Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
21
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Undinė Radzevičiūtė – apie naują romaną „Kraujas mėlynas“: „Tai buvo giminės šaknų ieškojimas“  0

2017-02-15
Undinė Radzevičiūtė. V.Braziūno nuotr.

Neseniai rašytoja Undinė Radzevičiūtė išleido savo naują knygą „Kraujas mėlynas“, – ironišką istorinį romaną, kurio pradžia, anot autorės, buvo giminės šaknų ieškojimas. „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė“, – apie šio romano istorinį pagrindą, duodama interviu 15min sakė U.Radzevičiūtė.

U.Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės, naujas romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tai istorinis romanas, kuriame gausybė išdavysčių, intrigų, tai – pasakojimas apie Borchų giminės atstovų bandymus siekti valdžios, jų ambicijas, dažnai nepamatuotas. Šios Livonijos kronikos papasakotos U.Radzevičiūtei būdingu stiliumi – taupūs, grakštūs sakiniai, viską persmelkianti ironija.

– Iš šios knygos įžangos ir epilogo aiškėja, kad ši knyga gimė iš giminės istorijos tyrinėjimų. Ir anksčiau esate kalbėjusi apie iš Kurliandijos atvykusią jūsų šeimą. Kiek šioje įžangoje yra tiesos, o gal įdėjote į tokį temos pristatymą šiek tiek fikcijos, žaidimo? Kiek tikrovę atitinka įžangoje esantys pasakojimai apie jūsų giminės narius, prosenelius? Kiek kūriniuose jums apskritai iki šiol svarbus buvo biografiškumas?

– Tai tikra liūdna istorija. Ten viskas tikra: ir vagonas baldų, ir užgrobtas dvaras, ir Mitau, ir nuotraukos, ir „štrauso“ plunksna, ir pavardės. Ir net dialogai tikri. Net tos varnos tikros. Ir jei varna nebūtų atsisėdusi man ant galvos, aš nebūčiau ėmusis tos knygos.

Ir net dialogai tikri. Net tos varnos tikros. Ir jei varna nebūtų atsisėdusi man ant galvos, aš nebūčiau ėmusis tos knygos.

Jau kažkur minėjau, kad visada rašau knygas apie tai, kas man įdomu arba svarbu. Todėl ta prasme jos visada biografiškos.

– Po knygos „Žuvys ir drakonai“ išleidimo jūs pasukote į visai kitokį žanrą, išleidusi „180“, kurį netgi buvo galima apibūdinti kaip detektyvinį siužetą turintį romaną. Dabar – istorinis romanas. Kaip galima suprasti, būtent giminės šaknų ieškojimas nulėmė šį žanrą. Ar buvo ir kitų priežasčių?

– Pirmiausia tai buvo giminės šaknų ieškojimas. Tačiau istorinio romano rašymas bent pradžioje yra labai malonus. Jis primena kompiuterinį žaidimą „Minesweeper“. Jei paspaudi sėkmingą kvadratėlį, staiga atsidaro didžiulis laukas, apstulbinantis savo medžiagos įdomumu. Iš kitos pusės tai detektyvo darbas: pagal tikrus faktus tu bandai rekonstruoti įvykius.

– Kiek jums, rašant šią knygą, svarbus buvo istorinis tikslumas? Kaip rinkote istorinę medžiagą šiam romanui? Ką įdomiausio, labiausiai stebinančio atradote tirdama istorinę medžiagą?

– „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.

Bazinė medžiaga buvo Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis ieškančiais savo borchiškųjų šaknų, galiausiai išlikusios Livonijos pilys.

Didžiausi atradimai buvo du: kaip tą šeimą vadino Italijoje – mane tai tikrai pribloškė, ir tai, kad Borchų herbas yra identiškas šv. Tomo Beketo herbui.

– Šiame romane išlieka stiprus ironijos, humoro pojūtis. Atrodo, kad visą šią istoriją rašote su šypsena.

– Tai greičiausiai mano niekaip neatsikratomas požiūris į pasaulį.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip atsirado toks knygos pavadinimas?

– Pirmas knygos pavadinimas buvo „Kraujas mėlynas, dangus pilkas“. Tai turėjo reikšti, kad kraujas kilmingas, o perspektyvų beveik jokių.

