Rss Facebook
2017
Balandis
24
Naujienos
2017 Balandis
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Rašytoja Aušra Kaziliūnaitė: „Atvirumas – tai savęs perkūrimas“ 0

2017-02-17
 Aušra Kaziliūnaitė  /Laimos Stasiulionytės nuotr.

Besidomintiems lietuvių literatūra Aušros Kaziliūnaitės pristatinėti nebeverta. Pernai pasirodė ketvirtoji šios autorės knyga „esu aptrupėjusios sienos“, kurią parengti jai padėjo fotomenininkė Laima Stasiulionytė. Belaukdami šios knygos pristatymo knygų mugėje kalbėjomės apie minimalizmą poezijoje, filosofines įtakas ir galimybę atvirai kalbėti skaudžiomis temomis.
 
 – Aušra, naujoji tavo poezijos knyga „esu aptrupėjusios sienos“ parengta kartu su fotomenininke Laima Stasiulionyte. Kodėl jautei, kad šis dialogas yra būtinas? Kaip dialogas tarp poezijos ir fotografijos, vaizduojamojo meno, praplečia išraiškos galimybes?

– Tai mano ketvirtoji knyga. Jaučiau, kad noriu išbandyti kažką naujo, išeiti iš kūrėjo vienatvės, kurioje esi vienas su savo tekstu ir kitų neįsileidi. Norėjau pabandyti dirbti su kita kūrėja, įsijausti į kito žmogaus darbą bei sujungus tekstą ir vaizdą rasti trečią lygmenį, kuriame gali nutikti poezija. Knygoje skaitytojai ras dvidešimt dvi Laimos darytas nuotraukas. Manau, kad ji tiesiog geniali fotografė. Tarp jos nuotraukų ir mano tekstų yra kažkoks neapčiuopiamas bendrumas, kurį atpažinusi ir pasiūliau kartu dirbti prie knygos. Drauge su Laima (who are you) ir knygos dizaineriu Anton Zolo dirbome ir toliau dirbame ir prie kitų sumanymu, kurių kol kas dar nenorime atskleisti (šypsosi).
 
 – Tavo tekstai ir Laimos fotografijos nėra bendramačiai, vienas kito neiliustruoja. Ar tai – tam tikras susidūrimas tarp skirtingų formų? Galima taip pat prisiminti grupę „Elas ir Sparkis“, su kuria esi improvizavusi. Ar galima sakyti, kad su jais tu išėjai anapus teksto – į vaizdą ir garsą.

– Negrįžtamai neatskiriu poezijos nuo vaizduojamųjų menų ar muzikos, nes man ir pati poezija nėra vien žodžiai, o veikiau tai, kas veriasi už jų. Kalbėdamas apie montažą, garsus režisierius ir kino teoretikas Sergejus Eizenšteinas, sakė, kad 1+1>2. Jei filme po kadro su besibučiuojančia porele seka kadras, kuriame sprogsta bomba, abu drauge šie elementai jau reiškia kažką daugiau negu vien bučinį ir bombos sprogimą. Šia prasme „esu aptrupėjusios sienos“ – tai kino filmas ant popieriaus, kurį kurdama naudojau vaizdo ir teksto montažą.

O atlikti savo tekstus su talentingais muzikantais (Vidmantas Aškinis, Gintaras Dautartas) man vienas malonumas. Tuo labiau, kad grupės „Elas ir Sparkis“ vokalistė, dainų tekstų autorė ir, beje, puiki rašytoja, Ieva Toleikytė kaip ir Laima su Antonu yra mano artimi draugai. Smagu, kad galime bendrauti tarpusavyje ir savo kūryba. Tai labai įkvepia.

– Pakalbėkime apie „aptrupėjusių sienų“ tekstus. Juose dar daugiau aiškumo, tam tikro atvirumo, nuogo žodžio. Kaip manai, kiek poezijoje leista būti atviram, o kiek – perkurti savo subjektyvumą, perkurti save, paversti save aptrupėjusių sienų “glitch'u”, kurį skaitant lieka daug neaiškumų?

– Paradoksalu, bet kuo aiškiau ir atviriau rašai, tuo labiau perkuri save, tuo mažiau lieka atvirumo. Tai – dar vienas režisūrinis lygmuo: pasirenki kokius žodžius, momentus, jausmų aspektus išryškinti, viską naratyvizuoji... Pastanga atvirauti – pats intensyviausias savęs perkūrimas.
 
 – Ar tau neatrodo, kad tas atvirumas, kurio mes siekiame norėdami būti „autentiški“, yra nukreiptas į simbolinę realybę, kuri mus konstruoja, ir kad turime išeiti anapus „autentiškumo“, kad galėtume kalbėti apie tikrovę ir tikrovei?

