Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
21
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

R. Čičelis: apie asmeniškumus ir juoką (knygų apžvalga) 0

2017-01-31
 AFP/Scanpix nuotr.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Egidijos Šeputytės debiutinį eilėraščių rinkinį „Sekretai ir sekreterai“ ir humoristinį Rimanto Kluso eilėraščių rinkinį „Pargriauti vėją“.

Lietuvių literatūros kritikoje yra įprastas teiginys, kad gera, kokybiška literatūra privalo būti išvalyta nuo autoriaus asmeninio gyvenimo detalių, faktų, įvykių ir apmąstymų. Tai pateisinama poreikiu literatūrai būti ne asmeninei, o bendražmogiškai, suprantamai knygų skaitytojams, lyg pats autorius nebūtų vienas iš žmonių. Jei rašytojas savo kūrinyje koduoja asmenines mįsles, kurių publika įminti yra nepajėgi, nes nežino būtinų asmeninių aplinkybių, toks kūrinys vertinamas kaip nepasisekęs. Būtent todėl, kalbant apie literatūrinę prozą, paprastai vartojama „pasakotojo“ sąvoka, o poezijai taikomas „subjekto“ terminas. Tokia pozicija yra labai sena, siekianti moderniojo literatūros mokslo ištakas ir beveik nekvestionuojama.

Tačiau ką gi reiškia žodis „subjektas“, kai prabylama apie poetinius tekstus? Vakarų filosofinėje tradicijoje terminas „subjektas“ apibrėžiamas kaip „asmuo, kurį veikia ir valdo tam tikra ideologija“. Taigi literatūros teorijoje subjektu vadinamas toks kalbantysis, kuris byloja iš vienų ar kitų ideologinių pozicijų – nėra nuo jų laisvas.

Aiškėja, kad reikalavimas atriboti eilėraščių autoriaus asmeninį gyvenimą nuo literatūros teksto gali būti ir turbūt yra sovietinio socialistinio realizmo rudimentas. Jei parašytas eilėraštis, jis negali nebūti ideologinis, todėl visais atvejais taikomas „subjekto“ terminas. Iš tiesų, atstumas tarp autoriaus kaip asmens ir kaip rašančiojo yra beveik neegzistuojantis, jei atmesime ir romantinę tradiciją, kuri sako, kad poetui eilutes diktuoja aukštesnė už jį jėga, o jis tik vedžioja plunksną popieriaus lape. Toks teiginys yra neįmanomas nei patvirtinti, nei paneigti, nes kūrybos psichologijos disciplina šį efektą gali tirti labai ribotai.

Literatūros kritikas Andrius Jakučiūnas prieš kelias savaites paskelbtame tekste „Trumpa lietuvių literatūros istorija“ tvirtina, kad, be įdomius gyvenimus gyvenančių autorių, lietuvių literatūra pastaraisiais metais būtų kur kas skurdesnė ir arčiau nykimo. Reikalas tas, kad tokie autoriai kūrinius rašo remdamiesi ne vien savo kalbine, filologine patirtimi, bet ir patirties fragmentais bei jų apmąstymu ir raiška. Kurie rašytojai – filologai ar gyvenantieji įdomiau – leidžia vertingesnes knygas, dar parodys ateitis.

Egidija Šeputytė „Sekretai ir sekreterai“

Kaunietės tapytojos ir poetės Egidijos Šeputytės debiutinis eilėraščių rinkinys „Sekretai ir sekreterai“ yra būtent asmeninės savirefleksijos vaisius. Poetinių tekstų kalbantysis ne daug nutolsta nuo pačios autorės. Nepaisant to, eilėraščiai pasiduoda interpretacijai ir nėra savitų asmeninių kodų rinkinys. Tai, kad skaitytojo išvados nebūtinai sutampa su autorinėmis intencijomis, yra suprantama, pateisinama ir netgi vadintina privalumu.

E. Šeputytė, kaip ir būdinga daugeliui pirmųjų knygų autorių, siekia psichologinių tikslų – sukonstruoti savo vidinį pasaulį iš naujo, įtvirtinti save popieriaus lape. Psichoanalitikas Carlas Gustavas Jungas tokį siekį yra pavadinęs Savasties archetipo veikimu. Kol rašytojas neužrašo savęs, jis nėra vientisas ir integralus. Tokį vidinį tikslą turi daugelis žmonių, tačiau rašytojai tai pasiekia būtent per kūrybą. E. Šeputytės eilėraščiuose Savastis pasiekiama paskutiniame skyriuje, kai vidinis autorės pasaulis lemtingai atitinka išorinės tikrovės interpretacijas. Tarp savęs ir išorės detalių suvokimo beveik nelieka atstumo ir prieštaravimų.

Nors „Sekretai ir sekreterai“ yra asmeniška knyga, ne viskas joje yra atvira ir vieša. E. Šeputytė nepasiduoda šiuolaikinei masinės kultūros tendencijai viešinti visą save. Eilėraščių kalbančioji savo veidą viename iš knygos skyrių slepia po šydu – ne viskas prieinama ne vien skaitytojui, bet ir pačiai autorei. Suvokiamas ir savęs kaip autorės, ir teksto, ir skaitytojo ribotumas, be kurio neįmanomas adekvatus santykis su realybe.

„Sekretai ir sekreterai“ yra knyga, kurioje akcentuojamas moteriškumas, nevirstantis karinga feministine pozicija ar romantiniu kalbėjimu. Moteris eilėraščių rinkinyje suprantama kaip žmogus, turintis gal kiek daugiau paslapčių nei vyrai.