Bet aš visų savo knygų juodraščius duodu skaityti savo geriausiam draugui. Ir jis visada būna kuo nors labai nepatenkintas. Šį kartą jis pareikalavo, kad aš sutrumpinčiau pavadinimą iki „Kraujas mėlynas“, nes jam labiau patiko idėja knygos pradžioje, kad mėlynas kraujas – užnuodytas kraujas.

Ir manau, kad jis teisus.

– Knygoje „Žuvys ir drakonai“ rašėte apie Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimus. Šioje irgi randame tų kultūrų susidūrimų. Kiek jums pačiai svarbus daugiakultūriškumas?

– Man jis labai įdomus, bet labiau kultūrine prasme, o ne politine.

– Vienas iš knygos motyvų – nepamatuotos ambicijos, didžiuliai su realybe prasilenkiantys užmojai. Rašote apie senus laikus, tačiau kiek čia galima įžvelgti ir šiuolaikinės visuomenės aspektų? Sakoma, kad viena iš istorinių romanų funkcijų yra žvelgti į dabartį praeities akimis.

– Viena iš kelių pagrindinių knygos idėjų yra apie tai, kad pasaulis kartais griūva ir nieko nedarant, ir iš visų jėgų stengiantis jį sutvarkyti. Kartais nuo to bandymo jį sutvarkyti jis griūva dar greičiau. Tai aktualu ir šiuolaikiniam pasauliui.

– Kalbėjausi su jūsų knygą į vokiečių kalbą vertusiu vertėju Corneliumi Helliu, jis teigia, kad „Žuvys ir drakonai“ yra europinio lygio romanas, turintis visas galimybes sulaukti sėkmės vokiškai kalbančiose šalyse. Jūsų knygos leidėjai Vokietijoje, paklausti apie tai, kuo galėtų ši knyga patraukti skaitytojus Vokietijoje, teigė, kad „labai įdomiai atskleisti moterų personažai, juokingi dialogai, originalus būdas rašyti apie Europos misiją Kinijoje“, kad romane šiuolaikiškai ir kosmopolitiškai atskleidžiami Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimai. Kaip jums pačiai atrodo, ar būtent ši jūsų knyga galėtų sulaukti daugiausia dėmesio ir užsienyje?

– Ji turėtų būti įdomi latviams ir estams, nes Livonijos ordinas buvo keliems amžiams įsitvirtinęs jų teritorijoje. Taip pat ji gali būti įdomi vokiečiams, nes dauguma knygos personažų yra kilę iš Vestfalijos, dabartinės Vokietijos vakarinių žemių. Galiausiai knygos idėjos yra universalios, ir ji galėtų būti įdomi bet kurioje Europos šalyje.

– Jūsų romanas „Žuvys ir drakonai“ buvo įvertintas Europos Sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro ji buvo išrinkta viena geriausių dešimtmečio knygų. Jūsų knygos vis patenka į kūrybingiausių knygų sąrašus. Kiek jums svarbūs apdovanojimai ir įvertinimai?

– Pirma premija rašytojui yra tarsi legitimacija, išorinis patvirtinimas, kad jis rašytojas. Ar man svarbūs apdovanojimai ir įvertinimai? Viskas priklauso nuo to, kokie. Pavyzdžiui „Tolerancijos premijos“ man niekas niekada neduotų, o „Pilietinio pavyzdžio“ premijos aš pati nelabai norėčiau.

– Pabaigai – klausimas apie jūsų literatūrinius pomėgius. Kokias knygas dabar skaitote, kas paliko didžiausią įspūdį, o galbūt kaip tik, nemaloniai nustebino?

– Kai rašau, aš visai neskaitau, nes tai trukdo rašyti. O tai reiškia, kad beveik nieko neskaičiau dvejus metus. Dabar skaitau labai konceptualią, o kartu lengvai juokingą Enrique Vila-Matas knygą „Bartleby ir kompanija“ (Bartleby y compañía) apie tai, kodėl rašytojai meta rašyti, arba netgi ir visai nepradeda.

 

Audrius Ožalas

15min.lt, 2017 02 14

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-apie-nauja-romana-kraujas-melynas-tai-buvo-gimines-saknu-ieskojimas-286-755132


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*