Rss Facebook
2017
Lapkritis
23
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Knygrišystė lietuviams svetima, nes knygos neva turi būti kuklios  0

2017-09-21
 Unsplash.com nuotr.

Lietuvoje knygrišystės tradicija silpna, nes vyrauja požiūris, kad knygai prabanga nereikalinga. Lietuviai linkę rinktis kuklias ir asketiškas knygeles, LRT RADIJUI sako Vilniaus knygrišių gildijos narė, menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė. Anot jos, labiau nei lėšų trūkumas knygrišystės kultūrai vystytis trukdo požiūris ir gražių knygų neįvertinimas.

– Ar Lietuvoje egzistuoja knygrišystės kultūra?

– Knygrišystės kultūra Lietuvoje silpna, ji palaikoma iš idėjos žmonių, dirbančių šioje srityje. 1965–1995 m. lietuviai važiuodavo mokytis knygrišystės į Taliną. Ten mokoma dailiosios odos specialybės, į kurią įeina ir knygų įrišimas. Taigi keliasdešimt mūsų odos dailininkų ragavo to amato.

Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės laikui, mokymasis Taline nutrūko. Nuo to laiko gretos nepasipildo naujais dailininkais, bet iškilo kita grupė – restauratoriai, 2003 m. įsteigę Vilniaus knygrišių gildiją.

Taip atsirado kita šio amato pusė, ėmė kilti istoriniai, autentiški dalykai, konstrukcijų įvairovė, galimybės ir pan. Dabar esame kryžkelėje. Kaip sako mano kolega, Lietuvoje yra plačios galimybės veikti, nes šios srities atstovų čia nėra.

– Kas yra knygrišys?

– Pagal lietuvišką praktiką, knygrišiais žmonės tapdavo tokiomis sąlygomis, kokias turėjo. Vieni patys ardė knygas, kiti lankė meno mokyklas. Užsienyje kitaip, tai labai platus dalykas, knygrišystės amato jie mokosi 6–10 metų. Knygrišiai turi išmanyti medžiagas, kurios labai skirtingos. Jas reikia pažinti ir mokėti suvaldyti.

Taip pat reikia išmanyti knygrišystės ir knygos istoriją, suvokti kontekstą. Reikalingas ir meninis išsilavinimas, nes tenka kurti gražų viršelį, kompoziciją. Dar vienas svarbus dalykas – reikia išmanyti literatūrą. Šiuolaikinis amatininkas dažnai yra žmogus su aukštuoju išsilavinimu.

– Ar knygrišiams svarbu, su kokiomis knygomis jie dirba?

– Tai su literatūra tiesiogiai susijusi specialybė. Pagal prancūzišką tradiciją, 95 proc. gražių ir prabangių įrišimų daroma grožinės literatūros knygoms. Jie tam ir leidžia kai kuriuos leidinius, kad šie būtų gražiai įrišti. Leidiniai pardavinėjami dar neįrišti, kad žmogus nusipirktų popierinį bloką ir eitų pas knygrišį.

Prancūzai turi labai daug savo literatūros. Jie turi ką veikti, kuo didžiuotis ir grožėtis. Lietuvoje aktualiau paties spaudinio kokybė. Čia sunku rasti ne tik literatūriniu požiūriu vertingą kūrinį, bet ir kaip nors ypatingai atspausdintą – iš gero popieriaus, rankų darbo viršeliu.

– Kas Lietuvoje ateina pas knygrišius? Kaip vyksta tas darbas?

– Dažniausiai žmonės ateina praktiškais pageidavimais, prašo perrišti, restauruoti knygą. Gildijoje dominuoja restauratoriai. Lietuvoje kolekcionierių bibliofilų, kurie renka knygas, nėra. Retai kas ieško, įsigyja ar užsako meninius įrišimus. Tai labiau išimtis, ne taisyklė.

– Kuo tokia ypatinga Prancūzijos knygrišystės tradicija ir mokykla?

– Prancūzai labai saugo tradicijas. Gal 100 ar daugiau metų jie diktuoja madas knygrišystės srityje. Įvairiose šalyse knygrišystė svyruodavo – tai suklestėdavo, tai vėl smukdavo. Prancūzijoje knygrišystė jau 400 metų pastoviame lygyje.

Yra vadinamasis prancūziškas knygos įrišimas. Jis sugalvotas ne pačių prancūzų, o atsiradęs viduramžiais. Vėliau prancūzai jį ištobulino iki begalybės ir kadangi šį įrišimą jie naudoja ilgiausiai, jis prigijo tokiu terminu.

Patys prancūzai šį įrišimą vadina tradiciniu. Savo konstrukcija jis tvirtesnis nei leidžia šiandienės technologijos. Prancūzai įrišimą išpopuliarino art deco laikais. Knygos taip rištos šimtais, iki pat Didžiosios depresijos. Vėliau tokios knygos atsidurdavo blusturgiuose.

– Ar galima sakyti, kad šiai knygrišystės tradicijai būdingas ypatingas knygų puošnumas?

– Taip. Tiesa, lietuviams tai kiek svetima. Pastebėjau, kad mūsų šalies žmonės linkę į kuklią, asketišką, paprastą knygelę. Dažnai girdžiu, kad knygai prabanga nereikalinga. Ir tuomet prisimenu mūsų bažnyčias. Manau, kad yra du požiūriai, kurie turi teisę egzistuoti.

– Kas trukdo vystytis rankomis įrištų knygų kultūrai? Ar tai susiję su lėšomis?

– Priežasčių labai daug. Manau, kad tai lemia ne tik lėšos. Pirmiausia svarbus požiūris. Juk kai atsiranda tinkamas požiūris, atsiranda ir kiti dalykai. Mums trūksta kolekcionierių, kurie vertintų ne tik senas ir su Lietuva susijusias, bet ir gražias knygas. Mums trūksta gražių spaudinių, kuriems reikėtų atitinkamo įrišimo. Lietuvoje nėra nei privačios, nei viešos kolekcijos, kur sąmoningai būtų renkami meniniai įrišimai. Nėra nė vieno rinkinio, kuris atskleistų šį amatą.

 

 

Rimantas Kmita,

LRT RADIJO laida „Literatūros akiračiai“,

2017 09 20

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/186390/knygrisyste_lietuviams_svetima_nes_knygos_neva_turi_buti_kuklios


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*