Rss Facebook
2017
Balandis
27
Naujienos
2017 Balandis
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

M. Burokas: bangos ir lėktuvai (knygų apžvalga) 0

2017-01-24
 Z. Baltrušio nuotr.

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Ruthos Ozeki romaną „Knyga laiko būčiai“ ir Juano Gabrielio Vasquezo knygą „Taip skamba krintantys“.

Rutha Ozeki „Knyga laiko būčiai“

Visi dalykai tarpusavyje susiję – budizmą išpažįstančiam žmogui arba kvantine fizika užsiimančiam mokslininkui tokie dalykai aiškūs. Bet pavaizduoti tai romane – įdomiai, elegantiškai ir su humoru, sugeba retas rašytojas. Kaip ir papasakoti apie tai, kaip valstybėje įsigalėjęs smurtas, teroras ir nusikalstamumas sužaloja ištisą žmonių kartą. Sugebėjimas perteikti tokius dalykus, kalbėti aktualiomis ir, kartu, amžinomis temomis – pagrindinis geros literatūros požymis. Suprantu, kad čia kartoju nuvalkiotas ir seniai žinomas tiesas, bet būtent tie dalykai vis dar kviečia skaityti.

Pradėsiu nuo amerikiečių-japonų kilmės rašytojos, dėstytojos, įšventintos dzenbudizmo mokytojos Ruthos Ozeki romano „ Knyga laiko būčiai“ (labai tikiuosi, kad toks neįprastas, kiek filosofinis pavadinimas neatbaidys atsargių Lietuvos skaitytojų). Romaną išleido „Baltų lankų“ leidykla, vertė Nijolė Regina Chijenienė.

Šis romanas nominuotas „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanotas „Los Angeles Times“, Johno Dos Passoso ir daugybe kitų premijų.

R. Ozeki romanas sudėtingas, daugialypis, jame nagrinėjama arba vos prabėgomis paliečiama daugybė temų: gyvenimas tarp dviejų kultūrų, skaitytojo ir rašytojo santykiai, mirties ir savižudybės klausimai, laiko prigimtis, sąžinės dalykai, ekologija, depresija, origamis, patyčios japonų mokykloje, Martinas Heideggeris, varnų rūšys ir dar daug kas.

Tam, kad būtų išvengta painiava, trumpai pateiksiu siužetą. Juolab, kad romanas prasideda nuo to, nuo ko ir turėtų prasidėti įtraukiantis romanas – nuo mįslės. Vieną dieną, vaikščiodama atokios Šiaurės vakarų Kanados salos paplūdimiu, rašytoja Ruta randa bangų išmestą, į keletą sandarių maišelių suvyniotą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę. O joje – raudona knyga (kuri pasirodo esanti dienoraštis), pluoštas laiškų ir senas neveikiantis rankinis laikrodis.

Pradėjusi skaityti dienoraštį, Ruta sužino, kad jį rašė kitoje vandenyno pusėje, Japonijoje, prieš dešimtį metų gyvenusi šešiolikmetė Nao. Kaip dienoraštis atsidūrė kitoje pasaulio pusėje? Suintriguota Ruta spėja, kad jį atnešė Japoniją nusiaubęs ir garsiąją Fukušimos katastrofą sukėlęs cunamis. Rutą, kuri yra rašytoja ir nesėkmingai bando užbaigti autobiografinį romaną, įtraukia Nao pasakojimas, ji pajunta ją ir mergaitę siejantį emocinį ir psichologinį ryšį.

