Rss Facebook
2017
Gruodis
16
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nacionalinės premijos laureatas Gytis Lukšas: „Visi mano filmai yra apie mane“ 0

2017-01-30
Gytis Lukšas. Luko Balandžio / 15min nuotr.

„Kuriu ne dėl premijų, ne dėl apdovanojimų, ne dėl festivalių. Kuriu, nes tik tada tikrai gyvenu“, – sako kino režisierius Gytis Lukšas, kuriam 2016 m. už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba bei viso gyvenimo kūrybą paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

G.Lukšo filmografijoje – 16 televizijos ir kino filmų. Ekranizuodamas lietuvių literatūros klasiką, režisierius sukūrė tokias pripažinimą pelniusias juostas kaip „Virto ąžuolai“ (1976), „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), „Mėnulio Lietuva“ (1997). Naujausias režisieriaus filmas „Duburys“ (2009) pelnė tris „Sidabrines gerves“, 13-ajame Talino festivalyje „Black Nights“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalyse sukurtu vaidybiniu filmu, gavo daugybę kitų tarptautinių apdovanojimų.

15min G.Lukšas pasakoja apie meilę literatūrai, studijas Maskvoje ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti šiandien.

– Nacionalinė premija jums paskirta už lietuvių literatūros interpretaciją, tad nuo literatūros ir norėčiau pradėti. Kokią vietą ji užėmė jūsų vaikystėje, jaunystėje? Kokie autoriai tuo metu jums darė įspūdį?

– Literatūra užėmė ir dabar užima vieną svarbiausių vietų mano gyvenime. Neįsivaizduoju nei vienos dienos be knygos. Užaugau mažame Suvalkijos mieste, Marijampolėje. Buvo laikai, kai nebuvo elektros ar ji dingdavo, o aš skaitydavau degant žibalinei lempai. Nuo pat vaikystės skaičiau godžiai, lygiai tą patį darau ir dabar.

Žinodamas, kad galiu nebesuspėti perskaityti visų knygų, kurias norėčiau perskaityti, arba perskaityti jas iš naujo (yra knygų, kurias skaičiau jau penkis ar dar daugiau kartų), dabar vienu metu skaitau kelias knygas. Skaitau ir specialią literatūrą apie kiną, tačiau dominuoja grožinė proza ir poezija. Visų šalių ir visų laikų. Kiek aprėpiu, seku dabar leidžiamas lietuvių literatūros knygas – tiek prozą, tiek poeziją, tiek esė.

Gyvenimas man buvo dosnus, padovanojo daug draugų. Dalis jų – Lietuvos rašytojai ir poetai. Aš skaitydavau jų knygas, mus siejo ne tik literatūra, bet ir kasdieniškas, žmogiškas bendravimas. Ar tai būtų Kazys Saja, ar Juozas Baltušis, ar Romualdas Granauskas, ar Juozas Aputis, ar Saulius Šaltenis, ar Rimantas Šavelis – gaila, kai kurių su mumis jau nebėra – juos visus galiu vadinti savo bičiuliais.

Man nereikėdavo sukti galvos, kokį kitą filmą kursiu. Kūriau pagal jų knygas, nes jose rasdavau patį save, atpažindavau mano gyvenimui artimas detales, pajusdavau sielos virpesį, man norėdavosi sakyti: „Ir man taip buvo, ir man taip atsitiko, ir aš tą jaučiau“. Kai šitaip įvykdavo, aš ir imdavau tą knygą. Filme, žinoma, ji pavirsdavo kažkuo kitu, nes ji, kaip per kokį filtrą, pereidavo ir per mano gyvenimą, mano asmeninę patirtį. Bet tos knygos buvo savos, tos istorijos buvo savos. Dėl to ir gimė mano filmai.

– Ko reikia, kad ekranizacija būtų pasisekusi ir netaptų tiesiog literatūros kūrinio „išvertimu“ į kitą mediją?

– Pirmiausia reikia, kad tai būtų tikrai puikus literatūros kūrinys, kalbantis apie žmogų ir žmogui. Man įdomu tik tai. Nesukūriau nei vieno epinio filmo, kuriame būtų masinių scenų, specialiųjų efektų. Mano filmuose man rūpėjo kitokie specialieji efektai – jeigu rodomas vyro ir moters bendravimas, pats didžiausias efektas bus moters blakstienų virpėjimas ar ištiestos vyro rankos virpantys pirštai.