– Šioje knygoje pasirinkusi minimalistinę formą atsiduriu tokioje „pelkėje“, kur viskas atrodo vienaip, o yra kitaip. Kiekvienas žodis tampa svaresnis. Tai tam tikra kova su „metaforų narvu“. Autoriai ne visada naudoja tik pirmo laipsnio metaforas, kartais jos sudaro tam tikrus „laiptus“: atsiranda metafora metaforoje, kuriasi aukštesnio lygmens metaforų hierarchija, eiliškumas. Tai – tarsi muzika: pauzės, sinkopės, persidengimai, tačiau šiuo atveju visa tai vyksta minties, jausmo lygmenyje. Kai metaforų pasidaro labai tiršta, autoriui gali atrodyti, jog tai – labai plati erdvė. Tačiau tai – labai ankštas narvas, kuriame skaitytojas tiesiog uždaromas. Minimalistinė raiška atveria platesnę interpretacijos erdvę.

Tačiau šis kelias gana pavojingas: sudėliojus kažką ne taip, poezijos gali tiesiog nelikti. Nepaisant to – kuo minimalistiškiau ir asmeniškiau kalbėsi, tuo didesnė tikimybė, kad kitas žmogus visa tai perskaitys kaip savo gyvenimo istoriją, tekste ras vietos sau, patirs atpažinimo jausmą.
 
 – Rinkinyje lieki ištikima kai kurioms jau anksčiau plėtotoms temoms – kolektyviniam buvimo džiaugsmui, kūnui, žmogaus kaip subjekto dekonstrukcijai, išorės ir vidaus problemai. Visa tai – šiuolaikinės filosofijos problemos. Be to, tapai filosofijos doktorante. Kaip studijos veikia tavo rašymo procesą ir kaip rašymo procesas veikia studijas? Ar literatūrinių įtakų nekeičia filosofinės įtakos?

– Manau, kad keičia. Pastaruoju metu daugiausia skaitau kino teorijos ir filosofijos knygas, nes rašau kino filosofijos disertaciją. Joje daug dėmesio skiriama vizualumo ir galios santykiams, tyrinėjamas distopinis kinas bei prancūzų mąstytojo Michelio Foucault panopticizmo samprata. Grožinei literatūrai lieka kur kas mažiau laiko. Tačiau intelektualinė ir psichologinė įtampa, kurią patiriu dirbdama prie disertacijos, prisideda prie mano kūrybinio produktyvumo. Paskutiniu metu sukūriau nemažai poetinių tekstų, be to, nemažai pasistūmėjau rašydama romaną, kurio pagrindinė ašis, kaip ir disertacijos – žvilgsnis.

– Norėjau pastebėti vieną naujųjų tavo tekstų savybę. Juose gausu gamtos aprašymų, bet šiuolaikinę filosofiją šiek tiek išmanantis žmogus suvoks, kad tie aprašymai perkošti per spekuliatyviojo realizmo teorijų prizmę. Ar teisingai pastebėjau?
 
 – „aptrupėjusias sienas“ sudaro keturi skyriai: „Žmogus“, „Miestas“, „Daiktai“, „Gamta“. Tai chronologiškas bandymas išeiti už žmogaus. Kalbėti ne iš žmogaus perspektyvos. Sugriauti subjektyvumo sienas. Knygos pavadinimas kalba apie pačią pastangą išsivaduoti iš mus saugančių, įkalinančių ir mus kuriančių sienų, ribų.

– Ar tau neatrodo, kad ištikus apokaliptiniam scenarijui tu vistiek nori išlikti kartu su tuo šalpusniu ir viską aprašyti? Anapus antropocentrinio scenarijaus glūdi tik atsitiktinumai. Tačiau nepaisant to mes vistiek nesąmoningai norime tuose atsitiktinumuose dalyvauti.

– Manau, kad taip veikia žmogaus protas. Mes bandome mąstyti netgi tai, kas nepamąstoma. Miranas Božovicas kalba apie Jeremy Benthamą ir vaiduoklius. Pasirodo, Benthamas visada labai bijojo vaiduoklių. To, ko „nėra“. Jei vaiduokliai iš tikrųjų egzistuotų, jie įeitų į baimių hierarchiją – šalia vagių, stichinių nelaimių. Jie būtų ne tokie baisūs, nes netektų savo totalumo. O mes bijome to, kas dalyvauja būtyje, joje nebūdamas. Ir kad ir kaip tai būtų beprasmiška nuolat stengiamės savo būtimi įsiterpti į nebūtį, mąstyti nepamąstomą.

