Rss Facebook
2017
Liepa
24
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Rašytoja K. Gudonytė: paauglystė vis dar yra mumyse 0

2017-07-13
Kristina Gudonytė. Kamane.lt archyvo nuotr.

Jau keletą metų netyla diskusijos apie paauglių literatūrą ir jos būklę Lietuvoje. Viešai skųstasi, kad paauglių literatūrai mūsų šalyje nėra skiriama pakankamai dėmesio, o geri autoriai retai renkasi rašyti knygas būtent jiems. Šiuo metu vis dažniau pasidžiaugiama, kad paaugliška literatūra Lietuvoje atsigavo ir kasmet išleidžiama vis daugiau knygų būtent šiai amžiaus grupei, tačiau temų diskusijoms nemąžta. Ar Lietuvos jaunuoliams knygos vis dar yra įdomios ir svarbios? Ką apskritai reiškia rašyti šiai amžiaus grupei?

Apie tai – pokalbis su populiarių knygų paaugliams autore, Vaikų literatūros premijos ir Metų knygos paaugliams laureate Kristina Gudonyte.

– Baigėte aktorystės studijas, taip pat esate scenaristė ir režisierė. Rašyti knygas pradėjote palyginti neseniai. Kodėl nusprendėte imtis rašymo? Kodėl rašote būtent paaugliams?

– Rašau labai seniai, beveik nuo mokyklos laikų. Pirmiausia atsirado dienoraščiai, skirti tik sau, ir eilės – ypač daug jų parašiau, kai pirmą kartą įsimylėjau. Beje, mintis parašyti "Blogos mergaitės dienoraštį" kilo tada, kai po daug metų perskaičiau tuos savo paauglystės rašinėjimus ir suvokiau, kaip tai jautru, kaip mes keičiamės. Toje knygoje paaugliškos Kotrynos eilės – taip pat iš tų pačių dienoraščių. Po to, vėliau, kai pradėjau kaip aktorė ir režisierė daug vaidinti, režisuoti, rašiau pjeses, scenarijus savo spektakliams ir filmams. Ir pirmasis literatūrinis apdovanojimas atėjo būtent už geriausią inscenizaciją (Rašytojų sąjungos premija už "Alisą veidrodžio karalystėje" pagal L.Carroll – aut. pastaba).

Proza atsirado palyginti neseniai per laimingą / nelaimingą atsitiktinumą. Susilaužiau koją ir supratau, kad pusmetį negalėsiu nei režisuoti, nei prodiusuoti ir, apskritai, judėti. Kad neišprotėčiau nuo savigraužos, lyg žaisdama parašiau pirmą knygą paaugliams "Gėlių dvaras", nors tas knygoje panaudotas siužetas prieš tai buvo sumanytas kaip filmo scenarijus. Aš tikrai nesitikėjau, kad knyga sudomins kokią nors leidyklą, pasiūliau pačiai artimiausiai nuo namų, kad galėčiau ten nukėblinti su savo ramentais. Ją išleido, po to neblogai įvertino, tada pasipylė ir visos kitos.

Pati nežinau, kodėl rašau būtent paaugliams. Savo dvasine struktūra jie man patys artimiausi, su jais jaučiuosi sava tarp savų, bendraujant nereikia nieko dirbtinai prikurti, galvoti, kad gal ką nors ne taip supras, ką pagalvos ir pan. Nors yra ir suaugusiųjų, kurie iki gyvenimo galo taip ir neišmoksta protingai, apskaičiuotai gyventi, savo pasaulėjauta išlikę paaugliškai maksimalistiški, drąsūs, tiesūs, nebijantys fantazuoti ir, kartais atrodytų, siekiantys nepasiekiamo – tokie dideli vaikai. Su tokiais žmonėmis labai gera bendrauti, jie įdomūs. Tokių nestandartinio mąstymo asmenybių sutinku tarp įvairių profesijų žmonių, bet dažniau – tarp menininkų, aukšto lygio pedagogų, mokslininkų. Todėl tas skirstymas į amžiaus grupes, nors formaliai ir reikalingas, man kartais atrodo kiek dirbtinis. Geras kūrinys gali ir turėtų jaudinti visus, kiekvienas perskaitys jį pagal savo supratimo lygį. Pavyzdžių yra be galo daug. Rašydama knygas to ir siekiu.

– Ar kurdama laikotės kokių nors ritualų, kurie padėtų sugalvoti personažus, išplėtoti istoriją? Kaip gimsta jūsų knygos?

