomis žiūrovų vietomis. Vis dėlto, tai ką toje arenoje nuo pat jos lubų iki grindų ir po grindimis išdarinėjo atlikėjas, buvo pavojinga, nors ir labai gerai suplanuota bei apskaičiuota. Dominuojanti prietema, kelios ryškios spalvos, herojus, pakibęs erdvėje (ir būsenoje), nuolatinėmis transformacijomis kuriamas nenuspėjamas pasaulis įtraukia net ir sėdinčiuosius apatinėse aplink areną suraitytų eilių vietose, net ir matančiuosius, kaip kai kurie triukai atlikti ar kur pavojus yra netikras. 

Teatro ir jo ženklų skaitymo mėgėjams šis spektaklis yra nemenka dovana. Jame galima rasti ir pokalbių su savimi ar dieviška žmogaus gyvenimą valdančia būtybe (o gal ir savotišku Kubriko Halo atitikmeniu, kompiuterizuotame pasaulyje žarstančiu banalią išmintį), galima rasti smėlio jūrą (ir čia prisiminti Lorcos teatrą po smėliu) su iš jos iškylančia knyga ir veidrodžiu - priemone suvokti save ne tik kaip mintis ir jausmus, bet ir kaip kūną. „L´absolu“ galima stebėti ir interpretuoti kūniškas Boriso Gibé transformacijas: kintančia veiksmo vieta ir apšvietimu žiūrovo žvilgsnis koncentruojamas į vis kitas jo kūno dalis, pridedama disko rutulio galva, kūnas paverčiamas vabalu, ugnies stulpu, Prometėjum paukščių iškapotomis akimis ar savanoriškai apakusiu Edipu, lipančiu arenos šonais, pro pat žiūrovus, iki lubų, kad ten pakibtų skrydžiui ant kablių. Ir galiausiai, po ganėtinai dramatiško veiksmo, rodžiusio netikėčiausius susidūrimus su savimi, akyliausi žiūrovai apdovanojami dar viena iškalbinga detale. Atlikėjui lipant spirale link palubėje, dūmuose besislepiančių kablių, jo juodų marškinėlių nugaroje galima įskaityti blizgų užrašą: „I LOVE TRAGEDY“. Ir iš tiesų - tragedija yra tai, kas buvo bendra visoms spektaklio scenoms, visiems sukurtiems vaizdiniams, o dabar, prieš pat tą ikarišką skrydį išreikšta meilė jai praplėšia viso spektaklio metu ne iki galo įtikinamai atrodžiusią rimtumo priedangą.

Tiek atvirumu interpretacijoms, tiek veiksmo, atmosferos ir atlikimo teatrališkumu „L´absolu“ Naujojo cirko savaitgalyje išskirtinis spektaklis, priartėjęs ir prie teatro, ir prie šokio. Pavyzdžiui, šiųmečiame festivalyje rodyti „All The Fun“ (Compagnie Ea Eo, Belgija) bei „La Cosa“ (choreografas Claudio Stellato, Belgija) buvo arčiau to, ką esame pripratę matyti cirko festivaliuose, kai demonstruojama vienos ar kelių sričių meistrystė, o pats darbas rodomas juodojoje scenos dėžutėje.

