Rss Facebook
2017
Kovas
23
Naujienos
2017 Kovas
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Nusilenkimas paradoksų meistrui 0

2017-02-13
Marcelijus Martinaitis. Sutartinė. Poezijos rinktinė. Sudarytoja Akvilė Rėklaitytė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. 368 p.

Ši Marcelijaus Martinaičio kūrybos tyrinėtojos Akvilės Rėklaitytės (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė rengia disertaciją tema „Marcelijaus Martinaičio poetinė antropologija“) sudaryta rinktinė – reikšmingas ir svarbus lietuvių kultūros įvykis. Iš įvairių rinkinių atrinkti, sudarytojos manymu, svarbiausi garsaus lietuvių poeto tekstai atskleidžia panoraminį vaizdą, leidžia įvertinti Martinaičio poetinio braižo vardiklius, lengviau įvardyti skirtumus, suteikia patogią prieigą lyginamajai analizei. Smagu ir naudinga tai, kad kartu pateikiama paties Martinaičio įskaitytų eilėraščių kompaktinė plokštelė. Gaila, kad rinktinė, mano galva, svari ir talentingai sudaryta, nesulaukė didelio atgarsio kultūrinėje spaudoje.

Rinktinę „Sutartinė“ sudaro eilėraščiai iš šių rinkinių: „Debesų lieptais“ (1966), „Saulės grąža“ (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Tie patys žodžiai“ (1980), „Kukučio baladės“ (1977, 1986, 2012), „Toli nuo rugių“ (1982), „Gailile raso“ (1990), „Atmintys“ (1986, 1995, 2008), „Atrakinta“ (1996), „Tolstantis“ (2002)“, „K. B. įtariamas“ (2004), „Nenoriu nieko neveikti“ (2014). Įvadiniame straipsnyje „Kad būtų gražu Lietuvoj“ Rėklaitytė rinktinę pristato taip: „Šia „Gyvosios poezijos“ serijos rinktine siekiama pristatyti Marcelijaus Martinaičio lyrikos branduolį – autentišką jos poetiką, savitą estetinio matymo ir santykio su pasauliu būdą. Rinktinę apsispręsta pavadinti martinaitiškai – vienu konkrečiu žodžiu-vaizdiniu, kokius pats poetas yra parinkęs savo ankstesnėms rinktinėms „Vainikas“ (1981), „Sugrįžimas“ (1998). Pastarojo autorinės redakcijos tapo šio leidinio pagrindu. [...] Sutartinės sąvoka atrodo tinkama Martinaičio „poetinei utopijai“ įvardyti. [...] Toks modernistiškai sumeistrautas, nenušlifuotas – lyg naiviojo liaudies meno drožinys – yra Martinaičio ankstyvosios poezijos pasaulėvaizdis. Jam nebyliai disonuojančiais sąskambiais atitaria vėlyvosios poezijos interpretacinis kodas – raštas“ (p. 21–22).