Man tai iki šiol įdomu. Vieni daro filmus lyg skraidydami dronu ir stebėdami visus iš viršaus, stengdamiesi kuo daugiau aprėpti, o aš kuriu filmus žiūrėdamas į savo personažus lyg pro padidinamąjį stiklą. Per keturiasdešimt mano buvimo lietuviškame kine metų šis žvilgsnis nepasikeitė.

Kad ekranizacija būtų sėkminga, dar reikia sugebėjimo literatūroje, pabrėžiu – geroje literatūroje, pamatyti kiną. Literatūra, kaip meno rūšis, yra daug senesnė. Kinui net pusantro šimto metų nėra, o literatūros amžius skaičiuojamas tūkstantmečiais. Kiekvienas geras literatūros kūrinys savo įsčiose nešioja kiną. Kiekvienas geras rašytojas ne tik istoriją pasakoja – kai atidžiai skaitai, pastebi dramaturginę veiksmų seką, kino kadrų eiliškumą ir stambumą, pamatai aprašytą spalvą, šviesą, krintančią ant personažo veido, išgirsti muziką, foninius garsus ir triukšmus. Reikia tik mokėti tai iššifruoti ir papasakoti kino kalba.

Prieš keletą metų domėjausi, kiek kūrinių pasauliniame kine kuriama pagal originalius scenarijus, o kiek – pagal literatūros kūrinius. Remiantis amerikiečių pateikta statistika, apie 74 proc. sėkmingiausių, populiariausių filmų yra sukurti remiantis literatūra.

– Ar buvo kūrinių, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių neekranizavote, nors ir norėjote?

– Po filmo „Virto ąžuolai“, kurį sukūriau pagal J.Baltušio „Parduotas vasaras“, kartu su J.Baltušiu buvome pradėję dirbti prie scenarijaus pagal jo romaną „Sakmė apie Juzą“. Tai puikus kūrinys, net ir dabar, jei būtų laiko ir pinigų, aš su malonumu sukurčiau filmą pagal šį romaną.

Po „Vasara baigiasi rudenį“ su R.Granausku buvom sumanę dar vieną filmą, kurio padaryti mums neleido tuometinės aplinkybės, cenzoriai. Juk ir filmą „Vasara baigiasi rudenį“ siūliau ir stengiausi sukurti aštuonerius metus. Scenarijus buvo vis atmetamas, bet vis dėlto man pavyko tą filmą padaryti.

Su J.Apučiu po filmo „Mano vaikystės ruduo“ norėjom padaryti dar vieną filmą, pasakojantį apie nedidelio miestelio inteligentų gyvenimą. Su S.Šalteniu svajojom sukurti filmą pagal I.Šeiniaus nuostabų romaną „Kuprelis“. Nepadarėm, neleido.

– Jums apmaudu dėl nesukurtų filmų?

– Tuo metu buvo ne tik apmaudu, bet ir skaudu, nes tie filmai manyje jau gyveno, buvau pasiruošęs juos daryti, jau viską jaučiau ir žinojau... Cituojant René Clairą, filmas jau baigtas, belieka jį nufilmuoti.

Filmai nesukuriami dėl įvairių priežasčių. Ne tik tada, bet ir dabar. Šiandien pagrindinė priežastis – varganas lietuviško kino finansavimas. Mūsų finansinės galimybės yra prasčiausios Europos Sąjungoje.

Galbūt aš nepadariau kelių filmų, kuriuos labai norėjau padaryti, bet nepadariau ir nei vieno filmo, kurio nenorėjau. Manęs nei anais laikais, kai, atrodė, toks pavojus buvo, nei dabar niekas negali priversti daryti to, ko aš nenoriu. Ir bent šituo galiu pasigirti – savo filmais niekam nepataikavau, nesistengiau įtikti, netarnavau jokiai valdžiai, jokiai ideologijai.

– Į kiną pasukote ne iš karto. Kas nulėmė, kad vis dėlto tapote režisieriumi?

– Greičiausiai atsitiktinumas. Išbandęs kitus kelius, galiausiai buvau priverstas pasirinkti, o ir mano pasirinktas kelias lyg kempinė susiurbė visus kitus mano bandymus. Kinui reikalinga muzika, kuri galėjo tapti mano keliu, kinui reikia ir preciziško darbo su aktoriumi sugebėjimų, o to aš galbūt šiek tiek pramokau stebėdamas žymiausių Lietuvos teatrų režisierių darbą su aktoriais, nes mano motina buvo aktorė.

