Rss Facebook
2017
Birželis
28
Naujienos
2017 Birželis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30    

Andrius Jakučiūnas: Conditio sine qua non, arba Apie skaitytojo atsakomybę  0

2017-03-06
Andrius Jakučiūnas. Vlado Braziūno nuotr.

Gyvename laikais, kai iš visuomenės gyvenimo pakraščio, kur juos buvo nubloškę gariūnlaikio vėjai, rašytojai pamažu sugrįžta į jo centrą. Žavimės jų atvirumu ir drąsa, aptariame asmeninį gyvenimą, knygų dizainą, drabužių detales, pomėgius ir, be abejo, ydas.

Šiandieną lengva užmiršti, kad skaitytojų santykiai su rašytojais ne visada buvo tokie idiliški – valstybėje vykstant spartiems virsmams, į pastaruosius nuolat skriejo kritikos strėlės. Rašytojai kaltinti dėl kūrinių sudėtingumo ir atotrūkio nuo „paprasto žmogaus“ problemų, kalbėta (ne visada, tiesa, nepelnytai) apie jų aroganciją ir pasipūtimą, nuolat baksnota į užsienio autorių knygas (dažnai jų nė neskaičius), pabrėžiant, kad jie, mūsiškiai, nepajėgūs, neįgalūs sukurti tokio kalibro kūrinių.

Atsiradus socialinio jautrumo madoms, kilo pavojinga idėja apie rašytojo tarnystę visuomenei – ir vėl pradėta kalbėti apie autorių neatsakingumą, elitizmą, apie jų nesugebėjimą vykdyti socialinę misiją.

Trumpai tariant, kaltę dėl įvairiausių problemų, kurių nepajėgia išspręsti skaitymo kultūra, švietimas ir teisėsauga, visuomenė būdavo linkusi suversti rašytojų tariamai arogancijai, neįgalumui, provincialumui. Pastaraisiais metais padėtis jau gerokai geresnė, ir vis dėlto visa atsakomybė už tai, kad komunikacija tarp rašytojo ir skaitytojo vyktų sklandžiai, ir visa šio bendradarbiavimo nauda tektų būtent pastarajam, ligi šiol tenka rašytojui, neatsižvelgiant nei į kūrybinio darbo specifiką, nei apskritai į kiekvieno iš jų tikslus bei individualumą.

Ar nėra taip, kad mes, skaitytojai, reikalaudami iš rašytojų „naudos“, patys kratomės atsakomybės už literatūros procesus, ir, tiesą sakant, neįvertiname, koks didelis mūsų pačių indėlis į tėvyninės literatūros ateitį? Galbūt yra atėjęs laikas pripažinti, kad didesnį pavojų lietuvių literatūrai kelia ne negabūs rašytojai, ne demografinė situacija, bet mūsų, skaitytojų, tingumas, inertiškumas ir visažinystė?

Skaitymo skatinimo kultūrai atvedus į knygynus minias, mes tarsi liovėmės pastebėję, jog didžiulė erdvė tarp klasikos (kurią kartais noriai, kartais – pro sukąstus dantis, bet žmonės vis dėlto perskaito) ir to, kas tą dieną populiaru (arba, savo ruožtu, laikoma „gyvąja klasika“) lieka savotiškoje pilkojoje zonoje, kurią pasiekia tik knygų gurmanai arba atsitiktiniai pirkėjai. Nors daugelio lietuvių autorių – na, bent jau žinomesnių prozininkų – knygos šiaip ne taip nukeliauja iki skaitytojų, nemažai puikių užsienio rašytojų kūrinių ir daugelis poezijos knygų (skaitytojui paprastai užtenka egzaltacijos, kurią kelia žodis „poezija“ ir autoriaus pavardė) lieka nepastebėtos, neišverstos, neišleistos.

Daugelis iš mūsų, skaitytojų, sėkmingai tenkinasi tuo, kas mums gerai pažįstama – į knygynus mus atgena pažįstami vardai, rašytojų „ordinai“ – premijos, kurių, matyt, turime daugiausia pasaulyje (ir tai yra tema, kuria kas nors kada nors galėtų padiskutuoti), draugų ir knygų apžvalgininkų rekomendacijos, autorių charizma.