Apie Martinaitį kalbėta ir rašyta iš tikrųjų daug. Rizikuodama nieko naujo nepasakyti, ryžtuosi atskleisti savo interpretaciją. Gal ir keista – ši rinktinė paskatino mane įžvelgti panašumų, nusakyti bendrąsias Martinaičio poezijos tendencijas. O jau paskui ieškoti skirtumų. Tarsi ant delno rinktinėje išryškėjo egzistencinis kūrybos matmuo – liudydamas savo autentišką patirtį, kolektyvinės ir asmeninės sąmonės ir pasąmonės klodus, sukeistindamas ar grynuoju pavidalu pateikdamas gyvenamojo pasaulio tikrovę, Martinaitis papasakoja esminius dalykus apie žmogų, jo raidą, dvasinę sferą. Nors sąmoningai kuria paradoksus, karnavališką groteską liudijančius kukutiškus nuotykius, bene kiekviename eilėraštyje Martinaitis užkoduoja egzistencinį liūdesį. Rinktinėje pateikiamas poetinis kelias labai dėsningas ir įtaigus – autorius kuria archajišką, archetipinį „senojo“ lietuvio mitą, vėliau atsigręždamas į rašytinę kultūrą. Jo poezijos raida man primena Walterio Jacksono Ongo įvardytą perėjimą nuo sakytinės prie rašytinės kultūros. Pirmuose rinkiniuose dominuoja archetipinės mamos, tėvynės, žemės, senojo valstiečio figūros: „Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. / Tau ačiū už darbą. / Už nuovargį ačiū“ (p. 24). Sakytinę kultūrą čia išreiškia gausūs dainų, raudų motyvai, atskleidžiantys įvardytąsias archetipines realijas, pranašingus ženklus ir lietuvių liaudies kultūros reliktus: „Tris dainas mokėjo motina. / Pirmoji buvo – apie sūnų. / Antroji buvo – apie sūnų. / Trečioji buvo – apie sūnų“ (p. 29); „Ūkia prie miško berniukas, turbūt prieš lietų“ (p. 46); „Štai gena senutė romius galvijus – lyg iš psalmės“ (p. 43); „Tai išraudosiu – baltą prie juodo, prie žalio pridėsiu raudoną. / Guli kojelės prie Kuršo, / šąla rankelės / prūsuos“ (p. 49); „Raudotojų dvylika / tų dvylika / juodai gobturuotų naktų / paskui raudodamos ėjo“ (p. 51). Taip pat pažymėtina, kad ankstyvojoje kūryboje vyrauja lietuvių kultūrą – mitologiją, pasakas, dailę – atspindintys intertekstai: „Namuos kas ugnelą kūrins – ugnelai bus šalta, / nekurstoma mirs, ir neliks languose pazarų. / Kur juodvarniai laksto sūnais, / kur vartai atkelta / namo man pareiti – kaip debesiui iš vakarų“ (p. 50). Išraiškingi intertekstai atsiskleidžia jau pačiuose eilėraščių pavadinimuose, minėtini „Karalių pasaka“, „Sigutė prie upės“, „Dėkojimas už Donelaičio metus“, „Antano Vienažindžio rauda“ ir kt. Keliuose pirmuosiuose rinkiniuose ypatingas dėmesys skiriamas raudai – rauda Severiutė, Onulė, žuvusio sūnaus pirštinę adanti motina. Parypavimai, iš(si)raudojimai ypač paplitę senojoje lietuvių liaudies kultūroje, jie atskleidžia melancholišką, tačiau drauge šviesų, skaidraus liūdesio prisotintą lietuvio būdą ir kolektyvinės pasąmonės ženklus. Ankstyvojoje lyrikoje Martinaitis akcentuoja „kvailutį“ – jautrų, sentimentalų tyraširdį veikėją: čia atsiranda ir kvailutė Onulė, ir kvaiša Juzas. Tačiau iš jų piktai nesijuokiama, greičiau atvirkščiai – pabrėžiamas archetipinis, pasakų kontekste tarpstantis „trečiojo brolio“ paradoksas, išaukštinamos veikėjo būdo skirtybės, jautrumas, kitoniškumas. Martinaičio poezija, graudinimas(is) neatsiejami nuo tautos istorijos, ypač skaudžių jos įvykių, praeitis čia labai ryški, nors ir „nugesinta“ poetinėmis priemonėmis: „Vargšai vargšai – jie eina / su tylėjimo gėlėmis / pro išbadėjusius, / apsnigtus / žuvusių veidus, atskirtus nuo saulės“ (p. 72); „Karų ir marų, Vakarų, / Prūsijos tu gaisrų… / Europos laukuose vienoji, – balta avele tu durnoji…“ (p. 73) Ankstyvųjų rinkinių lyrinis subjektas ir skaitytojas kviečiamas tikėti gamtos, archajinės kultūros duotybėmis.

„Kukučio baladėse“ skleidžiasi paradoksų poezija: atsiranda įvairesnių intertekstų, biblinis Babelio bokšto motyvas panaudojamas eilėraštyje „Įrankių, žodžių ir žmonių susimaišymas Kukutynėje“: „Ir prasidėjo toks susimaišymas, / toks susimaišymas, kad žmonės ėmė neskirti savęs / nuo žodžių ir įrankių, / ėmė vienas kitą akėti, / kirsti dalgiu, / sodinti į žemę“ (p. 133). Kukutis ne tik paradoksų meistras, bet ir istoriografas. Į vis dar agrarinę Kukučio būtį po truputį smelkiasi miestas ir raštas, tačiau, atrodo, baladėse jie vaizduojami ironiškai. Kartais rašymo koncepto beveik neaptiksime – greičiau jau agrarinės kultūros reliktus ir gamtos motyvus. Eilėraštyje „Kukutis Katedros aikštėje susapnuoja Žuveliškių kaimą“ pajuokiamas dirbtinis miesčioniškumas ir noras bet kokiomis priemonėmis nusikratyti agrarinės kilmės „pančių“. Įdomu ir tai, kad šis Kukutis – paradokso ir grotesko krypties egzistencialistas – atrinktuose eilėraščiuose savišku būdu apmąsto mirties ir gyvybės kontekstus: „Bevaike tu mano gyvybe, / bevaikėm naktim / ko tu mane graudini, / ko vartais mano sieloj / kaip kareivio našlė“ (p. 157). Tolesnių rinkinių (pradedant nuo rinkinio „Atrakinta“) eilėraščiuose jau atsiskleidžia ir metapoetinis lygmuo – keliolikoje kūrinių („Poetas su juodu nimbu“, „Nuorašai“, „K. B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius“ ir kt.) apmąstomos kuriančio žmogaus ir pačios kūrybos ištakos, skleidimasis ir prasmės. Eilėraštyje „Nuorašai“ varijuojamas poezijos gimimas: „Eilėraščius nusirašinėja nuo anksčiau parašytų, / nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo, / nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus, nuo medžio lapų“ (p. 296). Nors į naujausius rinkinius vis labiau skverbiasi raštas, šiek tiek kinta estetinės pajautos, infiltruojamos postmoderniojo būvio (reklamos, savirefleksijos, miesto kultūros) realijos. Martinaitis liko ištikimas savo kūrybiniam moto, kurį atspindi rinktinės pavadinimas, – darniems, polifoniškiems, daugiasluoksniams skaudančios būties balsams.

 

 

Lina Buividavičiūtė

2017 01 27

http://www.satenai.lt/2017/01/27/nusilenkimas-paradoksu-meistrui/


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*