Pusę „Knygos laiko būčiai“ ir užima Nao dienoraštis, jos pasakojimas. „Mano vardas Nao ir aš esu laiko būtis“ – taip prasideda šis dienoraštis. Nao jį rašo tarsi jau žinodama, kad paliks arba išsiųs tekstą į nežinią, tuo dienoraščiu tiesiogiai kreipiamasi į jį rasiantį asmenį. Dienoraščio tikslas, pasak Nao, aprašyti jos prosenelės Džiko, 104 metų vienuolės dzenbudistės, buvusios rašytojos avangardistės ir vienos pirmųjų Japonijos feminisčių, gyvenimą. Bet dienoraštyje sutelpa ir liūdna pačios Nao šeimos istorija – šeima kurį laiką gyveno JAV, Silicio slėnyje, kur tėvas dirbo programuotoju, bet vėliau buvo atleistas ir priverstas grįžti namo. Bet Nao save laiko labiau amerikiete, nei japone, todėl ir nepritampa Tokijuje, mokykloje patiria patyčias.

Nao likimą su Rutos sieja ir dviguba tapatybė – romano veikėja Ruta taip pat yra japonų kilmės amerikietė, kuri jaučiasi izoliuota nuo aplinkos. Šis R. Ozeki romanas, beje, žymi ir naujo tipo pasakojimo pasirodymą – jei 8 ir 9 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose rašytojai pasakojo, kaip imigrantai bando integruotis į JAV visuomenę, tai šiuolaikiniai autoriai pasakoja, kaip po ilgo laiko sugrįžę į savo kilmės šalį imigrantai bando ją suprasti, pažinti, prisitaikyti.

Savo dienoraštyje Nao pasakoja ir grįžusio, bei darbo nerandančio tėvo depresijos ir bandymų nusižudyti istoriją (tėvas sėdi namuose ir iš Vakarų filosofų raštų puslapių lanksto sudėtingus origamius – Japonijos vabzdžius), o per senolės Džiko gyvenimą atskleidžia ir jos sūnaus, gabaus studento, per Antrąjį pasaulinį karą priversto tapti pilotu-kamikadze, tragedija.

Taigi, šis romanas yra daugybė viena su kita supintų, sunertų, viena į kitą sudėtų istorijų.

Per pasakojimą, per dienoraščio žanrą R. Ozeki nagrinėja ir skaitytojo bei rašytojo vaidmenų sąlyginumą. Rašytoja Ruta tampa skaitytoja, o tikroji rašytoja yra Nao. Bet Nao taip pat ir skaitytoja, nes skaito Džiko sūnaus Harukio laiškus. Negana to, skaitydama Ruta junta, kaip pats skaitymo aktas ima veikti ir net keisti kažkada dienoraštyje aprašytus įvykius. Kaip tai įmanoma? O štai čia R. Ozeki pasitelkia mokslą, religiją ir mistiką – kas, jos manymu yra vienas ir tas pats, ar bent jau susiję, nes juk viskas pasaulyje susiję. Nao sakosi esanti laiko būtis, o laiko būtis, pasak jos yra „tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus“. Minima taip pat kvantinė fizika ir Erwino Schrödingerio katė (toks įspūdis, kad šiais laikais rašytojai be E. Schrödingerio katės – nė iš vietos. Kas gi pateisins visus keistus pastarųjų metų romanų žaidimus erdvėlaikiu, jeigu ne nei gyva, nei mirusi fiziko katė). Jei nežinote, kas tie minėti dalykai yra – R. Ozeki romane knibždėte knibžda išnašų, priedų ir paaiškinimų.

Iš dalies jie čia būtini, nes Nao dienoraštyje pilna šiuolaikinio japonų žargono, kitų šalių žmonėms nežinomų popkultūros ir visuomenės sąrangos sąvokų ir panašiai. Tad ši knyga – ir dar viena žvilgsnis į japonų mąstymo ir gyvenimo būdą.

Į romano pabaigą įvyksta paradoksas – dienoraščio Nao tampa vis realesnė, vis apčiuopiamesnė, o skaitytoja Ruta vis efemeriškesnė, priklausanti nuo dienoraščio užgaidų, vis labiau išgalvota. „Jei ji nustos mums rašyti, tai gal ir mūsų nebebus“ – sako Rutos vyras Oliveris. Galiausiai, tarp veikėjų nusistovi pusiausvyra – romanas baigiasi Rutos kreipimųsi į Nao – jeigu kada nors apsigalvosi ir nuspręsi, kad nori būti surasta, aš lauksiu. Labai noriu kada nors su tavimi susitikti. Tu taip pat esi mano mėgstamo tipo laiko būtis“.