Šiuo požiūriu mes, Lietuvos skaitytojai, nesame unikalūs – nerangūs ir inertiški skaitytojai dominuoja visur, tad nelaikyčiau to kažkokiu rimtu mūsų trūkumu. Tačiau galbūt niekur daugiau nėra tokios vergystės kažkokiam įsivaizduojamam normalumui, ir vargu ar tas „normalumo“ siekis kur nors yra toks savanaudiškas ir agresyvus.

Esame despotai: pageidaujame, kad visas literatūros laukas formuotųsi atsižvelgdamas į primityviausius mūsų, skaitytojų, lūkesčius (kurie, be to, iš tikrųjų yra fikcija); iš tikrųjų mes dažniausiai neturime jokių lūkesčių – tai tiesiog nepasitikėjimas bet kuo, kas neatitinka stereotipų, arba atitinka juos ne taip, kad būtų galima tai susieti su vadinamąja tradicija. Vis prabylame apie aktualumą (arba – dar dažniau – apie abstraktų „įdomumą“, kurio esą mūsų rašytojai nesugeba užtikrinti) ir veiksmo dinamiškumą („kad nebūtų kaip lietuviškas kinas“), bet kaip vėliau paaiškėja, išteis mums reikia ne daugiau nei tik gerai žinomo autoriaus vardo arba poilsio lovoje su lengvu skaitiniu rankose.

Taip pat neįmanoma nepastebėti ir rašytojų tam tikros savicenzūros, itin atsargaus požiūrio į bet kokius eksperimentus. Literatūroje neturime ir niekada neturėjome tabu laužytojų. Net nekalbu apie kažkokias „šventas“ temas ar autoritetų nukarūnavimą – to neįmanoma ir įsivaizduoti. Mūsų literatūroje niekas nesusikovė (ir apskritai nesusikovė, nes daugelis mūsų, skaitytojų Lietuvoje mano, kad gera literatūra pirmiausia turi migdyti) netgi su požiūrio į kūną, į kalbą, į laisvę steroeotipais, nepabandė, – na gerai, būta kelių mėginimų, – tyrinėti savęs iš šalies, nesukūrė teritorijų, kurių reikšmę reikėtų naujai apmąstyti ir suvokti.

Štai kodėl šiuolaikinės literatūros suklestėjimas paremtas naujomis žanrinėmis teritorijomis ir netyrinėtomis temomis – rašytojai šitaip įgijo naujų priemonių įgyvendinti tai, ko dažniausiai iš jų reikalaujame (užuot reikalavę to, ko reikėtų – geros literatūros): stebinti, būti originaliam, išvengiant akiplėšiškumo ir kitoniškumo žymės, ir drauge prikišamai rodyti, jog neperžengta jokių ribų, neišklysta iš tradicijos, niekuo giliau ir nuosekliau nesusidomėta – nes tik „normalumas“ čia garantuoja sėkmę ir pajamas.

Žinoma, Lietuvoje nėra cenzūros, tai subtilesnė prievarta (jai apibūdinti, beje, puikiai tinka neseniai Koršunovo minėtas terminas „normalumo fašizmas“), tačiau dėl mūsų, skaitytojų, inertiškumo ir įsivaizduojamos visažinystės kūrėjų saviraiškos erdvė neabejotinai yra siauresnė nei galėtų būti, jei mes sugebėtume atsiverti sudėtingesniems meniniams ieškojimams ir aštresniems klausimams.

Domimės rašytojų asmeniniu gyvenimu, laukiame skaitinių apie literatūrą ir knygutes, žavimės knygų kritikais, spaudžiamės literatūros renginiuose – visa tai yra žiauriai puiku, ir dar prieš penketą ar dešimtį metų apie tai nebuvo galima ir svajoti. Betgi žiauriai blogai, – dar žiauriau blogai, negu ankstesnis aspektas gerai, – kad kūrybiškumas ir originalumas nūdieną pasmerktas būti „normalus“ ir privalo turėti aiškius orientyrus. Antraip jis bus suvokiamas kaip arogancija, narcisizmas, ar tiesiog autoriaus silpnumo, nepajėgumo įrodymas.

Agresyviai pristatydami save kaip sprendžiančią instituciją (plg. „mes, mokesčių mokėtojai“), mes privertėme rašytojus pernelyg paisyti nuostatų, kurias patys įgijome dėl postsovietinės visuomenės agresyvumo ir bendros nepasitikėjimo profesionalais ir elitu atmosferos valstybėje. Taigi neturime teisės ir negalime kratytis atsakomybės už tai, kad lietuvių literatūra nūn primena fabriką, didėjančiomis apsukomis gaminantį standartines knygas.