Pasirinkęs kiną... Dabar pasakiau „pasirinkęs“, o nežinau, ar aš jį pasirinkau, ar jis mane pasirinko. Į Maskvos kinematografijos institutą įstojau praėjęs neįtikėtiną, visiškai absurdišką konkursą – patekau į dešimties žmonių režisūros kursą, kai į vieną vietą stojo 71 žmogus. Ir aš tapau tuo vienu. Prieš tai nedirbęs kine, Kino studijoj ir televizijoj nebuvęs nei karto. Surinkęs maksimalią balų sumą, išlaikiau egzaminą ir pats netikėjau, kad tai įvyko. Bet ne tik aš netikėjau, netikėjo ir kiti. Jau būnant antram kurse, į Kinematografijos institutą buvo atsiųstas oficialus paklausimas iš Lietuvos, kas yra tas Gytis Lukšas, kurio mes visiškai nežinom, kaip jis ten pakliuvo, kas jis toks?

Būdamas trečiame kurse atlikau praktiką Raimondo Vabalo filme „Akmuo ant akmens“ ir taip pirmą kartą peržengiau Lietuvos kino studijos slenkstį. Dirbau asistentu, antruoju režisieriumi. Po to susidūriau su Arūnu Žebriūnu ir pradėjau iš tikrųjų mokytis kino.

– O Maskvoje nesimokėte „iš tikrųjų“? Praktika jums davė daugiau nei studijos?

– Taip. Nes Maskvoje buvo galima elgtis įvairiai – buvo galima ir visai nieko neveikti, tvarkingai lankyti nuobodžias politinių mokslų paskaitas ir šiaip taip ten laikytis, atseit studijuoti.

Bet Maskva buvo ir yra kultūros centras, todėl buvo galima lakstyti po šmėkštelėjusias parodas – pvz., naktį kas nors atverdavo galerijos salę, kad galėtume apžiūrėti nakčiai ten patalpintą Picasso keramikos parodą, kuri iš pat ryto iškeliaus ir niekas jos nepamatys. Buvo galima po vidurnakčio važiuoti į Pamaskvio kultūros namus ir žiūrėti Andrejaus Tarkovskio nesukarpytą, originalią „Andrejaus Rubliovo“ versiją. Tai mums suorganizuodavo instituto dėstytojai, nes visais laikais būna šviesių, protingų ir gerų žmonių. Buvo jų ir tada. Tiesiog reikėdavo to norėti. Arba ateiti žiemą, spaudžiant beveik 30 laipsnių šalčiui, 6 valandą ryto, į institutą, kad galėtum pažiūrėti kokį nors Piero Paolo Pasolini „Karalių Edipą“, kuris niekur nerodomas.

O dėl paties mokymo proceso... Ką galima išmokti, jeigu 80 proc. paskaitų laiko užima ideologiniai mokslai, o per visą mokymosi laikotarpį gali pats nufilmuoti tik du praktinius darbelius – nebylų etiudą ir kursinį darbą? Aišku, dar turėdavome pereiti aktoriaus meistriškumo kursą – tada ir pats, kaip aktorius, gauni diplomą, ir dirbti su aktoriais gali išmokti.

Dėl mano diplominio darbo kilo baisūs skandalai. Buvo prieita net iki to, jog mane norėjo pašalinti iš instituto be diplomo ir be teisės jį ginti. Buvau išvadintas fašistu, antitarybiniu elementu. Katedroje man buvo surengtas „teismas“ dėl mano diplominio darbo – scenarijaus „Medžiotojai ir žvėrys“. Dėl mano diplominio darbo kilo baisūs skandalai. Buvo prieita net iki to, jog mane norėjo pašalinti iš instituto be diplomo ir be teisės jį ginti. Buvau išvadintas fašistu, antitarybiniu elementu. Katedroje man buvo surengtas „teismas“.

– Apie ką jis buvo?

– Apie tai, kad gyvenime kitaip nebūna, ypač tais laikais, – arba mes medžiojame, arba mus medžioja.

A.Žebriūnas, pas kurį filmuojant „Gražuolę“ dirbau, matydamas mano padėtį, žinodamas, ką sugebu filmavimo aikštelėje, pasiūlė kitame jo filme „Naktibalda“ savarankiškai nufilmuoti 20 min. ir tai pateikti kaip diplominį darbą. Visą gyvenimą būsiu jam už tai dėkingas. Man net buvo leidžiama perrašyti scenarijų.

