Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
16
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Apie karą ir kariaujančiuosius  0

2017-02-24
Tomas Vaiseta. „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 230 p.

Prisipažinsiu, ilgai galvojau, kaip nusakyti Tomo Vaisetos romano „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ kvintesenciją. Kūrinys negreitai perskaitomas – jis neleido nušauti nė vienos varnos, reikalavo viso mano dėmesio, ir, Dievas mato, skaičiau kelis sykius. Atidengiant kontekstą po konteksto, intertekstą po interteksto užplūdo minčių lavina, prisidėjo dar savos aliuzijos – patekau į šiokią tokią kebeknę. Man šis romanas yra apie vieną esminių egzistencijos dalykų – apie kasdienes ir ribines, fizines ir (daug labiau) dvasines kovas. Berašydama prisiminiau neseniai matytą Tomo Fordo filmą „Naktiniai gyvuliai“. Tas metalygmuo, kaltės ir atsakomybės santykiuose motyvas susisieja su paralelinėmis knygos tikrovėmis. Romaną norisi lyginti su užsienio kūrėjų darbais.

Karas romane – pirmiausia su savimi. Pagrindinis herojus kovoja su disertacijos rašymo sunkybe (šis intelektualinis-akademinis romano klodas ir apskritai vieno gyvenimo egzistencinis liudijimas priminė „Stounerį“), ryšio su ištekėjusia moterimi pagunda (tiesa, neilgai ir nelabai sėkmingai jai atsispiriama), melo santykiuose su Moterimi patogumu ir vis beprasiveržiančiu šiurkštumu jai. Taip protagonisto meilužė Ana kariauja su trauminių patirčių nulemtais sprendimais ir situacijomis (po Sausio 13-osios įvykių atsisako būti gydytoja, gėdijasi savo slaviškos kilmės) ir tų sprendimų sukeltomis traumomis (ryšio su tėvu praradimas). Taip Moteris kovoja su pareiga ir troškimais (dirbti nemėgstamą darbą ar versti grožinę literatūrą). Daugelis šių kovų vaizduojamos preciziškai tiksliai ir taikliai, bet pasilieka pogrindyje, už teksto, yra nujaučiamos, o tikrieji jų padariniai ir rezultatai išryškėja antroje knygos dalyje.

Bene įdomiausia ir labiausiai romane eksploatuojama kova – vyro ir moters tarpusavio santykiai, jų dinamika ir perspektyvos. Iš pradžių abejojau – atrodo, apie santykius jau daug prirašyta ir ši tema banaloka. Tačiau buvo įdomu, įvairiapusiška, vietomis – šiurpinančiai tikslu. Atrodo, autorius nusprendė išpreparuoti saugųjį santykį dengiantį luobą ir parodyti pliką, autentišką jo raumenį. Paradoksalu, bet šioje autentikoje labai daug ne autentikos, o instrumentinio, Martino Buberio žodžiais tariant, AŠ–TAI santykio bruožų. Santykio, nuo pat pradžių pagrįsto melu, kad ir gera linkinčiu. Susidaro įspūdis, kad būtent ant melo pamato laikosi visas protagonisto ir Moters santykis: „Mes labai dažnai meluodavome vienas kitam. Tarp mūsų įterptas melo detektorius būtų ėmęs nervingai cypti“ (p. 57). Šis santykis nihilistinis, bet (tuo) ir paveikus: „Kai sakome, kad moteris turi būti paslaptis, tik pripažįstame, kad nenorime jos artumo, tikro artumo, kai jos kvapas ir mintys tampa tavo kvapu ir mintimis. Rodos, mes peržengėme šias ribas – buvome pražudę savo santykius. Suartėjimas yra vienas kito pažinimas, kuris baigiasi neapykanta ar bent abejingumu“ (p. 32). „Orfėjo“ pirmos dalies santykių laukas (ne)maloniai nustebino. Susidaro įspūdis, kad pirmoje knygos dalyje protagonistas ir Moteris kovoja ir patys su savimi, ir vienas su kitu dėl įtakos zonų – tą, pavyzdžiui, pažymi epizodas, kai Moteris taip pat ima dirbti namuose, ir jie dalijasi namų teritoriją. Knygos branduolys persmelktas psichologizmo – veikėjų ryšys aktualizuojamas įvairiais rakursais, su didele atida slaptoms veikėjų mintims, pojūčiams – taip pagrindžiamas vienas ar kitas poelgis. Man patiko tai, kad gausūs meno, muzikos, literatūros intertekstai čia atsiranda pagrįstai, tiesiogiai praversdami vidinių ir tarpusavio santykių panoraminiam vaizdui. Kai kurie romane minimi paveikslai detaliai aprašomi – labai svarbus knygoje Egono Schielės darbas. Pripažinsiu, tai skaitytojui patogus būdas – nereikia knistis ir ieškoti, nes intertekstai plika akimi pasiekiami. Šią esminę – santykių – romano dalį vadinčiau intelektualesniuoju, originalesniuoju „Moirų ir Furijų“ siužetiniu invariantu. „Orfėjas“, kaip ir Lauren Groff kūrinys, talentingai atskleidžia, kiek tarpusavio santykiuose yra melo, kokie galingi nutylėjimai ir kaip išsikerojusi gali būti tarp poros tvyranti įtampa. Protagonisto „nuodėmė“ – svetimoteriavimas – pateikiama kaip bene natūrali AŠ–TAI santykio pasekmė, tos tarpusavio kovos išlydis, kuris, paradoksalu, padeda vyrui pakęsti ir viduje susitaikyti su Moters buvimu. Dar vienas paradoksas – jis netgi pasiperša.