Esamą situaciją literatūroje labai gerai iliustruoja LLTI literatūrologų (vadinkime juos patyrusiais arba profesionaliais skaitytojais) neseniai išrinktas 2016-ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktukas. Tai tikras „normalių“ – beje, dvi iš jų „normalios“ yra pačia pilkiausia šio žodžio reikšme – knygų dvyliktukas, kuriame būtent ir nėra tų kelių knygų, kurias būtų galima išties pavadinti kūrybiškomis: Vaisetos „Orfėjo“, Kaziliūnaitės „Sienų“, Aškinytės „Glesum“, Žygimanto Kudirkos „XXI a. Kudirka“. Galbūt šios knygos ir turi trūkumų (kita vertus, neapsimeskim, kad jų neturi patekusios į dvyliktuką), visgi be jų 2016 metų literatūros portretas atrodo nuobodus ir negyvas.

Manau, kad mums, skaitytojams, reikėtų stengtis padėtį keisti – vien jau dėl to, kad jei toliau būsime tokie inertiški ir taip aktyviai bandysime tilpti į savo pačių nusibraižytus ankštus rėmus, bus vis mažiau ir mažiau ką skaityti, nes autoriai tiesiog pristigs išmonės, kaip dar galėtų atitikti primityvius mūsų lūkesčius. Juo labiau mūsų neturėtų tenkinti situacija leidybos industrijoje, – čia skaitytojas jau seniai tapęs prievartos elementu, savotišku baubu, kurio šešėlis krenta ant bent kiek sudėtingesnės, ne taip lengvai parduodamos literatūros, ir, – jeigu čia kalbėtume ir apie užsienio autorius, – knygų, kurias sukūrė ne Vakarų Europos rašytojai.

Statistinis (taigi iš esmės įsivaizduojamas, tik numanomas – kuriamas atsižvelgiant į „normalumo“ poreikį) skaitytojo skonis, kuris, aišku, nieko bendro neturi su dažno iš mūsų, skaitytojų, asmeninėmis preferencijomis, dažnai lemia, kad mūsų nepasiekia užsienio autorių knygos, kurios galėtų prisidėti tą skonį ugdant, o lietuvių autoriai, apsisaugodami nuo galimų pavojų, gelminius ieškojimus narsiai keičia formos ir turinio ieškojimais. (Tai iš dalies lėmė, jog dar prieš dešimtmetį guodęsi, kad neturime kokybiškos populiariosios literatūros, šiandieną turime situaciją, kai visa literatūra tapo tik tokia, kokia anuomet, kai šis terminas dar buvo vartojamas, laikėme populiariąją. Ir tuo džiaugiamės.)

Kurdamos turinį įsivaizduojamam reklamos vartotojui, komercinės televizijos sugebėjo taip atbukinti savo turinį, kad Lietuvoje apskritai neliko prasmės žiūrėti lietuvišką televiziją. Ar gali panaši lemtis ištikti lietuvių literatūrą? Gali. Jei mes, skaitytojai, susitaikysime su situacija, ir sutiksime, kad taip, pasiūla mus tenkina, taip ir atsitiks – ir greičiau nei galima įsivaizduoti.

Tai reiškia, jog negalime užmigti ant savo mėgstamų knygų. Mūsų nelabai didelėje šalyje, kur niekada neturėsime didesnės nišinės literatūros skaitytojų bendruomenės, mes paprasčiausiai negalime to leisti. Turime nuolat reikalauti naujų, originalių, įkvepiančių tekstų. Tekstų, kurie niekam nepataikautų, bet ir nesistengtų tyliai ištirpti nuobodžiai palankių vertinimų jūroje. Kurie klaustų ir siūlytų atsakymus – ne banalias istorijas, kurių galime prisižiūrėti serialuose.