– Bet kaip juokinga – Panoptikono kūrėjas bijo vaiduoklių…

– Taip, pats Panoptikonas – tai vaiduokliai. Jis paremtas galimybe viską aprėpti. Bet ši galimybė susijusi su mumyse slypinčia baime. Božovicui labai svarbus Benthamo vaiduoklių dalyvavimas būtyje, kadangi jis yra susijęs su asimetriško žvilgsnio, kuris taip pat dalyvauja būtyje, paveikumu. Žinojimas, kad tave visada stebi, skiriasi nuo jausmo, kai nesi tikras: esi ar nesi stebimas. Tas nepamąstomas netikrumas, kitoniškumas, neapčiuopiamumas mums ir mumyse turi milžinišką poveikį.

– Skaitydamas naujausią tavo knygą pastebėjau, kad trečiosios knygos – „Mėnulis yra tabletė“ meilės lyriką keičia ketvirtosios brutalumas. Ar pati jauti šių dviejų pradų – lyrikos ir brutalumo – svyravimus savo rinkiniuose?

– Lyrikos kaip meilės poezijos ir brutalumo nepriešinčiau. Manau, kad meilės jausmas yra labai brutalus. Lyrika yra pati brutaliausia poezija. Viename mano tekste apie karą lyrinis subjektas sapnuoja atomines bombas, o atsibudęs supranta, kad žmonija dar nesukūrė žiauresnio ginklo už šypseną.

– Iš kai kurių tavo eilėraščių matosi, kad jau nebebijai griežtai kalbėti savo kartos vardu, kvestionuoti tikrus ar tariamus literatūrinio lauko autoritetus ar lyderius…

– Tam, kad galėtum tuos autoritetus kvestionuoti, pirmiausiai reikia tikėti kažkokio Olimpo egzistavimu. Aš juo nelabai tikiu. Kažkada tikėjau labiau: nors viešai neigiau autoritetus, bet žavėjausi kūryba, paslapčia tikėjausi jų pritarimo. Vis dažniau pastebiu, kad daugybės žmonių, kurie gauna įvairias premijas, kurių knygos leidžiamos dideliais tiražais arba nepaprastai garbinamos, kūryba nedaro man jokio įspūdžio.
 
 – Ne syki interviu esi prisipažinusi, kad esi socialinė aktyvistė. Šis rinkinys tai įrodo, tavo poezija nuolat išlieka angažuota, aktuali ir aktyvi. Ar jautiesi kalbanti tam tikrų grupių vardu? Kaip manai, kodėl lietuvių poezijoje tokio angažuoto kalbėjimo tiek maža?

– Nemenka dalis rašytojų Lietuvoje ir apskritai Europoje stengiasi mūsų kasdienybėje vienus dalykus matyti, o kitų, kad ir ryškiai matomų, nepastebėti. Rašytojai, ypač poetai, dažniausiai liečia „nepavojingas“ temas. Savo tekstų nelaikyčiau angažuotais, pats šis žodis man atrodo labai įtartinas. Tai, kas nutinka mano kūryboje, pavadinčiau bandymu nenaudoti akidangčių. Stengiuosi nedangstyti akių ir likti atvira įvairioms temoms. Tiesa, kartais atrodo, kad tiesiog nuobodžiai akivaizdu kokius dalykus galima naudoti poezijoje, prozoje, kokios temos naudingiausios straipsniuose ir viešuose pareiškimuose, ką „galima“ kritikuoti, piktintis reiškiant savo nuomonę ir net susikrauti iš to socialinį kapitalą, o kokių temų net negalima liesti. Tokia situacija primena George’o Orwello romaną „1984“, kur žmonėms parodomi liaudies priešai ir kritikuotinos temos, kuriomis kalbant galima ir net būtina lieti susikaupusį pyktį.

– Bet literatūroje yra atvejų, kai rašytojai kalba kažkokios kalbėti, savęs atstovauti negalinčios žmonių grupės vardu. Kafka kalba už Prahos žydus, Nigerijos autoriai – už pokolonijinėje situacijoje atsidūrusius Afrikos gyventojus, Svetlana Aleksijevič – už posovietinės Rusijos žmones… Beje, neseniai stipriai debiutavai kaip publicistinių tekstų autorė. Tokiame viešinime, kalbėjime taip pat esama angažuotumo.

– Visi tavo išvardinti autoriai, mano manymu, pasižymi svarbia savybe – jie kalba savo vardu. Perskaičius mano publicistinius tekstus gali susidaryti įspūdis, kad kalbu kitų vardu. Bet man atrodo, kad netgi kalbėdama apie kitus žmones kalbu būtent savo vardu. Labai svarbu, kad žmonės atstovautų patys save. Man liūdna, kad iki šiol laidose apie kitataučius, smurtą patirusias moteris, homoseksualus etc. dažnai matome kalbančius baltaodžius heteroseksualius vyrus, kurie kalbėdami kitų vardu nevengia sumenkinti aptariamų problemų ir tai darydami tiesiog kraunasi socialinį kapitalą. Tai dažnai neatspindi tikrųjų patirčių bei situacijos. Taip dažnai ignoruojamos, nutylimos ir užglaistomos problemos.

