Rss Facebook
2017
Gruodis
15
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Šarūnas Bartas apie filmą „Šerkšnas“: „Mes rizikavome tiek, kiek tai turėjo būtiną prasmę“ 0

2017-08-16
 Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ pristatymas. Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.

Apie karo Ukrainoje poveikį pasakojančio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) lietuviška premjera – rugpjūčio 18-ąją. Kelios dienos iki to režisierius ir jo komanda pristatė filmą žiniasklaidai. Paklaustas, kodėl ėmėsi temos apie karą Ukrainoje, Š.Bartas atsakė paprastai: „O kodėl ne?“

Žinomo lietuvių režisieriaus Š.Barto filme šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Tačiau šalia jų vaidina ir pasaulinė žvaigždė, Prancūzijos kino ikona Vanessa Paradis bei garsus lenkų aktorius Andrzejus Chyra.

Pasaulinė premjera – Kanuose

Filmą jau matė išrankioji Kanų publika – Š.Bartas „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Anot režisieriaus komandos, pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus. Pranešime spaudai cituojama tarp pirmųjų mačiusiųjų filmą buvusi legendinė prancūzų režisierė Claire Denis: „Filmas sudaužė mano širdį. Karas mums atrodo labai toli, bet išties yra visai arti mūsų. Bartas ypač vaizdingai parodė karo realybę.“

Devintojo ilgametražio Š.Barto filmo centre atsiduria Rokas (Mantas Jančiauskas) ir Inga (Lyja Maknavičiūtė), dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje. Jie avantiūriškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.

Abiems aktoriams tai yra debiutas kine.

Garsioji prancūzė V.Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę bei paskatina jį fotografuoti. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Lenkijos aktoriaus A.Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę. Tačiau jo draugiškumas greitai pereina į grėsmę ir beviltiškumą.

Trys mėnesiai Ukrainoje

Kartu su 30-ies žmonių komanda Š.Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. km, filmo kūrėjai pasiekė tolimiausius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupės nariai prisimena patys girdėję šūvius.

Visi kariai, kurie pasirodo filme, išties yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl jie išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.

Autentišką įspūdį „Šerkšne“ stiprina ir tai, kad visi žmonės, kuriuos sutinka Rokas ir Inga, – ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynę suteikiantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo natūralioje aplinkoje.

„Kariai kalbėjo savo žodžiais, aktoriai irgi labai daug improvizavo, bet tai nereiškia, kad to nebuvo scenarijuje. Kai kurios frazės buvo vos ne taip pat parašytos scenarijuje. Scenarijus yra medžiaga, planas. Kinas egzistuoja daug laiko, tad gali išlipti iš to, kad scenarijus turi būti perkeltas į tam tikrą erdvę. Aš priimu scenarijų kaip planą, jį reikia rašytis, bet negalima užsimerkti į tai, kas vyksta realiame gyvenime, ar jie kariai, ar kažkas. Ne lėlių teatrą filmavome. Viskas keičiasi kasdien, į tai reikia atsižvelgti. Skirstyti, kas užrašyta, o kas ne, nebegalima. Pačių scenarijų jau nelabai kas skaito, tik išskyrus išskirtinius atvejus, kai scenarijus yra kaip atskiras meno kūrinys“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Š.Bartas.

Rizikavo „kiek prasminga“

Režisierius sutinka, kad filmavimo komanda buvo visai šalia fronto, tačiau apie galimą pavojų kalba atsargiai. Esą važiuojant į Ukrainą visi tarėsi, važiavo tie žmonės, kurie norėjo važiuoti. „Pavojus buvo visur, tarkim, važinėjant slidžiais, duobėtais, išmuštais plentais. Kartais pavojus visai beprasmis. Mes rizikavome tiek, kiek tai turėjo būtiną prasmę“, – tvirtino Š.Bartas, teigdamas, kad neprotingai jie nerizikavo – klausė karių nurodymų ir t.t.

Jis taip pat pabrėžė, kad imituoti šį karą, kuris tebevyksta, kur nors saugioje aplinkoje būtų neprasminga. „Žinoma, daug ką filmavome kur kas toliau, bet prie kai kurių dalykų reikėjo paliesti, kitaip būtų nesąžininga“, – teigė režisierius.

