Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
22
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Virginija Cibarauskė: „Kūryba man – kasdienybės antrininkė“ 0

2017-08-02
Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė. Laimos Stasiulionytės nuotr.

„Išleisti knygą, kaip ir dalyvauti įvairiuose poetiniuose renginiuose ar skaitymuose, nebuvo mano tikslas. Pačios tekstų, kurie patiko, susikaupė, kai jau studijavau magistrantūroje. Tuomet kelis kartus dalyvavau „Pirmosios knygos“ konkurse. Jo nelaimėjusi padėjau rankraštį į stalčių, ir čia jis pragulėjo iki šių metų. Tuomet supratau, kad labai aiškiai žinau, ką noriu pasakyti ir kaip knyga turi atrodyti“, – apie tai, kaip gimė poezijos knyga „Antrininkė“, pasakoja literatūros kritikė Virginija CIBARAUSKĖ. Ji tiksliai nepamenanti, kada pradėjo rašyti – veikiausiai tai galėjo nutikti paauglystėje ar net vaikystėje.

Kodėl Virginija Cibarauskė savo pirmąją poezijos knygą išleido Virginijos Kulvinskaitės pavarde?

Iš dalies pasirinkimas knygą leisti Kulvinskaitės pavarde susijęs su noru atsitolinti nuo savęs kaip fizinio asmens, kurį visi įpratę matyti viešumoje, nuo savęs kaip kritikės, doktorantės, moters, kuri tam tikru būdu kalba, atrodo, bendrauja. Šia prasme V. Kulvinskaitė – vaiduoklis, fikcija, nes žmogaus tokiu vardu ir pavarde nėra, taigi niekas nežino, kaip V. Kulvinskaitė gyvena, kiek jai metų, kaip ji atrodo, kas jos draugai.

Tačiau ši fikcija glaudžiai susijusi su manimi: Kulvinskaitė – mano mamos pavardė, kurią pati turėjau iki santuokos. Man ši pavardė pirmiausia asocijuojasi su vaikyste, paauglyste. Cibarauskei šis periodas jau baigtas, nutolęs tiek, kad prisiminusi paskirus epizodus dažnai pagalvoja „Nejaugi aš tai dariau?“ arba „Nejaugi tikrai tuomet taip jaučiausi?“ O dabar net – „Nejaugi aš tai parašiau?“

Todėl ir knygos pavadinimas – „Antrininkė“. Kultūriškai antrininkas simbolizuoja tai, kuo subjektas nėra čia ir dabar, įprastomis sąlygomis, dienos šviesoje: daktaras Džekilas dieną ir Haidas naktį; arba vargšė Pelenė kasdienybėje ir lemtinga nepažįstamoji puotoje. Šia prasme kūryba man – kasdienybės antrininkė, erdvė, kur įmanoma tai, kas neįmanoma niekur kitur, o kalbančioji, taigi ir autorė – savotiška alter ego, kurios niekur kitur, išskyrus tekstus, nėra.

Man pačiai labiausiai patiko, kaip šį pasirinkimą interpretuoja Laima Kreivytė „Antrininkės“ anotacijoje.

Agnė Žagrakalytė atkreipė dėmesį, kad tavo eilėraščius pradėjo skaityti ir jais džiaugtis jau prieš gerą dešimtmetį, tad, jos žodžiais tariant, buvo pasibaisėtinai neaišku, kodėl iki šiol neturėjai knygos. Kodėl ji pribrendo tik dabar?

Išleisti knygą, kaip ir dalyvauti įvairiuose poetiniuose renginiuose ar skaitymuose, nebuvo mano tikslas. Pačios tekstų, kurie patiko, susikaupė, kai jau studijavau magistrantūroje. Tuomet kelis kartus dalyvavau „Pirmosios knygos“ konkurse. Jo nelaimėjusi padėjau rankraštį į stalčių, ir čia jis pragulėjo iki šių metų. Tuomet supratau, kad labai aiškiai žinau, ką noriu pasakyti ir kaip knyga turi atrodyti.

Taigi išmečiau daugiau kaip pusę tekstų ir rankraštį pasiūliau vienai prestižinių leidyklų. Ji atsisakė publikuoti motyvuodama tuo, kad poezijos per metus išleidžia vos kelis rinkinius ir jau numačiusi autorius keleriems metams į priekį. Leisti mažoje leidykloje nenorėjau, nes tokių leidyklų leidiniai pasiekia ne visus knygynus, be to, būtų reikėję gauti finansavimą, tad knygos pasirodymas dar nusivilkintų. Tada prisiminiau apie „Naują vardą“ – buvau skaičiusi šios leidyklos išleistą D. Dirgėlos poezijos rinkinį „Stebėto jo užrašai“. Nusiunčiau rankraštį, ir po mėnesio pasirodė knyga.

