Rss Facebook
2017
Gruodis
16
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

L. Ruokytė-Jonsson: iki šiol Kultūros ministerija neteisingai suprato savo misiją  2

2017-03-14
BNS nuotr.

Valstybės kontrolė (VK) tik patvirtino tai, ką iki šiol galvojo ir kartojo nemažai kultūros ir meno atstovų, teigia kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, komentuodama VK atliktą ministerijos auditą, kurio išvadose beveik vien neigiami vertinimai. Pasak ministrės, iki šiol buvo „neteisingai suprantama ministerijos misija, o iš to kyla kompetencijos stoka formuojant kultūros politiką.“

Interviu LRT.lt L. Ruokytė-Jonsson sako, kad perskaičiusi VK išvadas nudžiugo: „Supratau, kad su savo komanda einame teisingu keliu. Man tai buvo pagrindinė to audito žinia. Sutinku su kiekvienu VK Kultūros ministerijos (KM) ir jos kuruojamų sričių vertinimu, kadangi apie tai esu kalbėjusi dar prieš Seimo rinkimus.“

– Kodėl taip atsitiko, kad VK padarė išvadą, jog KM visą praėjusios vyriausybės kadenciją (ir anksčiau) neskyrė pakankamai dėmesio kultūros politikos formavimui?

– VK audito išvadose nurodyta, kad kultūros politika susideda iš jos formavimo, organizavimo, koordinavimo ir kontrolės procesų, už kuriuos atsakinga KM, o už kultūros politikos įgyvendinimą – kultūros ministrui pavestų valdymo sričių įstaigos. Faktai ir istorija parodė, kad per dvidešimt šešerius nepriklausomybės metus silpniausia grandis buvo kultūros politikos formavimas, nes nebuvo aiškios vidutinės ir ilgalaikės kultūros strategijos tarptautiniu, nacionaliniu ir regioniniu aspektais, išskyrus keletą trumpų pertraukų kai kurių asmenų galvose.

Nebuvo ir sisteminio požiūrio. Iki šiol buvo mėgaujamasi kultūros politikos įgyvendinimo funkcijomis, aiškiai matėsi nesugebėjimas ar nenoras pasitikėti gerai dirbančiomis kultūros įstaigomis, buvo vengiama sukurti kultūros ministro valdomų sričių ir įstaigų atsiskaitymo mechanizmus. Kultūros srities žmonės neturėjo paskatų dirbti efektyviai ir našiai. Nebuvo taupomos lėšos ir nekaupiamas jų rezervas žmonėms paskatinti.

Pavaldžių KM įstaigų veiklos ataskaitos būdavo aprašomojo pobūdžio, surašomos ranka. Savianalizės užuomazgų beveik nerasta, pasiremiama kontrole bei tradicijomis. Ir visa tai – XXI amžiuje...

Mano galva, atsakomybė už tai pirmiausia tenka buvusiems ministerijos vadovams, kurie dažniausiai ministravo, bet nesprendė problemų sistemiškai.

Sakoma, kad blogas strategijos įgyvendinimas strategiją suvalgo pusryčiams. Bet ką daryti, kai visuminio požiūrio ir apskritai kultūros strategijos nėra? Aišku viena – kompetencijos nebuvimas, blogas ir savitikslis administravimas, gaisrų gesinimas ir kontrolė senoviškomis priemonėmis žlugdo bet kokius sumanymus.

Šiandien neturime jokio kito pasirinkimo – tik tvarkytis sistemiškai ir siekti strateginio kultūros vaidmens įteisinimo valstybės politikoje kasdieniu darbu. Tai ir numatyta vyriausybės programoje.

VK, mano įsitikinimu, tik patvirtino tai, ką iki šiol galvojo ir kartojo nemažai kultūros ir meno atstovų. Džiaugiuosi, kad pagaliau tai pripažįstama ir valstybės institucijų. Ryžausi šioms pareigoms, tvirtai tikėdama, kad kultūros politiką reikia „perinstaliuoti“ ir tai galima padaryti.

VK taip pat patvirtino tai, apie ką ne kartą esu kalbėjusi. Problemos yra dvi. Pirma – KM pastaraisiais metais, nepaisant Lietuvos kultūros tarybos (LKT) įkūrimo, vis dar nori dalyvauti įgyvendinant kultūros politiką, kuriant pačią kultūrą. Per kelis darbo mėnesius pastebėjau, kad nemaža dalis visuomenės taip pat to tikisi. Antra – kompetencijos formuoti kultūros politiką stokojama ir pačioje ministerijoje. Todėl ją būtina pertvarkyti.

– VK tvirtina, kad ministerijos struktūra neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Ką daryti, kad tokių pretenzijų nebeliktų?

