Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Kad Lietuvoje kultūra nebūtų loterija. Utopija? 0

2017-01-30

Šviesaus atminimo rašytojas Romualdas Granauskas yra pasakęs, kad Lietuvoje meno nebėra, yra tik meno projektai. Ne be pagrindo taip sakė. Paklauskite bet kurio menininko, bet kurios kultūros įstaigos vadybininko: jie ne realizuoja savo pašaukimo ir misijos, o tarsi kokie kupranugariai bando išlįsti pro valdininkų ir ekspertų suformuotas  biurokratinių adatų skylutes. 

Kitaip tariant, štai jau ketvirtį amžiaus nepriklausomos Lietuvos kultūra ir menas gyvena daug laiko ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančių projektų loterijos sąlygomis. Visi puikiai supranta: laimintieji nebūtinai yra verti laimėjimų, pralaimintieji – pralaimėjimo. Bet kuriuo atveju šioje loterijoje priversta dalyvauti kultūra negali egzistuoti pilnaverčiai, nėra realizuojama visa savo apimtimi, visomis savo galimybėmis ir potencija.

Kad ir kas ką sakytų, nedaugelis pavydi milžinišką tų projektų finansavimo darbą atliekantiems valdininkams ir tarnautojams, ekspertams ir visokiausių tarybų nariams. Skaityti, analizuoti, teikti ir tvirtinti tūkstančius paraiškų, dokumentų kopijų, ataskaitų, anketų, biografijų... Ir taip ne vienus metus lygiagrečiai su savo tiesioginiu darbu ir kūrybine veikla. Blogiausia – kaskart paskelbus rezultatus būti keikiamiems ir niekinamiems tų, kurie tąkart negavo savo projektui finansavimo. Arba gavo nepakankamai, kad galėtų jį įgyvendinti. O kur dar nuolatiniai priekaištai dėl pažinčių, protekcijų, apmokėjimo, papirkinėjimo...  

Be jokios abejonės, net ir skurdžiausiomis savo būties sąlygomis genijai ir talentai anksčiau ar vėliau išsikristalizuoja, tik jiems vieniems žinomais, nors dažniausiai atsitiktiniais būdais iškyla į kultūros istorijos paviršių. Bet kas pasakys, kiek meno, mokslo ir kitokių genijų žmonija neteko irgi visiškai atsitiktinai jų nepastebėjusi ir neparėmusi?.. Nes jie nebuvo dvaro tarnai, nerašė projektų, neturėjo vadybininkų ir agentų, neieškojo mecenatų, gal net nežinojo, kad gali, juo labiau – kaip tai daryti...

Kiekviena Lietuvos savivaldybė, kiekviena seniūnija turi kultūros ir meno skyrių ar bent tos srities specialistą. Tačiau neteko girdėti, kad jie ieškotų ir globotų savo miesto ar kaimo „deimančiukus“. Kūrybinės sąjungos, jų skyriai verda savo sultyse ir nėra itin suinteresuotos savo gretų gausėjimu. Kiekvienas už save. Ir kaip bet kurioje loterijoje – baisu dovanoti bilietą kitam. O jeigu laimės? 

Biudžetinės kultūros įstaigos irgi kasmet po kelis kartus išgyvena žūtbūtinius projektų karus, dažnai likdamos ant ledo ir ne vieną sezoną tik šiaip taip gyvaliodamos. 

Tad ar neatėjo laikas viską keisti ir patiems keistis iš esmės?  Kažkada esu nemažai rašiusi apie tai, kad valstybė galėtų įkurti savotišką valstybinį menininkų fabriką. Ilgainiui toks „fabrikas“ atsirado. Už kūrybines prastovas (kai neturima jokios darbo sutarties ir negaunama jokių pajamų, kitaip tariant, gyvenama vien oru (!) meno kūrėjo statusą turintiems profesionaliems rašytojams, dailininkams, fotografams, aktoriams, architektams dabar bent jau skaičiuojamas darbo stažas, jie draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu.

Tačiau, jeigu menininkas kuria ir „prastovos“ metu – kai neteko darbo, kai niekas neleidžia jo knygos, nes leidykla nelaimėjo projektų konkurso, kai neturi pinigų dažams, drobei nusipirkti ir parodai surengti, kai negauna jokio vaidmens, kai nebeturi fotoaparato ar kompiuterio, o galų gale susirgo, bet dirbti gali ir norisi –  realiai jam absoliučiai niekas nepadeda.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie įvairiose pasaulio šalyse  svarstomą idėją – kas mėnesį mokėti vienodas išmokas visiems tos valstybės piliečiams. Tie, kuriems jų per mažai, tikrai nemes savo darbo, neatsisakys savo profesijos.  Neturintieji darbo arba besitenkinantieji minimumu galės išgyventi be socialinių pašalpų. O kultūros ir meno žmonėms tai pakeistų projektinį rėmimą.

Kodėl Lietuvoje nepradėjus nuo menininkų, kurių oficialiai tėra maždaug penki tūkstančiai? Padalinkime visus projektinius pinigus po lygiai ir mokėkime kas mėnesį visiems meno profesionalams. Tai būtų tarsi koks startinis mokestis, už kurį kiekvienas autorius kitų metų pradžioje turėtų atsiskaityti.

Stipriausieji ir populiariausieji bet kuriuo atveju prisiduria iš premijų ir savo kūrybos sklaidos. Jiems ir dabar projektai, stipendijos – tik lašas jūroje. Bet įsivaizduokime, kiek rūpesčių ir darbo sumažėtų kultūros valdininkams. Nebereikėtų mokėti ekspertams. O nepasitenkinimo ir diskusijų gal net apskritai neliktų.

Dabartiniai valdantieji lyg ir pažadėjo, kad biudžetinės kultūros įstaigos privalo ne tik išgyventi, bet ir kūrybinę bei edukacinę veiklą vykdyti, kitaip tariant, projektus įgyvendinti iš tam savaime skiriamo valstybinio bei savivaldos finansavimo. Jeigu taip stebuklingai nutiktų – ko gero, irgi nemažai laimėtume visais požiūriais.

Ką gi. Pasvajokime... 

 

 

Liuda Jonušienė

Bernardinai.lt, 2017 01 30

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-29-kad-lietuvoje-kultura-nebutu-loterija-utopija/154729

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*