Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
20
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Kam reikalingas menas? 0

2017-02-06
S.B.Gideikaitė. Vilmanto Raupelio, Kaunodiena.lt nuotr.

"Žiūrovai – lyg domino kaladėlės, kurias tinkamai sustačius ir stumtelėjus vieną, krinta visos. Tačiau iš anksto numatyta kryptimi", – apie kūrėjo ir auditorijos santykį sako instaliacijų, konceptualaus meno projektų kūrėja Bronė Sofija Gideikaitė.

Meno kūrinių analizė prasideda apsilankius galerijoje, apžiūrint eksponatus ir interpretatyviai suvokiant jų prasminius tūrius. Visa tai – jau nuėjus kelią nuo parodos idėjos iki jos realizavimo.

Kaip kūriniai atrenkami? Kaip vyksta komunikavimo procesas tarp menininko ir parodos kuratorių? Ilga ir sudėtinga veiksmų seka, tapusi priežastimi, jog galerijoje stovi / kabo / guli konkretus meno kūrinys – ne mažiau įdomi nei pats kūrybos objektas. Apie sistemas, veiksnius, veiksmus, standartus, kurių paisoma rengiant parodas, – pokalbis su B.S.Gideikaite.

– Jūsų kūryba neatsiejama nuo asmeninės patirties. Ketverius metus praleidusi Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, ėjusi direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai pareigas, kūrybos tyrimu lauku pasirinkote biurokratines sistemas ir jų susidūrimus su kultūrinės informacijos neobjektyvumu, neracionalumu. Kaip gimė ši tema? Kokios patirtys nulėmė jos radimąsi? Kokie teminiai aspektai jus domina?

– Priklausant sistemai, koordinuojančiai parodos visumą, tiek į menininko, tiek į jo kūrybos judėjimo trajektoriją galima pažvelgti iš kitos pusės – matyti vykstančius procesus tarsi "Google" žemėlapius, kuriuose bet kuri detalė gali būti padidinta, išryškinta. Įsivaizdavau save, supančiotą egzistuojančių pasaulinių standartų, reitingų, atstovavimo kažkam svarbos, politizuotos, socialiai angažuotos kultūros kontekste.

Šiuo atveju biurokratinė sistema tampa racionali, nes atlieka veiksmus, užtikrinančius meno kūrinio pateikimą, o kultūrinė informacija susijusi su šiuo procesu – abejotina, nes jos neįmanoma pamatuoti jokiais sisteminiais vienetais. Ji – iracionali.

Būdama ir darbuotoja, ir menininkė vienu metu, reagavau į emocingus kultūrinio lauko virpesius ir į žvangančias logistinės grandinės dalis. Vykdydama darbuotojos funkciją, t.y., būdama organizuojančios sistemos vienetu, turėjau išlikti šalta bei racionali, koordinuodama pačios sistemos veiklą (nes kultūriniai dalykai turėjo būti surūšiuoti ir standartizuoti).

Minėta sistema yra pagrįsta reitingų, tam tikro institucijų tarpusavio susitarimų konstrukto, kuris įgauna prasmę tik vartojant produktą – šiuo atveju meną ir menininką, nepriklausomai nuo to, kuo jis pats save laiko: anarchistu ar ekspresionistu, dizaineriu, inžinieriumi ar medijų meno specialistu. Šiai sistemai svarbiau kiek tu esi jai naudingas ir reikalingas, nei ar apskritai esi.

– Analizuojama tema reflektuojama ir naujausioje jūsų parodoje "Kreipiančioji sistema", eksponuotoje Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje. Veikėjai ir jų komunikavimo formos, skatinančios hierarchizuotų biurokratinių sistemų nestabilumą – instaliatyvios ekspozicijos pagrindas, kurią įvardijate kaip natūralų eksperimentą. Jo eiga, kaita ir rezultatai priklauso nuo publikos aktyvumo – jos fizinio veikimo ekspozicijos erdvėje. Ar publikos įtaka kūrinio būčiai veda prie jo išbaigtumo, ar jį pratęsia?

– Publika yra būtina, nes per kūrinius plėtoju dialogą su žiūrovais – kalbuosi su jais apie jų vaidmenis. Kūriniai – tarsi veidrodis, atspindintis publikos, kaip išskirtinės meno proceso, t.y. logistinės grandinės (idėja–kūrinys–menininkas–mecenatas–kritikas–žiūrovas–parodinė erdvė– ir pan.), dalis. Žiūrovai – lyg domino kauliukai, kuriuos tinkamai sustačius ir stumtelėjus vieną, krinta visi. Tačiau iš anksto numatyta kryptimi.

Kalbame apie komunikacinę jėgą, turinčią tam tikrą kryptį – kultūrinę. Paradoksalu, kad net ir nedalyvaujant publikai, mano kūrinys veikia, nes jis, net ir nesuaktyvintas žiūrovo judesio, siunčia žinią – šiuo metu komunikacija nevyksta, – kuri taip pat yra statistikos dalis, o pastaroji yra gyvybiškai svarbus, minėtos logistinės grandinės fragmentas.

– Publika užmezga asmeninį kontaktą su jūsų kūriniu ir, žengdama žingsnį po žingsnio, aiškiai apibrėžtoje teritorijoje, seka įvykių eigą (žodžių dėliones). Kūrinys ir žiūrovas uždaroje galerijos erdvėje apsikeičia informacija. Ar siekiate rinkti, kaupti šią informaciją? Ar tai tik trumpalaikiai susidūrimai be lūkesčių?

– Šis procesas nuolat kinta, tęsiasi. Kiekvienas naujas kūrinys, paroda, koreguojami atsižvelgiant į žiūrovo reakcijas – jo lūkesčius. Jam leidžiama keisti būsimo kūrinio koncepciją, apie kurią jis dar net nežino. Paradoksas, tačiau realizuodama ateities projektus, aš tarsi toliaregė vadybininkė turiu nuspėti, ko publika gali norėti. Svajonių išsipildymas, ateitis ir dabartis, logistiniuose algoritmuose eina ir lygiagrečiai, ir priešingomis kryptimis. Galbūt 18-as kažkieno kažkurioje šios grandinės vietoje žengtas žingsnis užkerta kelią 4-am, tačiau po 64-o žingsnio vėl atsiduriame žaidimo pradžioje.

 

Ainė Jacytė

Kaunodiena.lt, 2017 02 03

Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kam-reikalingas-menas-795337


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*