Į pagrindinį, protagonisto ir Moters, ryšį įsiterpia ir ryšys su Ana – ištekėjusia vyresne moterimi. Vaiseta interviu sakė, kad romane norėjo paneigti prietarą apie „berniuko-žaisliuko“ vaidmenį šiame santykyje. Šiokio tokio žaidimo elemento neišvengiama – tai aktualizuojama ir knygos tekste. Šis ryšys greičiau yra tam tikro „geidžiančio geismo“, „meilės dėl meilės“ atitikmuo. Pabrėžiama, kad Ana ir protagonistas vienas kito nemyli, tačiau toliau žaidžia, o žaisdami taip pat simboliškai kovoja, dalijasi įtakos zonomis. Ji – nustatydama pasimatymų taisykles, jis – atsisakydamas ją ligi galo išklausyti ir paguosti. Šis ryšys, dviejų meilužių santykis, mano galva, taip pat talentingai pavaizduotas; autoriui pavyko parodyti gilesnį žaidimo klodą.

Tačiau kai kurie santykio aspektai antroje knygos dalyje man pasirodė kiek įtartini. Pats autorius interviu „15min.lt“ teigė: „Labai atsargiai galėčiau tarti, kad tai yra krikščioniška Orfėjo mito versija – kelionė vyksta ne į pomirtinį pasaulį, bet į nuodėmę ir atgal. Apie ėjimą į nuodėmę prirašyta labai daug, bet apie grįžimą atgal, apie tai, kad žmonės atgailauja padarę nuodėmę, kad tai ne mažiau svarbu nei pati nuodėmė, kad apskritai žmogus kartu yra ir nuodėmingas, ir atgailaujantis, mano galva, parašyta per mažai. Būtent tai man ir norėjosi pabrėžti.“

Antroje, gerokai striukesnėje, romano dalyje ir susitelkiama į tą ėjimą atgal, arba atgailą. Nors alternatyviosios realybės motyvas pasirodė netikėtas, herojaus „nubaudimas“ – pavertimas neįgaliu ir, rodos, išsižadančiu daugelio anksčiau pasakytų minčių apie santykius, savojo nihilizmo, atgailaujančiu už ankstesnį moters vertinimą – kiek dirbtinis. Aišku, ribinės situacijos žmones keičia, galbūt čia tą ir norėta parodyti, bet manęs galutinai neįtikino ir vietomis pasirodė prėskas, gal net pritemptas pats tokio naujamadiško Orfėjo motyvas. Dabar, kai Moteris tampa gyvybiškai būtina, herojus paniškai bijo ją prarasti – logiška, bet man būtų buvę įdomesnis kitoks to santykio išrišimas ir vis dėlto išlaikytas „nuodėmingas“ protagonisto mąstymo vientisumas.

Trečia recenzijos kodo dalis istorinė, regis, įkvėpta įvykių Ukrainoje ir istorinės praeities. Ana prisimena Sausio 13-osios įvykius – tai suteikia jos charakteriui papildomo svorio, leidžia apmąstyti asmenybę traumų psichologijos aspektu. Apsvarstomi įvairūs elgesio karo akivaizdoje modeliai – originali, dar labiau tekstą įžeminanti medžiaga, leidžianti pamatyti anksčiau recenzijoje minėtų AŠ viduje ir tarpasmeniniame santykyje vykstančių kovų kontekstą.

Keli baigiamieji žodžiai apie stilių: kai kur vaizdinga, kai kur ligi kraujo aštru, intelektualu, intertekstualu, kontekstualu; bet neperspaudžiant, neužgožiant esmės, dešimt kartų pamatuojant.

Vertas dėmesio romanas. Verta ir pakeliauti. Man labiau patiko – pirmyn. Bet gal tokia sugedusi šios recenzijos autorės prigimtis.

 

Lina Buividavičiūtė

2017 02 10

http://www.satenai.lt/2017/02/10/apie-kara-ir-kariaujanciuosius/

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*