Šis romanas skirtas skaitytojui, mėgstančiam žaidimus su erdve ir laiku, enciklopedinius nukrypimus, išnašas, paaiškinimus, įvairias smulkmenas, mėgstančiam raustis pasakojimo į krantą išmestose sąnašose. Labai tikiuosi, kad būsimi romano skaitytojai taip pat atras savąją priešpiečių dėžutę su paslaptimi.

Juanas Gabrielis Vasquezas „Taip skamba krintantys“

Mes visi žinome garsiuosius Lotynų Amerikos rašytojus Gabrielį Garcia Marquezą, Mario Vargasą Llosą ar Carlosą Fuentesą. Per leidyklą „Kitos knygos“ gerai pažįstame ir Roberto Bolano kūrybą. Tačiau beveik nieko nežinome apie šiuolaikinius šio žemyno ir tos kultūros rašytojus. Nenuostabu, kad ir dabartiniai rašytojai patys ne kartą skundėsi esantys nustelbti garsiųjų „magiškojo realizmo“ klasikų šešėlio. Žinoma, padėtis keičiasi, dauguma besiskundžiančiųjų jau keliolika metų gausiai verčiami į anglų kalbą.

Šie autoriai kitokie – jie vengia magiškojo realizmo, labiau linksta į formos eksperimentus, žaidžia su pasakojimo galimybėmis. Jų istorijoms įtakos padarė mokslinės fantastikos, detektyvo žanrai, taip pat jos persmelktos populiariosios kultūros įtakos. Jie neužsimoja taip globaliai kaip G. G. Marquezas ar M. V. Llosa, Pietų Amerikos šalių politiką ir istoriją jie linkę perteikti per pavienio individo gyvenimą, kasdienybę, jų pasakojimas – intymesnis. Tačiau nuo politikos jie nepabėga – tiek jų tėvų, tiek jų gyvenimui įtakos turėjo audringa XX a. Lotynų Amerikos istorija.

Įdomumo dėlei paminėsiu keletą pavardžių – tai meksikiečiai Yuri Herreras, Guadalupe Nettel ir Valeria Luiselli, argentiniečiai Samantha Schweblin ir Andresas Neumanas, perujietis Danielis Alarconas, čilietis Alejandro Zambra, Rodrigo Hasbunas iš Bolivijos ir daugelis kitų.

Prie šių autorių galima priskirti ir Kolumbijos rašytoją Juaną Gabrielį Vasquezą, kurio romaną „Taip skamba krintantys“ išleido „Vagos“ leidykla (vertėja Aistė Kučinskienė). Šis autorius yra ne kartą pasisakęs prieš magiškąjį realizmą: „Aš noriu pamiršti tą absurdišką retoriką, kad Lotynų Amerika yra magiškas ir nuostabus žemynas“. Jis pats teigia, kad, rašydamas savo romanus, aprašinėdamas neteisybę ir žiaurumus šiek tiek perlenkia, bet tas perlenkimas yra būdingas ir viso žemyno istorijai bei politikai.

„Taip skamba krintantys“ – jau penktasis autoriaus romanas ir jame galime atsekti visus „naujajai“ Lotynų Amerikos rašytojų bangai būdingus bruožus.

J. G. Vaquezo romanas prasideda nuo savotiško Marcelio Prousto pyragaičio, nuo prisiminimo, kuris išvynioja visą romano veiksmo siūlą. Tik tuo garsiuoju pyragaičiu autoriaus romane tampa hipopotamas, 2009 m. pabėgęs iš legendinio narkotikų barono Pablo Eskobaro zoologijos sodo.