Elektroninis formatas man buvo ne tik praktiškai parankus dėl prieinamumo ir to, kad knyga nemokama, bet ir konceptualiai patrauklus, nors daug kas stebėjosi, net piktinosi, kad sugadinau rankraštį, kad čia nesąmonė – elektroninė knyga neva menkavertis dalykas, vienadienis, reikia išsileisti „normaliai“. Konceptualiai patraukli elektroninė knyga man buvo kaip tik dėl to, kad neturi fizinio, materialaus kūno, jos negalima paliesti, paimti į rankas, taigi knyga yra ir kartu jos nėra.

Prisimink savo kūrybinio kelio pradžią.

Rašyti fikciją – eilėraščius, prozos fragmentus, apsakymus, pramanytus dienoraščius – pradėjau ankstyvoje paauglystėje, gal net vaikystėje. Tiesiog kartais pajusdavau poreikį iškelti iš savęs ir struktūruoti patirtis, kurių prisikaupdavo, kurių nesupratau, bijojau. Kaskart ką nors parašius apimdavo nuostaba, kaip tai neatitinka to, ką turėjau galvoje, ką norėjau pasakyti – vadinamojo mano vidinio gyvenimo.

Ir tik pamažu pradėjau nujausti, kad iš tiesų net nežinau, ką noriu pasakyti, kad kol nepasakau, tol nieko ir nėra. Vidinis gyvenimas vyksta, bet jis todėl ir vidinis, kad neįgyja jokios apčiuopiamos išraiškos. Ir negali įgyti, nes tuomet virsta kažkuo kitu. Rašymas buvo ir yra labai asmeniška, prasminga, nesuteršta veikla, nes rašau tik tuomet, kai iš tiesų noriu, ir būtent taip, kaip noriu. Niekam nesu įsipareigojusi ką nors parašyti arba parašyti tam tikru būdu, stiliumi, žanru, arba – apskritai rašyti.

Niekada neturėjau noro būti poetė ar rašytoja, be to, manęs niekas ir neskatino. Paauglystėje galvojau, kad gal būsiu sekretorė, gal namų šeimininkė. Viskas ėmė keistis įstojus į lietuvių filologiją Vilniaus universitete (Virginija yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantė; rudenį ginsis daktaro disertaciją – aut. past.).

Tuomet pradėjau sistemingai skaityti lietuvių poeziją ir supratau, kad niekas iš mūsų autorių neparašė to, ką norėčiau perskaityti pati. Jokiu būdu nesakau, kad nebuvo parašyta talentingų ir net genialių tekstų, bet man tai visuomet buvo „ne tai“ ar „ne visai tai“. Įdomu, kad dabar jau yra autorių, kuriuos galiu pavadinti, perfrazuodama Giedrą Radvilavičiūtę, „tos pačios kraujo grupės“. Tačiau tuomet nebuvo.

Ir kai pajusdavau, kad pati viename ar kitame savo eilėraštyje priartėju prie „to“, atsirado poreikis dalintis. Taip pat pradėjau savaip jausti kalbą, tarsi atradau ją pati sau, o kartu ir formą, susidarė tam tikras man svarbių vaizdinių repertuaras, ir tada jau pačiai pradėjo darytis įdomu, kaip kiekvienas naujas tekstas papildo, varijuoja tas pačias temas, kaip galima stumtis pirmyn ir kalboje, ir savo pačios galvoje, iškelti ir artikuliuoti tai, ko kitaip nebūtų.

Negaliu neužduoti tradicinio klausimo: kas įkvepia kūrybai?

Gal nuskambės keistai, bet – aš pati, mano juslės, būsenos, emocijos, kartais visiškai nenuspėjamos reakcijos, fantazijos, baimės, geismai. Žinoma, šiuos dalykus kas nors sukelia, bet tai nėra taip labai svarbu, tai gali būti bet kas – kito žmogaus odos kvapas, balsas ar prisilietimas, perskaityta knyga, muzika, intelektuali diskusija ar šiaip plepalai, nugirsta frazė arba tai, kaip lubomis juda šešėliai, galvos skausmas, apskritai fizinis skausmas, medžių lapai vėjyje, kaip už lango vaikščioja žmonės, kalbasi, o aš jų negirdžiu, lempos šviesa. Man tiesiog patinka patirti ir įsivaizduoti dalykus, panirti į tai, o tada tarsi grįžti atgal ir bandyti suprasti, kas ką tik įvyko.

Kaip sugyvena literatūrologė, literatūros kritikė ir poetė? Kuris pradas ryškiausias?

Niekuomet nejutau įtampos, jos viena kitą papildo. Literatūros studijos praplėtė akiratį, išmokė formuluoti mintis, nebijoti rašymo ir gal kiek adekvačiau save vertinti. Literatūros kritika – mano darbas, jau keletą metų gyvenu iš jos ir vadinamųjų mokslo populiarinimo tekstų rašymo, knygų pristatymų, paskaitų, seminarų.

Žinoma, materialiai gyvenu skurdžiai. Mama vis kartoja, kad neįsivaizduoja, kaip išgyvenu. Teko minimalizuoti poreikius, bet viską atperka tai, kad darau, kas man patinka – skaitau tekstus, rašau apie tekstus, skaitau tekstus apie tekstus, juos redaguoju. Ir pati kuriu. Atrodo, nieko keista, vos ne savaime suprantama?