– Pirmas etapas – kai prieš tave, simboliškai šnekant, – baltas popieriaus lapas, galvoje visiška tuštuma ir yra tik noras parašyti kažką visiems – ne tik man, bet ir visai žmonijai, be galo reikalingas. Tada prasideda judėjimas – aš slampinėju Vilniaus arba kokio nors kito miesto gatvėmis, pati pradedu remontuoti butą, žvejoju, susigalvoju įvairios fizinės veiklos ir nepaliaujamai galvoju, rikiuoju mintis, bandau įsivaizduoti būsimus veikėjus, kažkokiai minčiai šmėstelėjus, užsirašau, kad nepamirščiau.

Judant – einant, važiuojant, irkluojant, dažant, kepant ir panašiai, man kažkodėl lengviau, laisviau mąstyti. Gal todėl, kad nereikia žiopsoti į tą baltą lapą ir širdyje aimanuoti, kokia esu beviltiška. Galop, maždaug po gero pusmečio, tokio kankinimosi ir savęs ėdimo ir ieškojimų prasideda kitas etapas – jau kažkas užsimezga ir tada galiu ką nors užrašyti.

Man labai svarbu tobulai įsivaizduoti savo knygos personažus, jų charakterius, net ir išvaizdą. Kartais, viską metusi, sėdu prie molberto ir bandau juos nutapyti. Tokia vizualizacija man labai padeda – juk tapydama galvoju ne vien apie personažo išorę. Po to prasideda lengviausias – knygos rašymo etapas, kuriam prireikia maždaug trijų keturių mėnesių, priklausomai nuo knygos apimties ir sudėtingumo. Beje, šiame etape jau jautiesi ne toks vienišas, nes knygos personažai taip pat dalyvauja procese, jie turi savo požiūrį į kuriamas situacijas, savą motyvaciją ir vis ką nors pakoreguoja. Kartais mes konfliktuojame ir dažniausiai nugali jie.

– Kas jums padeda perprasti šiuolaikinių paauglių kalbą ir jiems aktualias temas? Jūsų vaikai jau suaugę, tačiau galbūt bendraujant su anūkais gimsta geriausios idėjos?

– Taip, mano vaikai jau suaugę, o dvi anūkės dar netgi neina į mokyklą, todėl mano knygų dar neskaito. Vaikai skaito, komentuoja. Jie turi puikų literatūrinį skonį, todėl man yra ko paklausyti. Su paaugliais bendrauju nuolatos, labai retai, tik susiklosčius rimtoms aplinkybėms, atsisakau atvykti į susitikimus su jais. Kartais šie susitikimai prasitęsdavo ir renginiui pasibaigus, kai būrys jaunuolių lydėdavo mane į stotį ir vis kalbėdavome, kalbėdavome. Esu ne vieną kartą apvažiavusi visą Lietuvą, taigi tokio bendravimo trūkumo tikrai nejaučiu. Be to, paaugliams juk kuriu spektaklius ir filmus, tenka nori nenori bendrauti. Visa laimė, kad visada to noriu.

– Pastaruoju metu vis dažniau šnekama, kad šiuolaikiniai paaugliai neskaito, knygos šiai amžiaus grupei praranda reikšmę, o jų vietą užima kompiuteriai. Kaip manote, ar tikrai knygos paaugliams nebereikalingos? Galbūt tiktai reikia atrasti tinkamą temą?

– Sutinku, kad jie dabar turi labai didelį pasirinkimą, tarp tų įvairiausių galimybių – ir skaityti knygas. Ir tegul ieško, kas jiems geriausia, tegul renkasi. Ne visiems lemta rašyti eiles, kaip ir kurti Žemės palydovus, arba statyti miestus. Ilgainiui žmogus pats suranda savo knygas, o gal knygos juos? Tuo įsitikinau ir savo kailiu, ir per minėtus susitikimus, ir visai neseniai, kai  dalyvavau Palangoje vykusiame jaunųjų filologų konkurse. Kai pamatai tas spindinčias akis, paskaitai jų rimtus, įdomius, originalius kūrinius, atrodo, kad visa Lietuvos jaunuomenė ne tik daug skaito, bet ir rašo.

 

 

Gintarė Vasiliauskaitė

Kauno.diena.lt, 2017 07 07

Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/rasytoja-k-gudonyte-paauglyste-vis-dar-yra-mumyse-819315


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*