Knygos pavadinimas dukart nurodo į paslaptį: sekretai – vaikiškas žaidimas, kurio metu į smėlį užkasamas stiklas su prispaustu gėlės žiedu, – ir sekreterai – maži baldai, turintys daug slaptų stalčiukų. Ir tai, kas užkasta smėlyje, ir tai, kas slepiama mažuose stalčiuose, pratęsiama jau knygos skaitytojo vaizduotės, kuriai pateikiamas ne galvosūkis, o detalė ar motyvas, kurį norisi plėtoti savo mintyse bei socialiniame gyvenime.

Rimantas Klusas „Pargriauti vėją“

Kito kauniečio, poeto Rimanto Kluso knyga „Pargriauti vėją“ priskirtina humoristiniam žanrui, kuris Lietuvoje kultivuojamas retai. Autorius į eilėraščių rinkinį įtraukė kelis šimtus kūrinių, kuriuos pats vadina ironiškais, absurdiškais ir juokingais. Jo ironija ir autoironija, kaip ir būtina tokiai literatūrai, nestokoja distancijos su savimi ir kitu žmogumi, daiktu ar reiškiniu.

„Pargriauti vėją“ nėra eilėraščių rinkinys, verčiantis skaitytoją kvatoti ar kikenti. Juokas čia visada susijęs su mąstymu ir interpretacija. Ironija kreipia socialinės kritikos link, tačiau ironizuojamas ne šabloninis ir jau nuvalkiotas politinis gyvenimas ar visuomenės ydos, apie kurias kalba visi. Autoriaus žvilgsnis krypsta į niuansus ir detales, kurie juokingi ne todėl, kad jau anksčiau išjuokti, o todėl, kad priverčia skaitytoją pastebėti, kaip taikliai atkreiptas dėmesys į tai, kas anksčiau viešajame gyvenime nebuvo išjuokiama. R. Kluso eilėraščių pagrindas labai retai yra konkretus, šaipomasi daugiau iš ydų, o ne personalijų ar konkrečių įvykių. Taigi ironija išvengia užgaulumo, tačiau kartu išlaiko neprikišamą didaktinį pobūdį.

Skaitydamas knygos „Pargriauti vėją“ eilėraščius, klausi savęs, ar pats nesi eilėraščių kritikos objektas. Nestokojama knygoje ir kritikos, kuri nukreipta ne į masinį gyvenimą, o į kultūros realijas, tačiau vėlgi liekama ypatybių, o ne konkretaus autoriaus ar stilistikos kritikos lygmenyje. Pavyzdžiui, autorius ne viename eilėraštyje tarp eilučių klausia, kiek gyva mūsų folklorinė tradicija: pasiekiamas įdomus efektas, kai folkloras kaip juoko objektas kartu tampa kūrybingumo šaltiniu. Savosios kūrybinės galios ne viename eilėraštyje taip pat vertinamos kaip komiškos. Apibendrintai R. Kluso knygos „Pargriauti vėją“ ironijos naujumą reikėtų apibrėžti kaip pagrįstą dvikryptiškumu: autorius drąsiai kritikuoja visuomenę, tačiau jau kitoje eilėraščio eilutėje kritikos strėles nukreipia pats į save.

Dar vienas poeto knygos prasminis sluoksnis – tai absurdiški eilėraščiai, kuriuos perskaičius sutrinkama: regis, nepasakyta nieko rišlaus, tačiau vėliau suvokiama, kad siekta nustebinti. Geriau įsiskaičius, veriasi lietuvių kalbos žodžių daugiareikšmiškumo nulemtas absurdiškumas. Viena reikšmė siejama su aukštąja, o kita – su žemąja kultūra. Viename žodyje telpa priešingi reikšminiai ir emociniai atspalviai. Knygoje „Pargriauti vėją“ autorius atskleidžia esminę absurdo kiltį: iš pradžių, absurdas kelia juoką dėl tariamos diskomunikacijos, o vėliau veriasi kaip nesutaikomų priešybių junginys. Gyvename tokioje tikrovėje ir kalboje, kurioje priešybės jungiasi ir sudaro neįtikėtinus derinius, verčiančius šypsotis.

Humoristiniai R. Kluso eilėraščiai yra lengviausiai suprantami ir interpretuojami, nes komizmas dažniausiai pagrįstas klasikine, Švietimo epochos laikų tradicija, kurioje dažniausias juoko objektas buvo situacijos, jų prieštaros ir neatitikimai. R. Kluso knyga dažniausiai verčia juoktis iš žemosios kultūros situacijų ir vulgarios gyvenimo tikrovės. Skaitytojas, kurio kasdienybėje vulgarumo nedaug, įtvirtins savo moralines pozicijas, o tas, kurio tikrovė vulgaresnė, susimąstys ir pakels savo galvą aukščiau.

Knyga „Pargriauti vėją“ verčia svarstyti, kodėl humoristinė literatūra šių dienų Lietuvoje nėra populiari. Priežastys yra kelios: esame pernelyg silpni ir per daug arti trauminės praeities, kad gebėtume juoktis iš savęs ir tik po to – iš kito; be to, mūsų gyvenimo absurdiškumą formuoja komercinių televizijų ekranai, didžiulėmis porcijomis transliuojantys absurdišką turinį, kuris yra skirtas ne mąstymui ar šypsenai, o kvatojimui ir kikenimui; ir pagaliau, paskutinė priežastis, kodėl nematome aukštosios kultūros juoko galių, yra ta, kad riba tarp žanrų ir normų bei antinormų išsitrynė gerokai anksčiau, nei atsiverčiame R. Kluso knygą „Pargriauti vėją“.

 

 

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“

2017 01 30

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/161349/r_cicelis_apie_asmeniskumus_ir_juoka_knygu_apzvalga

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*