Tavo eilėraščiuose dominuoja mirties, motinos leitmotyvai. Kodėl jie tokie svarbūs?

Jei neklystu, Undinės Radzevičiūtės romane „Srekaza, ble“ vienas iš personažų sako, kad gyvenime yra tik du svarbūs dalykai – meilė ir mirtis. Mano atveju – dar ir motina kaip figūratyvi šių abstraktų išraiška. 

Jau minėtoji A. Žagrakalytė tavo poezijoje įžvelgia sąsajų su amerikiečių išpažintinės poezijos atstovėmis Anne Sexton ir Sylvia Plath. Kiek jųdviejų kūryba turėjo įtakos tavajai?

Kažkiek turėjo, tai įdomios fatališkos asmenybės, ypač anksčiau imponavo jų pyktis, provokacijos, agresija, įsiūtis – lietuvių poezijoje nieko panašaus neskaičiau. O išpažintinė poezija kaip žanras sudomino rašant disertaciją.

Ką atsakytum tiems savo talento gerbėjams, kurie jau laukia antrosios poezijos knygos?

Pastarąjį eilėraštį parašiau po Naujųjų metų, „Antrininkėje“ jis ir yra paskutinis. Nežinau, ar toliau rašysiu eilėraščius. Dabar man daug įdomesnė proza. Tai savotiškas žaidimas bildungsroman žanru, tačiau romano nebus. Dažniausiai tokiuose romanuose ugdosi protagonistai vyrai, jie bręsta, atranda save. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Lauros Sintijos-Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“ – lietuvių literatūroje reprezentatyvūs pavyzdžiai.

Man įdomu, kaip bręsta ir save atranda moteris, bet ne ta tipiška, kuri galėtų būti šalia šių protagonistų, o tokia, kuri būtų įdomi man, be to, dar ir savotiškai susijusi su „Antrininke“, kitaip tariant, tai Virginijos Kulvinskaitės brendimo istorija. Prozoje bandau pažiūrėti iš kitos pusės, tik dar nežinau, kas iš to išeis.

Tikrai literatūros kritikai trukdo baimė, visų pirma – subjektyvumo ir kitoniškumo baimė, kuri skatina pagal įsivaizduojamus kriterijus represuoti save ir dėl to keršyti represuojant kitus. Tai lemia nykų ir savotiškai prievartinį, nors prievarta labai švelni, suvienodėjimą.

Viešojoje erdvėje turbūt esi geriau žinoma ir matoma kaip literatūros kritikė. Ne viename pasisakyme pabrėžei, kad pasigendi tikros literatūros kritikos, o ne jos imitavimo. Kaip manai, kada išsivaduosime iš šio komplekso? Kas tam trukdo?

Su kritika viskas tik gerėja: turime puikių literatūros kritikių – Elžbietą Banytę, Neringą Butnoriūtę, Moniką Andrulytę, Viktoriją Ivanovą. Pastaruoju metu labai smagu skaityti Andriaus Jakučiūno tekstus, dabar jis tarsi toks kultūros kritikas – nors ne visada sutinku, bet jo tekstai kelia emocijas, provokuoja. Taigi ši problema būdinga gal ne tiek kritikai, o mūsų kultūrai apskritai.

Manau, trukdo baimė, visų pirma – subjektyvumo ir kitoniškumo baimė, kuri skatina pagal įsivaizduojamus kriterijus represuoti save ir dėl to keršyti represuojant kitus. Tai lemia nykų ir savotiškai prievartinį, nors prievarta labai švelni, suvienodėjimą: net jei siekiamybė – išskirtinumas, kritiškas mąstymas ar kūrybingumas, pačios sąvokos tarsi jau iš anksto apibrėžtos. Jei nuo šių apibrėžimų nutolsti, tave iškart stabdo.

Tarkime, dabar visi taip stengiasi gyventi autentiškai, bet dėl to tik dar labiau vienodėja, nes autentiško gyvenimo modelis labai siauras. Moteris, kuri sąmoningai pasirenka nesirūpinti savo išvaizda arba viešai gyventi su keliais vyrais, arba vyras, kasdien dėvintis moteriškus drabužius, arba sąmoningai neambicingas vyras nebus laikomi autentiškais, nors bendrame kontekste jų pasirinkimai bent iš dalies unikalūs ir kritiški stereotipų, klišių požiūriu.

Bet tokie žmonės bus laikomi tiesiog „nenormaliais“. Už visa to slypi nepasitikėjimas savimi ir baimė ką nors konkretaus teigti ar neigti, baimė, dangstoma autoritetais, citatomis, visokiomis „brandos išmintimis“. Šiandienis kultūrinis kontekstas tą baimę legitimuoja kaip neva ironiją ar panašiai, nors nieko nėra banaliau ir tuo pat metu pavojingiau už įsibaiminusį neva ironišką žmogų.

 

Agnė Grinevičiūtė

Bernardinai.lt, 2017 08 02

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-08-02-virginija-cibarauske-kuryba-man-kasdienybes-antrininke/162304


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*