Gali būti, kad norint tapti gerais skaitytojais, mums teks pasukti ir visai priešinga kryptimi, nei nūdieną mums siūlo leidėjai, mokytojai ir skaitymo propagandistai. Jie stengiasi klasta arba švelniai gundydami pririšti mus prie knygų, įpratinti jas pirkti, jomis džiaugtis, gėrėtis rašytojais ir įsivaizduojamu kūrybos procesu. Skaitymo kultūros tikslas – skaitymą susieti, sujungti su knyga, netgi konkrečiai su popieriniu jos pavidalu, sukurti iš žmogaus ir knygos kentaurą – ir čia, mano galva, pakvimpa beprasmybe.

Manau, reikėtų stengtis, kad dirbtinis ryšys tarp skaitymo ir knygos būtų išardytas. Jau kitados esu rašęs, kad knyga yra tik priemonė, o tapsmas skaitytoju yra išsivadavimo iš knygos kelias. Visas pasaulis, kurį matome, mums parašytas – mes mąstome žodžiais. Skaitymo aktas vyksta kiekvieną minutę, negalime nuo jo atsitraukti, nes tai reikštų, kad nustojome egzistuoti. Supratimas apie jo neišvengiamumą, apie kiekvieną daiktą ar reiškinį lydinčią reikšmių begalybę yra tai, kas rutiniškoje realybėje sukuria naują būtį. Tai knygos, kad ir ką ta knyga laikytume, gimimo akimirka. Štai kas yra tikrasis skaitymas.

Mėgstu patraukti per dantį Valdorfo pedagogiką (dėl ezoterikos, neopagonybės, antimedicininių pažiūrų), visgi turiu pripažint, kad principas neskatinti vaikų kuo greičiau išmokti skaityti ir rašyti yra logiškas, siekiant kad jie natūraliai, be prievartos ir represijų, patys įveiktų tą kelią, kuriame pasaulis tampa rašytiniu tekstu. Suprasti ir gerbti tekstą, gerbti teksto kūrėją įmanoma tik įsiklausius į metų laikų kaitą, patyrus upės tėkmę ir saulės karštumą, susitaikant su to, kas visada ištinka, kas neišvengiama – taigi ir su savo paties nesugebėjimu atitikti jokios primestos idealybės, jokios savivokos klišės. Su savo individualumu.

Šis kelias intuityviai parodo, kad kultūra neatsiranda iš niekur, kad ji – ne knygos, ne natos, ne šokiai, bet kažkas daugiau, turbūt tiksliau sakyti – visa kas, bet kas. To dažniausiai nesuvokia, neįsisąmonina joks „normalus“ pilietis, tradicinis auklėjimas, skaitymo skatinimo programų rengėjai, subtilumo šiuose dalykuose pristinga ir tradicinei mokyklai, dažnu atveju sugebančiai tik atgrasyti jaunuolius ir nuo knygos, ir savivokos – skaitymo plačiąja prasme.

Tai nėra raginimas tėvams rinktis alternatyvią pedagogiką – jokiu būdu. Tiesiog norėjau pasakyti, kad išmokti skaityti – daug sudėtingesnė užduotis nei gauti dešimtuką iš lietuvių kalbos ir literatūros. Galbūt („sveiko”, „normalaus“ proto požiūriu) – ir beprasmiškesnė. Bet tai sąlyga, kurios neišpildę, kad ir kiek knygų perskaitytume, turėsime likti nieko nesupratę. Conditio sine qua non.

Gali būti, kad būdų, kaip užauginti skaitytoją – ne „popierinį“, o tikrą – ieškosime ilgai, bent jau švietimo sistemoje. Tačiau nuo ko pradėti, yra visiškai aišku jau dabar – tai vyti lauk iš mokyklos „normalumą“, išvalyti ją nuo patyčių kultūros ir nepagarbos kitam. Jaunuolis turi turėti visišką laisvę būti kitoks (t.y. būti toks, koks yra), ir jam turi likti laiko skaityti aplinką ir save. Į aplinką įsiklausyti sugebančiam, save suvokiančiam žmogui gyvenime neišvengiamai prireiks knygų – laisvi žmonės be knygų neišgyvena. Tačiau prėską, pagal „normalumo“ kriterijus ir tariamą „skaitytojo skonį“ padarytą rašliavą toks žmogus trenks ten, kur jai ir vieta – į makulatūros konteinerį.

 

Andrius Jakučiūnas

15min.lt, 2017 03 03

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/andrius-jakuciunas-conditio-sine-qua-non-arba-apie-skaitytojo-atsakomybe-286-763392


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*