Gali būti, kad būtent tai, jog šie spektakliai buvo toliau nuo teatro, kai kuriuos žiūrovus prie jų labiau ir patraukė. Keturi „All The Fun“ vyrukai ir viena mergina (Jordaan De Cuyper, Sander De Cuyper, Bram Dobbelaere, Eric Longequel ir Neta Oren) savo žongliravimo spektaklį paskyrė beprasmybei, kurios mūsų gyvenime pilna (nuo žaidimų rašikliais iki žongliravimo), kuriai skiriame daug laiko, bet į kurią dažnai numojame ranka. Prie įspūdingų, ir žinoma, beprasmiškų, žongliravimo, akrobatikos ir žaidimų įgūdžių demonstravimo šiame spektaklyje galima pridėti ir gana taisyklingai lietuvių kalba pasakytą įvadinį monologą, supažindinusį su spektaklio tema. Nemažiau įspūdinga ir tai, kaip pasiskelbę rodantys spektaklį apie beprasmybę, jo autoriai ir atlikėjai vos per valandą viską apvertė aukštyn kojom ir iš tikrųjų parodė darbą apie vieną svarbiausių žmogiškų veiklų - žaidimą. Žaidimą kaip priemonę mokytis, bendrauti, kartu kurti. Žaidimą kaip taisyklių rinkinį, kurį perpratus galima pradėti laužyti. Žaidimą, kaip ritualą, kartojamą iki kol pasiekiamas socialinis ar transcendentinis rezultatas. Žaidimą kaip varžybas. Žaidimą kaip galimybę atsisakyti su(si)reikšminimo ir kurti džiaugsmą. Nors spektaklio pavadinimas visiškai taiklus - jį stebėti iš tiesų išskirtinai smagu - vis dėlto „All The Fun“ matyti ir daug pastangos, šiek tik santykių įtampos ir ne viena galimybė nesėkmei. Bet visa tai irgi būdinga žaidimui.

Žaismingumas nesvetimas ir Claudio Stellato spektakliui „La Cosa“. Čia keturi vyrai su daugybe malkų ir keturiais kirviais leidžiasi į materijos ir santykių tyrinėjimus. Pats daiktas (o būtent tai ir reiškia spektaklio pavadinimas), materija čia veikia labai stipriai: iš malkų ne tik kuriami įvairūs objektai, jos svaidomos, kraunamos, nešamos, bet taip pat jos veikia ir savo garsu, kvapu, dulkėmis bei skiedromis. Nors iš spektaklyje veikiančių keturių vyrų tik du yra profesionalūs cirko artistai, kaip teigė pats Claudio Stellato, jie visi keturi yra profesionalūs artistai su malkomis. Ir iš tiesų: keturi vyrai puikiai valdo šią materiją, nedarydami nereikalingų judesių, kontroliuodami malkų skridimo greitį, kryptį ir atstumą. Bet Julian Blight, Mathieu Delangle, Valentin Pythoud ir Claudio Stellato puikiai valdo ne tik scenoje esančią medieną: spektaklio eigoje jie visai nepasirodo panašūs į profesionalius medkirčius, o greičiau į keturis pasaulio tyrinėtojus, kovojančius tarpusavy dėl kiekvieno naujos žemės centimetro, dėl įtakos žiūrovams, dėl kolegų pripažinimo. Tad žaidimas malkomis labai trumpai atrodo nekaltas. Ir ne tik todėl, kad labai greitai jis perauga į kovą dėl įtakos, bet ir todėl, kad atlikėjams išsitraukus kirvius, o salės kampe pamačius medikę, įtampa ir pavojus pasidaro visiškai tikri. Ir vyrų kova dėl įtakos, nors ir bendradarbiaujant, žaidžiant, pasidaro dar ryškesnė spektaklio tema. Tarsi visi keturi, kostiumuoti tyrinėtojai ir užkariautojai (kaip spektaklio bendravardis Juan de la Cosa), būtų pasiryžę perkirsti viską, sukelti didžiausią skiedrų lietų, kad nugalėtų, būtų pirmieji nepažintų teritorijų žemėlapių sudarytojai. Bet spektakliui pasibaigiant bendru vienu rasto kapojimu konkurencinė įtampa transformuojama į bendradarbiavimą, kad ir laikiną. O po spektaklio, pavargę ir besišypsantys, šie keturi vyrai jau nebeturi nei jėgų, nei reikalo kovoti.