– Susitvarkyti. Net ir be VK išvadų neseniai parengtame vyriausybės priemonių plane esame įsipareigoję peržiūrėti ministerijos struktūrą ir darbuotojų kompetencijas bei funkcijas. Tai susiję ir su tuo, ką jau minėjau, – neteisingai suprantama ministerijos misija, o iš to kyla kompetencijos stoka, formuojant kultūros politiką.

Skatinsime, kad ir ministerijos darbuotojai dalyvautų pertvarkant jos darbą, nes didžiausias priešas yra rutina ir seni įpročiai. Jei yra noro, atsiras ir kelias. Tokia gyvenimo filosofija galioja tiek senam, tiek jaunam. Esu įsitikinusi, kad ir valstybinėje institucijoje galima dirbti kūrybiškai, motyvuotai.

Dabar nemažai darbuotojų yra tiesiog demotyvuoti ir gerokai nustekenti pačios rutinos, atsainaus požiūrio į savo atliekamas funkcijas, nenori keisti mąstymo bei įpročių.

Mūsų dėmesio centre yra kultūros sektoriaus, kaip labiausiai biurokratizuoto sektoriaus, valdymo modernizavimo poreikiai ir jų sumanus vykdymas. Norėtume vadovautis naujosios viešosios vadybos principais valstybės tarnyboje ir pavaldžiose įstaigose. Kultūros politikoje ir jos administravime tai reikštų orientuotis ne į popierizmą, bet į rezultatus. Jei nebūtų galimybių gauti pakankamai lėšų iš šalies biudžeto, reikėtų užsibrėžtus siekius įgyvendinti vykdant kultūrinius projektus.

Taip pat sieksime, kad būtų stiprinama LKT autonomija, kad būtų įgyvendinti kultūros bendruomenės savireguliavimo ir „pagarbaus atstumo“ principai.

– VK tvirtina, kad kultūros politikos formavimas neatitinka kultūros bendruomenės lūkesčių. Jūs pati nemažai metų buvote kultūros bendruomenės atstovė. Ką dabar, būdama valdžioje, ketinate daryti, kad tie jūsų kolegų lūkesčiai būtų pateisinti?

– Šiuolaikinėje visuomenėje problemos yra kompleksinės. Tiesiog neįmanoma jų išspręsti vienu ypu, formaliai, kontrole iš viršaus. Viešajame sektoriuje tik pradedame mokytis gyventi kaip aktyvūs piliečiai. Todėl turėtume nuolat klausti, kaip sukurti daugiau vertės menininkams, kultūrininkams, kūrėjams, visiems Lietuvos piliečiams.

Esu kultūrininkė, tad tvarią kultūros ateitį įsivaizduoju kaip bendrą darbą ir kūrybą su žmonėmis, o ne tik kaip atskirų idėjų surinkimą. Suprantu, kad jau tapome senoviško administravimo palikimo įkaitais. Negana to, kasdien spaudžia „ceitnotas“ pateikti veiklos planus ateičiai. Bet tikiu, kad neužilgo išsiveršime iš šio užburto rato.

– Kas jums, siekiant įgyvendinti naujo mąstymo principus ir su tuo susijusius pokyčius, šiuo metu svarbiausia?

– Visų pirma, reikia įsiklausyti į kultūros bendruomenės nuomonę. Viešas konsultacijas su kultūros sektoriais jau pradėjome ir tęsime, kol aptarsime visų sričių sistemines bėdas, nes mus domina problemų identifikavimas ir sprendimas kartu.

Per ilgai ministerija save įsivaizdavo kaip kultūros lauko prievaizdo ir kontrolės instituciją. Tai turi keistis ir jau keičiasi.

Vienas pirmųjų darbų, kurių ėmėmės, – visų patariamųjų tarybų ir komisijų, įsteigtų prie ministerijos, sisteminis įvertinimas. Jų yra pristeigta daugiau nei 50, tad iš šono atrodytų, kad diskusijos lyg ir vyksta. Tačiau nemažai jų senokai neatnaujintos, egzistuoja tik formaliai, todėl realaus dialogo su jomis nėra.

Pirmą darbo mėnesį visiems kultūros sektoriams išsiuntinėjome klausimyną, norėdami suvokti, kokios problemos juos labiausiai neramina. Gavę atsakymus ir juos susisteminę, dabar susitikinėjame su įvairių sektorių atstovais ir jau aptarinėjame galimus tų problemų sprendimus.

Taip pat, tik tapusi ministre, įsteigiau ministerijos kolegiją – ministrui patariančią instituciją. Jos nariais būti pakviečiau kultūros politikos profesionalus. Jie atstovauja visam kultūros laukui, o ne tik jo daliai.