Aš pateikiau tas 20 min. filmo ir, kaip gyvenime dažnai būna, viskas persivertė aukštyn kojom. Per tą laiką institute pasikeitė daug žmonių, pasikeitė laikai, jie šiek tiek prašviesėjo. Mano diplominis darbas buvo puikiai įvertintas ir aš baigiau Kinematografijos institutą kaip vienas geriausių studentų, man buvo įteiktas raudonas diplomas. Štai jums gyvenimo paradoksai.

Gyvenime to diplomo man daugiau ir neprireikė. Nes ne diplomai lemia, kokius tu filmus kursi ir kaip gyvensi savo kūrybinį gyvenimą.

– Ar pasukus į režisūrą nebekankino dvejonės? Ar buvote visiškai tikras, kad kinas – jūsų kelias?

– Dvejojau. Tai visai žmogiška ir natūralu. Ypač tom skaudžiom akimirkom, kai filmas mane drasko, kai jis veržiasi išeiti, o nėra tokios galimybės. Tada ir galvoji, galbūt, jei būčiau pasirinkęs muziką, gročiau arba diriguočiau orkestrui ir niekas man nenurodytų, kaip aš turiu diriguoti ir ką aš turiu diriguoti. Buvo tokių momentų.

– Kritikai, kalbėdami apie jūsų filmus, kartais mini poetinę kino tradiciją, kuria neva sekate. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?

– Ne, man taip neatrodo. Juo labiau neatrodo, kad aš kuo nors seku. Po „Gražuolės“ galėjo kilti įtarimas, kad galėčiau sekti Žebriūnu, kuris iš tikrųjų kūrė poetinio kino mokyklą, bet ar aš seku jo pėdom? Ne. Vien mano pirmasis filmas didžiajam ekranui, „Virto ąžuolai“, a. a. Sauliaus Macaičio buvo apibūdintas kaip, ko gero, pirmasis lietuviškas trileris, kai dar tokio žodžio ir žanro Lietuvoje niekas nežinojo.

Kitas dalykas, kad filmuose atsispindžiu aš pats, toks, koks esu. Visos filmo gerosios pusės yra mano gerosios pusės, o visa tai, kas nepavyko, yra mano, kaip žmogaus, klaidos ir nesėkmės. Ne kartą sakiau, jei manęs paklaustų, apie ką tie mano filmai, vis tiek pasakyčiau, kad jie visi apie mane.

Tad nei aš kuo nors, nei paskui mane kas nors seka. Ir ačiū Dievui, nes mene svarbiausia būti pačiu savimi. Tada, būdamas kitoks nei visi, kam nors būsi įdomus. Jei lieki ištikimas pats sau, jei stengiesi kalbėti tiesą, tegul tai bus tik tavo tiesa, visai neabejoju, kad kitiems būsi įdomus.

– Ar esate griežtas režisierius? Kaip dirbate su kūrybine komanda?

– Esu, buvau ir būsiu įsitikinęs, kad kiną galima kurti tik su draugais, tik su bendraminčiais. Jeigu būčiau kompozitorius, sėdėčiau vienas namuose ir rašyčiau. Jei būčiau poetas, pagriebęs kokioj valgykloj servetėlę užrašyčiau eilėraštį ir jis jau egzistuotų. Jis dar neatspausdintas, bet juk aš galiu jį parodyti draugui, jis gali jį išmokti atmintinai – ir eilėraštis gyvena.

Kine tai neįmanoma. Man reikia daugybės žmonių, aš turiu su jais visais bendrauti, bet filmas vis tiek bus mano, vadinasi, aš turiu juos „užkrėsti“, įtikinti. Lengviausia tai padaryti, kai tave supa draugai. Todėl ir aktoriai, ir filmavimo grupės nariai būdavo arba tapdavo mano bičiuliais. Man nereikėdavo būti griežtam, priversti žmogų daryti tai, kas jam visiškai svetima. Dar prieš pradėdamas filmą, dažniausiai žinodavau, kas ką vaidins, dėl to pasirinkti aktorius nebūdavo itin sunku. Pats maloniausias momentas būdavo išgirdus, kad žmonės nori su manimi dirbti, vėl siūlosi į filmavimo grupę. Nes mes vieni kitus pažįstam ir taip kur kas paprasčiau, kai iš pusės žodžio žmogų supranti.