Medis kaip viena pagrindinių priemonių buvo naudota dar dviejuose Naujojo cirko savaitgalio spektakliuose. Joano Català (Ispanija) darbe „Pelat“ naudojasi vienu ilgu rąstu, o suomių duetui „Duo Kamppi & Roihu“ (Suomija) spektakliui „The Forest Project“ parodyti reikalingas miškas. Ispano Joano Català mono spektaklis, rodomas lauke, nepasakojo istorijos nei apie atlikėją, nei apie ant peties atsineštą rąstą, bet sukūrė pasakojimą apie bendradarbiavimą, buvimą kartu ir galimybę susikalbėti be teksto, kai yra noro ir konkretus tikslas. Nepratardamas nei vieno ispaniško, angliško ar lietuviško žodžio, vien caksėjimais ir kūno judesiu atlikėjas į veiksmą įtraukė keturi vyrukus, gavusius ne tik balansuoti, nešioti rastą, su juo bėgioti, bet ir galiausiai laikyti jį aplink juosmenis aprištomis ištemptomis virvėmis, kol Joanas Català lipo ant jo viršaus. Šis iš pažiūros paprastas darbas iš tiesų meistriškai atskleidė, kiek džiaugsmo gali suteikti sėkmingas bendradarbiavimas ir kaip būtina bendrauti, norint ne tik kurti, bet ir gyventi bendruomenėje.

Tokia pozityvi atmosfera persikėlė ir į mišką, netoli Belmonto, kur kartais apsirengusių, kartais nelabai, suomių duetas karstėsi medžiais, kabojo ant virvių, šoko, grojo ir dainavo. Nors „The Forest Project“ kaip spektakliui kiek pritrūko vientisumo, o atstumai (taigi ir tarpai) tarp scenų kartais buvo neproporcingai ilgi, vis dėlto šios dvi merginos - visiškos gamtos dukros - padovanojo ne tik gyvenant mieste retai ištinkantį pasivaikščiojimą mišku, bet ir keletą nuostabiai jautrių ar juokingų vaizdinių ir scenų. Žmogaus menkumas gamtos akivaizdoje atsiskleidė Viivi Roiha virvę prisitvirtinus prie plaukų ir pakibus gerokai virš žiūrovų galvų ir taip pavirtus vėjyje linguojančia medžio šaka ar lapu. Merginų gebėjimas į moteriškumą žiūrėti įvairiapusiškai atsiskleidė joms atliekant komišką, nors ir paremtą suomiška tradicija, apsauginį šokį, kurio metu meška - didžiausias pavojus - baidoma, rodant stipriausią gyvybinę galią turinčią žmogaus dalį - vulvą. O po šio komiško šokio ir dainos, kai jau esame apsaugoti nuo mitinės meškos (bet, kaip Viivi Roiha ir Sade Kamppila besijuokdamos sako, ir nuo rusiškų ir baltarusiškų meškų - taip netikėtai į spektaklį įtraukdamos ir politinį kontekstą), pasivaikščioję mišku ir gal net nusprendę, kad spektaklis jau baigėsi, susiduriame su kulminacine scena, kurioje moteris, moteriškumas ir gamta sujungiamos į vieną jautrią ir net beveik magišką jėgą.

Šiais metais Naujojo cirko savaitgalyje buvo daug nerimtumo, žaidimo, juokimosi iš savęs ir įprastų bendravimo bei gyvenimo taisyklių. Visa tai, su buvimo kartu magija, padėjo teatro sezoną pradėti įspūdingai. O tai, kad greta tokių profesionalių atlikimo ir publikos valdymo prasme darbų, progą parodyti savo bandymus gavo ir lietuviai Aleksandras Lempertas bei Konstantino Kosoveco ir Elenos Nechiporenko duetas dar labiau džiugina: antras cirko festivalis šiais metais (po vasarą vykusios „Cirkuliacijos“) Lietuvoje suteikiantis sceną pradedantiems cirko kūrėjams lietuviams. Ir nors šie bandymai dar ne patys drąsiausi, vis dėlto tai žingsnis link naujojo cirko bendruomenės Lietuvoje steigimo. Ir jei ji bus bent panaši į tą, kokias galima pamatyti šalyse su naujojo cirko mokyklomis ir jau susiformavusia tradicija, tai šis darbas vertas visų Vilniuje ir Kaune su šiuo scenos menu dirbančių žmonių įdedamų pastangų.

 

 

Kristina Steiblytė

menufaktura.lt, 2017 09 18

http://menufaktura.lt/?m=1052&s=67827


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*