Rss Facebook
2017
Spalis
19
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

„Šerkšnas“ kaip Šarūno Barto kino šmėkla 0

2017-08-29
Kadras iš filmo „Šerkšnas“

Šarūno Barto „Šerkšnas“ prasideda nuo dviejų vaikinų pokalbio vėlyvą vakarą Gedimino prospekte. Draugas prašo Roko (akt. Mantas Jančiauskas) nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį į Ukrainą – sako, nuvežtų ir pats, bet šią savaitę privalo likti Lietuvoje.

Rokas, per daug neklausinėjęs ir, tikėtina, deramai neįvertinęs rizikos, pasiūlymą priima. Grįžta namo ir savo merginai Ingai (akt. Lyja Maknavičiūtė) praneša, jog jiedu kartu keliaus į Ukrainą. Ši žinią priima taip pat neutraliai: neklausia nei kas, nei kaip, nei kodėl, tik pasiūlo išvirti arbatos.

Viskas atrodo taip paprasta, taip atsieta nuo kasdienių rūpesčių ir nekasdieniškų baimių, jog net pakeitus trajektoriją – iš dykumų, miškų ir stepių pirmą kartą perėjus į aiškiai apibrėžtą geopolitinį lauką – Š.Bartas toliau renkasi laiko patikrintą, „tyliajame“ savo kūrybos periode atrastą naratyvinę struktūrą, kur vienatvės persmelktą kelionę lydi slogios išgertuvės, o po jų, anksčiau ar vėliau, nuaidi šūvis.

Tačiau „Šerkšne“ per daug kintamųjų, platesnių, už individo patirčių ribų veikiančių aplinkybių, kad šioji istorija, įsprausta į bartišką standartą, sujaudintų ar bent per sprindį priartėtų prie tos autentikos, kurią režisierius siūlydavo ankstyvosiose savo juostose.

Bartas, kalbėdamas apie karą Ukrainoje, rodo tris perspektyvas – rodos, sunerimusių, empatiškų, tačiau ukrainiečių patirčių iš tiesų neperprantančių vakariečių žurnalistų, savo galvas dėl tėvynės pasiryžusių padėti vietinių ir naivių lietuvių, kurie į karo sūkurį veržiasi genami tuščio smalsumo.

Pirmosios dvi pozicijos – radikaliai skirtingos. Hedonistines fiestas viešbutyje keliantys žurnalistai į karą mano žiūrintys racionaliai, tačiau jų žvilgsnis – globalus ir stokojantis jautrumo individualiai patirčiai.

Tiesa, čia, gurkšnojant konjaką ir čiaumojant sūrį, atsiduria ir filmo reklaminėje medžiagoje afišuojama aktorė Vanessa Paradis, su kolegomis rimtai diskutuojanti apie Ukrainą, o vėlyvą vakarą su Roku laužyta anglų kalba samprotaujanti apie meilę – štai toks yra filmą „parduodančios“ aktorės (būtent V.Paradis veidas yra ant filmo plakato), filme pasirodančios vos 10 min., personažas. Neišvengiamai kyla klausimas: ar taip režisierius sąmoningai žaidžia su žiūrovo lūkesčiais išvydus pasaulinį pripažinimą pelniusią aktorę? Į šį klausimą, tikriausiai, kiekvienas atsako pagal savo sugedimo laipsnį.

Ukrainiečių kariai, neprofesionalūs aktoriai, filme rėžia audringas kalbas apie ėjimą į karą ne tam, kad mirtų, o tam, kad žudytų – šios scenos, priešingai nei neva intelektualios žurnalistų diskusijos, galų gale „atveria nervą“ ir grubiai pažadina žiūrovą iš meditatyvių peizažų snaudulio ir nenuovokių Roko klausimų apie lavonų kvapą.

Vis tik šios dvi pozicijos – tik intarpai Roko ir Ingos istorijoje. Ar, veikiau, pasakojime apie Roką ir jo egzistencinę kelionę, nes Inga filme tėra pasyvi, abejinga, rusų kalbos nemokanti, todėl su vietiniais nesusikalbanti ir paskui savo vaikiną sekanti mergina. Ji – tik Roko meilės objektas, kurios vienintelis aktyvus veiksmas filme taip pat yra nukreiptas į jos santykį su Roku, o ne su savimi pačia ar ją supančia aplinka. Likusį laiką Inga, dažnai net tiesiogine šio žodžio prasme, yra mieguista. Kitaip tariant, moteris snaudžia, kol vyras bando pakeisti pasaulį.

Sekant Barto tradicija, jųdviejų kelionė į Ukrainos gilumą, vis artėjant prie fronto linijos, turėtų tapti kelione į save pačius ar savo santykių esmę. Tačiau ir čia filmas, perkrautas bereikalingais, nesuvaldytais dialogais (ko verta vien Roko frazė Ingai „Norėčiau mokėti mylėti neprisirišdamas“), dvelkia nesusipratimu – poros santykiai atrodo persmelkti ne meilės, aistros ar rūpesčio, o abejingumo, kurio neišsklaido ir keli nemotyvuoti personažų poelgiai vienas kito atžvilgiu.

Nepadeda čia net Barto „arkliukai“ – stambūs aktorių planai ir savo skurdumu prikaustantys gamtos peizažai (komplimentai operatoriui Eitvydui Doškui), sumenkstantys prieš rimtais veidais kalbamas banalybes.

Š.Bartas, rodos, bando demistifikuoti karą – čia nėra romantikos, kurią gal ir gali įsivaizduoti klausydamasis televizijos reportažų ar per „Youtube“ žiūrėdamas videoklipą iš Maidano, nėra ir heroizmo atsidūrus prie fronto linijos. Ir vis tik „Šerkšnas“, paliesdamas karo beprasmybės temą, užsisuka tokiose pat beprasmiškose išraiškos priemonėse – filmo pabaigoje, prieš pat pakylant į erdvę ir aukštį, kuris turėtų suteikti naują perspektyvą, išgirstame dramatišką Roko monologą, kurio turistinių užmojų vedamas personažas nė velnio nenusipelnė.

Paskutinėmis filmo minutėmis jo gromuluojami žodžiai pakimba ore. Ne kaip refleksija, apmąstymas ar priekaištas, bet kaip neįgyvendintas pažadas. Kaip blanki ir pavargusi Barto kino pamėklė.

 

Monika Gimbutaitė

15min.lt, 2017 08 25

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/serksnas-kaip-saruno-barto-kino-smekla-4-844452

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*