Hipopotamas sugrąžina Antonijų į 1996-uosius (Eskobaras buvo nušautas 1993-aisiais), į šalį, bandančią atsigauti po „narkotikų karų“. Jaunas teisės dėstytojas Antonijus biliardinėje susipažįsta su paslaptingu Rikardu Laverde, jo miglota paslaptis Antonijų domina, tačiau beužsimezgančią draugystę nutraukia šūviai – jiems einant Bogotos gatve, motociklininkas sušaudo Rikardą ir sunkiai sužeidžia Antonijų.

Ši nelaimė smarkiai paveikia Antonijų, kol jis bando atsigauti ir tuo pat metu išsiaiškinti Rikardo praeitį, subyra jo paties šeima. O sekdamas Rikardo pėdsakais, jis pasineria į 8 dešimtmečio Kolumbijos istoriją, į pačią narkotikų kontrabandos pradžią, į įvykius, paklojusius pamatus Eskobaro imperijai. Būtent tais laikais Kolumbija ėmė nelegaliai gabenti marihuaną į JAV, būtent tokio kontrabandininkų lėktuvo pilotu buvo Rikardas Laverdė.

Tai rimtas, šiek tiek pagal noir detektyvo žanrą stilizuotas romanas. Tiesa, jame nerasite jokių sensacingų narkotikų kartelių susišaudymų, blizgios Eskobaro dvaro aplinkos, gaujų karų. Viskas lieka už kadro.

Beje, kolumbiečiai turi terminą apie „narkotikų karus“ kalbančiam prozos žanrui. Egzistuoja pikareskiniai romanai – šmaikštūs pasakojimai apie įvairius sukčius ir perėjūnus, o kolumbiečiai turi „sikareskinius“ romanus, kurių pavadinimas kilęs nuo žodžio sicario – reiškiančio samdomą narkotikų kartelio žudiką.

J. G. Vazqueso romane Kolumbijos istorija ir politika lieka tarsi už pasakojimo ribų, bet didieji įvykiai tiesiogiai ir skaudžiai paliečia romano veikėjus. Per jų reakcijas ir gyvenimą mes matome, kokius randus „narkotikų karai“ paliko žmonių sąmonėje, kaip pakeitė jų jausmus, mąstymo būdą. „Baimė – tai pagrindinė mano kartos bogotiečių liga“, – sako vienas iš romano veikėjų. Baimė vienija „karo su narkotikais“ laikais užaugusią, politines žmogžudystes, sprogdinimus, teroristų atakas mačiusią kartą.

J. G. Vazquesas kruopščiai seka povandenines mūsų gyvenimus keičiančias sroves, parodo, kaip prekybos narkotikais padaryta žala paliečia ir tuos, kurie niekados nebuvo su ja susiję, kaip praeities blogis ir skausmas prasiskverbia į ateitį ir laužo likimus.

J. G. Vazquesas – puikus stilistas, jis puikiai aprašo tiek apšepusios senosios Bogotos žavesį, tiek Laverdės ir jo mylimosios amerikietės gyvenimą Kolumbijos ūkyje. Jis – subtilus psichologas, nes  dialogu meistriškai atskleidžia įtampą, sutuoktinių susvetimėjimą.

Šiame romane viskas krenta – krenta lėktuvas, byra santuoka, į smurto duobę smunka Kolumbija, dūžta viltys. „Taip skamba krintantys iš viršaus, tai trukčiojantis ir sykiu nenutrūkstantis garsas, niekuomet nesibaigiantis garsas, kuris skamba mano galvoje nuo to vakaro ir, atrodo, nenori pasitraukti, kuris amžiams pakibo mano atmintyje, užsikabino nelyginant rankšluostis už savo pakabos“, – rašo autorius.

Tą krytį skaitydami juntame ir mes, romanas išvaduoja iš Holivude ir serialuose matytos plėšikiškos „narkotikų prekeivių“ romantikos ir leidžia suprasti, kas gi iš tikrųjų vyko, o daug kur ir tebevyksta.

 

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, 

2017 01 23

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/160858/m_burokas_bangos_ir_lektuvai_knygu_apzvalga


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*