Mums reikalingi visi pažangūs metodai, priemonės, ateities įžvalgos, tačiau viskas prasideda nuo požiūrio, mūsų asmeninio indėlio. Juk kultūra visada remiasi gerais santykiais ir bendradarbiavimu.

Tad kviečiau ir kviečiu vadovautis bendromis vertybėmis mūsų bendrame darbe – pagarba menininkui, kūrėjui, kultūros paslaugų vartotojui, atvirumu, skaidrumu, atsakomybe, kompetencija.

– VK nurodė, kad ministerija neturi pakankamai stebėsenos duomenų kultūros politikai formuoti. Ką daryti, kad jie atsirastų?

– Pirmiausiai atversime duomenis, tyrimų ataskaitas, informaciją apie naujausius teisės aktus ar ekspertų veiklos grupes. Įsteigta ministerijos kolegija atliks patariamąjį darbą demokratizuojant valdymą. LKT jau balandžio mėnesį planuojame įkurti kultūros sektoriaus stebėsenos ir analizės centrą, kuris iškart pradės savo darbą.

Jau skirtas papildomas finansavimas kultūros ir meno projektų informacinės sistemos projektui (elektroninei paraiškų sistemai diegti). Subalansuotų kultūros rodiklių sistemos sukūrimas, o ne vien fiziniai produkto rodikliai yra vieni iš svarbiausių rūpesčių.

Šiemet taip pat koncentruosime dėmesį į naujų teisės aktų kūrimą, nes jų, kaip ir kitų priemonių, kultūrai reikia lyg gryno oro.

– Kultūros ir meno ekspertų veikla, padedant formuoti kultūros politiką, neefektyvi. Kodėl?

– Tai susiję su tuo pačiu dialogo nebuvimu. Jei dialogas yra tik formalus, „dėl varnelės“, tuomet ir ekspertai bus kviečiami tik tie, kurie teturi patvirtinti jau numatytą poziciją. Į ministerijos kolegiją susikviečiau labiausiai patyrusius kultūros politikos ekspertus. Siekiau ne tik kuo platesnio atstovavimo (joje yra ekspertų ir iš regionų, ir iš užsienio), bet taip pat galvojau apie jų nepriklausomumą. Iš kolegijos man svarbu išgirsti kuo daugiau nuomonių, kurios būtų informatyvios ir nepriklausomos. Tokiu principu reiktų vadovautis, ir renkantis ekspertus kitoms užduotims.

– Neįgyvendintos svarbios Saulėlydžio komisijos ir ekspertų rekomendacijos dėl kultūros įstaigų pertvarkos. Kas bus daroma, kad jos būtų įgyvendintos?

– Vienas iš svarbiausių darbų, numatytų vyriausybės programoje, – KM valdymo atnaujinimas. Jei mums svarbu kultūros įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumas ir kokybė, privalėsime taip dirbti, kad nuolatos būtų jaučiamas kultūros paslaugų vartotojų grįžtamasis ryšys ir pasitenkinimas.

– Ar ateis kada nors toks laikas, kai Lietuvoje kultūros įstaigų darbuotojai gaus orius atlyginimus?

– KM negali kalbėti už visą sektorių – galime kalbėti tik apie valstybinių kultūros įstaigų darbuotojus. Ši vyriausybė pripažįsta, kad kultūra yra viena labiausiai apleistų sričių valstybėje. Darysime viską, kad valstybė, įsteigusi nacionalines ir biudžetines įstaigas, laikytųsi Biudžetinių įstaigų įstatymo ir skirtų tinkamą finansavimą jų veiklai.

Bet tuo pačiu sieksime biudžetinių įstaigų didesnės atskaitomybės, modernizavimo, socialinės atsakomybės regionuose. Taip pat visomis išgalėmis sieksime, kad kultūros darbuotojų atlyginimai būtų sulyginti su švietimo darbuotojų ir toliau kiltų sykiu su jų algomis.

– Kaip vertinate tai, kad nuo autorinių atlyginimų bus nuskaičiuojami didesni mokesčiai?

– Neigiamai. Dar praėjusios kadencijos Seimo priimtos įstatymų pataisos, apie kurias nebuvo informuota visuomenė, visiškai ignoruoja autorių darbo specifiką ir yra nepateisinamos. KM iš karto reagavo į tokią situaciją ir pateikė atitinkamas pataisas, kurios turi būti priimtos pavasario sesijoje.

 

Birutė Vyšniauskaitė,

2017 03 13

http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/166355/l_ruokyte_jonsson_iki_siol_kulturos_ministerija_neteisingai_suprato_savo_misija


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*