Klausiamas, kodėl filmas pavadintas „Šerkšnas“, Š.Bartas prisiminė Lietuvą, 1991-ųjų sausio įvykius: „Aš filmuodamas pirmą vaidybinį filmą „Trys dienos“ prabudau nuo drebančių langų – tuomet prasidėjo 1991 metų sausio įvykiai. Tuo metu gal tris dienas buvo labai intensyvus šerkšnas, viskas buvo aplipę tokiais magiškais kristalais. Kažką panašaus mes matėme ir ten, kur buvome dabar. Ta medžiaga (apie Sausio 13-ąją – red. past.), kurios tik dalį panaudojau, bet filmas apie Sausio įvykius nebuvo padarytas, vadinosi „Šerkšnas“, – kalbėjo režisierius.

Kitas klausimas, kuris skatino domėtis – kodėl žmogus kariauja? „Kodėl jis renkasi labai tikėtiną mirtį? Galima įvairiai kalbėti apie tai, tikriausiai atsakymų yra įvairių, bet nė vieno galutinio. Ir noras užkariauti kitas žemes, bet nepaisant to, tai yra labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Juk ir mirtinai sužeistas žmogus daro viską, kad išgyventų. O į karą, žinodamas, kad gali mirti, jis eina.

Žmonijos istorija panaši. Šiuo metu pasaulis bando nustoti kariauti, bet karai vyksta. Bet galima sakyti, jie nevyksta Europoje, nes Europa gana „smagiai“ pakariavo XX amžiaus pirmoje pusėje. Klausimas: ar žmonės užmiršta, karai vyksta kituose žemynuose? O dabar turim ir dar vieną dalyką – staiga viena valstybė kerta kitos sieną su mirtina technika – tankais, artilerija ir t.t. Tą daro Rusija, tą ji darė ir su mumis, po to sėdėjome 50 metų po padu“, – dėstė Š.Bartas.

Supratimas apie kiną „pakrypo į kitą pusę“

M.Jančiauskas sakė, kad po šio filmo, nors tai ne pirmas jo bandymas kine, supratimas apie kiną „pakrypo į kitą pusę“.

„Supratau, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo pasekmė, kas buvo įdomu. Šarūno idėja ištraukti žmones ir vežti į Ukrainą ir klausimas, kodėl Š.Bartas pasirinko tą temą, tai man atrodo, kad dabar yra laikas apie tai kalbėti, – kalbėjo aktorius.

– Tai unikali patirtis tiek vidine prasme, tiek virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Tai gera patirtis. Kur tai bebūtų, visur atsiranda rutina, net ir kare. Tik ji atskiesta adrenalino doze. Rodosi, prie visko įmanoma priprasti, bet kas įdomu bendraujant su kariais, suvokiant apie karą – kad jis labai paprastas. Seniai domėjausi ir Maidanu, ir karu Ukrainoje, bet supratau, kad tai paprastas dalykas, mistifikuoti gali, bet tik todėl, kad ten nesi ir nepabūni. Kai pabūni, matai, kad labai paprasta. Na, tarkim, mano mamą užmuša, ką aš darau? Aš žudau. Aš mačiau, kad tai politiniai žaidimai, bet tai pasieki tą tašką, kur jau matai karą, tai viskas labai paprasta.“

Ingą filme suvaidinusi L.Maknavičiūtė prisipažino, kad iš filmavimų Ukrainoje labiausiai ji prisimena daug miego – nes niekada nebuvo aišku, kada prasidės filmavimai, todėl stengėsi pailsėti ir būti žvali.

„Prisimenu ir apylinkes, kur gyvenome, man tai buvo labai graži vieta. Mes gyvenome Kalinoje, netoli gražaus ežero. Buvo šalta, kaip priklauso. Mane stebino žmonių užsigrūdinimas, senų žmonių“, – sakė aktorė.

„Šerkšną“ Š.Bartas patikėjo filmuoti jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie praėjusio Š.Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu. E.Doškus už šį filmą gavo „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias Lietuvos kino operatorius.

 

Violeta Grigaliūnaitė

15min.lt, 2017 08 14

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/sarunas-bartas-apie-filma-serksnas-mes-rizikavome-tiek-kiek-tai-turejo-butina-prasme-4-839402


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*