Rss Facebook
2017
Lapkritis
17
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Aktorius V. Martinaitis: laimės receptas – gebėjimas matyti plačiai  0

2017-09-12
 Vaidotas Martinaitis. Donato Stankevičiaus nuotr.

Laimės receptas – gebėjimas matyti plačiai, sako Vaidotas Martinaitis. Garsiojo rašytojo Maurice'o Maeterlincko mintį žinomas teatro kūrėjas kartoja neatsitiktinai: prie Nacionalinio Kauno dramos teatro scenos jis pratina klasiko sukurtą legendinę Žydrąją paukštę.

Apie laimės gyvenime ir teatre paieškas ir kalbėjome su aktoriumi, kuris, sukūręs daugiau nei tris dešimtis vaidmenų, pasuko režisūros link.

– Paplitusi nuomonė, kad muzika gydo žmonių sielas. Koks buvo jūsų santykis su ja per tuos trylika metų, kai grojote trimitu?

– Kai grojau trimitu, sprendžiau savo problemas – norint išmokti groti, pirmiausia daug laiko turi skirti tam, kad išmoktum įvaldyti instrumentą ir suprastum, kaip su tuo instrumentu išgauti muzikos garsus. Malonumas, kai jau supranti instrumento veikimo procesą technologine prasme ir tau pavyksta išgauti gražų skambėjimą, virpesį, būdavo tos apdovanojimų akimirkos, kurios įkvėpdavo toliau gilintis į šį procesą. Be jų būtų labai sunku siekti savo tikslo ir negauti jokio atgalinio ryšio. Tik įstojęs į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.) supratau, kad groti yra smagu, tačiau labai geras muzikantas nesu ir nebūsiu. Tuo labiau Lietuvoje atlikėjo perspektyvos buvo labai ribotos.

– Tai buvo pirmas jūsų susitikimas su auditorija?

– Taip, tai buvo pirmas kartas, kai kažką dariau viešai ir susidūriau su sceniniu jauduliu. Šiandien pažįstu labai daug muzikantų, kurie netapo atlikėjais vien dėl to, kad nesusitvarkė su viešo atlikimo ir susitikimo su publika jauduliu. Tai didžiulė atlikėjų problema ir barjeras. Mano profesinis pasukimas kita linkme, matyt, ir atsirado dėl to, kad apie tą barjerą aš jau žinojau, perspektyvas groti Lietuvoje irgi suvokiau ir jomis nesusižavėjau, o konservatorijoje bendravau su aktoriais, mačiau, kaip jie dirba, ir mintis tapti vienam jų atėjo labai paprastai. Tiesiog pastebėjau, kad ten daugiau kūrybinės perspektyvos, ir mane tai sužavėjo. Grodamas trimitu nieko negalėjau sukurti, o būti tik atlikėju ir tose ribose, kurias man siūlo, aš nenorėjau. Teatre kūryba nėra apribota nei geografine, nei kitokia prasme.

– Jums kažkas pasakė, kas esate perspektyvus aktorius, ar tiesiog susižavėjote teatru?

– Teatru nesidomėjau. Pirmasis spektaklis, kurį mačiau būdamas pirmokas ar antrokas, buvo "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo". Aš dar ir šiandien prisimenu tą įspūdį, kai visiškai patikėjau ta istorija ir tuo, kas vyksta scenoje. Nuostabiausias buvo dviejų aukštų namas – grįžęs namo vis galvojau, kad man būtų taip įdomu užlipti ant scenos ir pažiūrėti, kas ten to namo viduje. Viską kūriau savo vaizduotėje, tačiau vis jaučiau apmaudą, kad nenuėjau ten pažiūrėti.

Vėliau, jau studijuodamas, stebėjau savo kurso draugus (kurie buvo vyresni už mane, nes aš turėjau peršokti iškart į trečią kursą) ir jų išradingus improvizacinius etiudus, pavadinimu "manęs nėra". Mačiau, kaip jie bijo būti pakviesti, klysti, susimauti. Stebėjau, kaip žmones veikia bendražmogiškas stresas atsistoti prieš kitus. Po to vaikščiodavau po ilgos dienos ir iki 5 val. ryto bandydavau suprasti, kas yra tas teatras ir tai suvokti bei prisijaukinti per savo pojūčius, potyrius ar emocijas.

 

Rugilė Pukštytė

Kaunodiena.lt, 2017 09 11

Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/v-martinaitis-laimes-receptas-gebejimas-matyti-placiai-828367


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*