Įdomu, kad Lietuvoje, nepaisant to, kad priklausome Europos Sąjungai, yra susiklosčiusi kitokia situacija su viešu kalbėjimu apie žmogaus teises. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse kalbėdamas apie tai gali padaryti neblogą karjerą, o Lietuvoje – susigadinti gyvenimą. Mūsų šalyje tai vis dar nekonformistinė pozicija, kurios daugelis menininkų vengia. Ir gana juokinga kai to vengdami jie išsako argumentus, kurie tiktų gyvenant Vakarų Europoje, bet visiškai netinka gyvenant Lietuvoje. Čia, neištvėrę neapykanta kunkuliuojančios visuomenės patyčių, homoseksualūs paaugliai ryžtasi savižudybėms, o vaikai ir moterys miršta nuo smurtaujančių vyrų. O kiek dar kasdienio smurto, pašaipų, pažeminimo ir kančios, kurios mes nematome arba stengiamės nematyti.

– Esi ne vienos premijos laureatė, praeitais metais gavai Kultūros ministerijos įsteigtą Jaunosios menininkės premiją. Ar tokie įvertinimai tau svarbūs ir kodėl?

– Man tokie įvertinimai svarbūs, tačiau stengiuosi neaukoti savo kūrybos ir įsitikinimų, neišduoti savęs vardan paskatinimo. Beje, Lietuvoje tiek premijų, tiek apdovanojimų sąrašuose vis dar nekvestionuojamai dominuoja vyrai, nors turime daugybę talentingų menininkių.

Daugumą nacionalinių kultūros ir meno premijų gauna vyrai. Daugumoje ekspertų ir eksperčių sudarytų sąrašų atkreipiamas dėmesys į vyrus. Tai nuolat kartojasi, bet nepaisant to tos premijos vis dar vertinamos rimtai, o jų gavėjus laiko kažkuo vertesniais ir „geresniais“ už negavusius – tiksliau, negavusias. Kartais susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje visas oficialių, valstybinių paskatinimų mechanizmas funkcionuoja ne tam, kad įvertintų kūrėjus, o tam, kad nuvertintų moteris kūrėjas.

– „esu aptrupėjusios sienos“ – jau ne pirma knyga, kuriai pasirodžius Facebooke sukuri tai, ką galima pavadinti „reklamine kampanija“. Ar manai, kad menininkas šiais sunkiais kapitalizmo laikais turi rūpintis savo viešaisiais ryšiais? Kaip manai, ar savireklama nėra tam tikra faustiška sutartis su velniu?

– Reklamuodamas dažnai sieki naudos ir save visur kaišioji, kad bet kokia kaina tos naudos gautum. Internete nemokamai dalinuosi savo kūryba, kuriai sukurti ir ištobulinti man prireikė nemažai laiko ir kainavo daug pastangų. Man tai panašiau ne į reklamą, o į parduotuvę, į kurią užėjęs žmogus visko prisikrauna nemokamai.

– Kokia yra Aušros Kaziliūnaitės knygų skaitytoja ar skaitytojas?

– Manau, didžioji dalis mano skaitytojų yra atviri žmonės, nebijantys atsiverti pasauliui, kuris jiems iš pirmo žvilgsnio gali būti nepriimtinas ar keistas. Dar mokykloje žmonės išmokomi skirti poeziją nuo nepoezijos, jiems instaliuojamos tam tikros mąstymo schemos. Ten daugelis supranta, kad nemėgsta poezijos, nors iš tiesų nemėgsta labai siauros dalies poezijos, kuri brukama per prievartą, neatskleidžiant įvairovės ir galimybių. Tam, kad skaitytojas išdrįstų skaityti tai, kas neatitinka tos schemos, jis turi peržengti tam tikras ribas, tarsi vaiduoklis pereiti aptrupėjusias sienas. Manau, kad mano skaitytojai – labai įvairūs, bet tuo pat metu drąsūs ir visomis prasmėmis gražūs žmonės. Ir tai mane džiugina.

Naujosios Aušros Kaziliūnaitės knygos „esu aptrupėjusios sienos“ pristatymas vyks 2017 m. vasario 24 d., penktadienį, 20 val., konferencijų salėje 5.3

Rašytojos Aušros Kaziliūnaitės puslapis Facebooke
 
 
 
 

Kasparas Pocius

15min.lt, 2017 02 14

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-ausra-kaziliunaite-atvirumas-tai-saves-perkurimas-286-754568


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*