Ar 100 proc. tai pavykdavo? Tikriausiai ne. Pabandyk su savimi visiškai sutapatinti tokį aktorių kaip Algimantas Masiulis – šitokią asmenybę… Be abejo, buvo ir ginčų, ir konfliktų, bet net ir po viso to mes likom draugais ir jis vėl norėjo filmuotis, o aš jį – filmuoti. Arba Valentinas Masalskis, kuris kažkada pasakė, jog daugiau nesifilmuos nei viename lietuviškame filme, bet aš jam paskambinau ir pasakiau: „Valentinai, man tavęs reikia. Man tavęs reikia, bet aš nemeluosiu, ekrane tu būsi vieną, gal dvi minutes. Man tavęs reikia epizodiniam vaidmeniui. Bet tavęs.“ Ilgas tylėjimas. „Gerai, jei tau manęs reikia, aš būsiu.“ Tai įrodymas, kad net jei daug ką suprantam skirtingai, ryšys – profesinis, žmogiškas, esminis – yra išlikęs.

Aš kalbu apie profesionalųjį kiną. Nekalbu apie kino industriją, kino komerciją, kalbu apie kino meną, o tų žodžių derinio šiandien jūs beveik negirdite. Dabar kalbama apie tai, kiek filmas sutraukė žiūrovų, kiek pinigų surinko, kokios žvaigždės apsilankė jo premjeroje. Ir kartais iki tokio absurdo prieinama, kad nufotografuojami visi, buvę filmo premjeroje, tik užmirštamas filmo režisierius, nes jo fotografai tiesiog nepažįsta.

– Atrodo, jog esate šiek tiek nusivylęs šiuolaikinio kino realijomis. Ar taip iš tiesų yra? Kaip šiandien žvelgiate į lietuvišką kiną?

– Esu nusivylęs ne tiek lietuvišku kinu (jo yra visokio), kiek ribos išnykimu tarp profesionalaus kino ir mėgėjų kino. Anksčiau tai būdavo labai aiškiai atskirta. Valstybė remdavo ir profesionalųjį, ir mėgėjų kiną. Mėgėjų kinas yra išugdęs ir nemažai profesionalų.

Dabar, kai tos ribos visiškai nėra, bet ne tik kine, visose meno šakose – ir literatūroj, ir teatre, ir muzikoj, ir dailėj – man neatrodo, kad tai gerai. Nes tada žmonės nebeatskiria, kas yra kas. Kas yra tikras aktorius, o kas save tik vadina aktoriumi, kas yra tikras režisierius, o kas tik vieno filmo režisierius. Turint omenyje, koks brangus yra kinas ir jo gamyba, kaip mažai mūsų valstybė tam skiria pinigų, ar turime teisę, visa tai supainioję, švaistytis pinigais?

Kai kurie lietuviški filmai man patinka, kiti nelabai, bet manau, kad taip buvo visada. Laikas atrinks, kurie filmai pasiliks ir gyvens, o kurie bus nebereikalingi, kaip kad nereikalingas vakar dienos laikraštis.

– Paskelbus, kad jums paskirta Nacionalinė premija, išsidavėte, jog dirbate su kitu Nacionalinės premijos laureatu, rašytoju Valdu Papieviu. Kokiame etape yra jūsų bendras projektas?

– Su Valdu Papieviu esame artimi žmonės. Man patiko visos jo knygos. Sugalvojom filmą pagal jo romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Filmą apie tai, kaip senstant nepasenti, arba kaip pasenti gražiai. Manau jau turįs teisę apie tai kalbėti, nes jau nemažai pragyvenau. Jaučiu galimybę padaryti stilistikos, kino kalbos prasme kažką kitokio, nei aš pats iki šiol dariau, ar kas buvo lietuvių kine daryta.

Ar taip bus? Kol kas sąžiningai jums atsakyti negaliu. Šiuo metu yra parašytas filmo scenarijaus juodraštis ir yra noras tą filmą padaryti. Puikiai suprantu, kad filmo vien Lietuvos jėgomis padaryti neįmanoma, todėl ieškome gamybos partnerio Prancūzijoje, nes dalį filmo reikia filmuoti Paryžiuje – kine galima daug kuo apgauti, bet Paryžiaus tikrai nenufilmuosi niekur kitur, tik Paryžiuje. Tai labai sunkus uždavinys šio filmo prodiuseriams – rasti gamybos partnerius Prancūzijoje. Būtent tuo dabar ir užsiimama.

Jei tai pavyks, filmas bus, bent jau užsidegs žalia švieselė ir bus galima jį pradėti. Jeigu partnerių neatsiras, atsitiks taip, kaip jau jums pasakojau – kai pats sau filmą jau esu sukūręs, bet kiti jo taip ir neišvysta.

 

Monika Gimbutaitė

15min.lt, 2016 01 29

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/nacionalines-premijos-laureatas-gytis-luksas-visi-mano-filmai-yra-apie-mane-285-746938


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*