Rss Facebook
2017
Spalis
20
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Medžių antenos 0

2017-01-26
„Šaltos ausys“

Ką čia slėpti – režisieriaus Lino Mikutos filmą „Šaltos ausys“ (2016) pernai specialiai buvau praleidusi kaip tikėtiną vietinės socialinės dokumentikos, kurios paprastai privengiu, egzemp­liorių. Vis dėlto metų gale filmą pasižiūrėjau jau kaip vieną iš pretendentų į Kinematografininkų sąjungos apdovanojimą – jį „Šaltos ausys“ galiausiai ir pelnė. Ir iš kur aš ištraukiau, kad tai bus socialinis dokumentinis kinas? Jei ne vietomis vis pasigirstanti grimzli Povilo Vaitkevičiaus iš „Vilkdujos“ ir Beno Šarkos muzika, „Šaltas ausis“ būtų galima pavadinti kone bukolika, kur šieną rupšnoja juodas garbiniuotas ėriukas, vagiliauja katės, o herojus tyrai džiaugiasi paprastu gyvenimu gamtos prieglobstyje.

Nors filmo protagonistas nebylys, o jo tėvas nuolat skundžiasi, kaip sunku jiemdviem gyventi, filme tėra gal vienas slogus, sunkus epizodas – kai prie avino pjovimo tenka prisidėti sūnui ir jis visaip trukdo, kad atitolintų neišvengiamą veiksmą. Sulig pirmu kadru atsiveria didžiulė, tiesiog pirmykštė erdvė. Kieme ant suoliuko sėdi sūnus ir sava kalba byloja šalia stovinčiam tėvui, kažką piešia ore rankomis. Lyg ir nieko ypatinga, tačiau paprastą trobelę gaubia begalinė gamta. Vėliau operatorės Kristinos Sereikaitės dėka dar nesyk išvystame tokių gelminių provaizdžių – kai sūnus lauku vejasi žvilgantį rudą jautį ar kai keldama dulkių debesis į kiemą parbėga karvių ir avių kaimenė. Ta paprasta trobelė filme – ypatinga vieta su bekraščiu akiračiu. Iš čia matyti viskas – ir įprasti kasdieniai, ir aukšti, paslaptingi dalykai. Iš čia sūnus, neretai nufilmuotas iš nugaros, stebi didingus ir amžinus gamtos vaidinimus.

Nebylys sūnus – folkloriška gamtos esybė, kuri, kaip tokiai esybei ir pridera, gali būti pikta, niūri, gaivališka, o gali tapti šelmiška ir giedra. Tačiau ji yra įkliuvusi į socialinius saitus, kur reikia laikytis tam tikrų taisyklių. „Jam nepatinka mirtis“, – sako tėvas, kai sūnus visokeriopai trukdo papjauti aviną. Tėvas atstovauja socialinei plot­mei – tai, kurioje iš tiesų sunku gyventi. Čia režisierius į filmą įpina tragišką giją: komplikuotas sūnaus ir tėvo bend­ravimas atspindi nunykusius žmonių santykius, pasaulio tvarkos irimą. Tačiau sykiu matome, kokia paviršutinė ta socialinė plotmė, kiek daug joje bereikalingo triukšmo, manipuliavimo kitais žmonėmis. Tai, beje, pasakytina ir apie tokią problematiką eksploatuojantį kiną.

Įdomiausia, kad „Šaltose ausyse“ šią plotmę instinktyviai mėgina išjudinti ne tik sūnus. Jos – kaip nuzulintos poetinės priemonės – mėgina atsikratyti ir filmo autoriai. Tėvas nufilmuotas pagal socialinės dokumentikos trafaretą: vaikštinėja, sėdi ar stovi įsitempęs, nudelbęs akis, paskui dar pozuoja tarpduryje; jo skurdi šneka susideda iš kelių kartojamų frazių. Bet vos filmo autoriai pameta pramintą taką, vedantį į nejaukų ir dirbtinį nuosmukio poetizavimą, viršų ima šviesi bukolika, sklidina tik­rosios poezijos ir išminties. Juk sūnui, tai miškų ir laukų būtybei, vis dėlto patinka žmonių pasaulis. Nesvarbu, kokių kivirčų kyla, – anksčiau ar vėliau viskas nurimsta, tik žirklės čiaukši, kai sūnus atsargiai kerpa avies kailį. „Šaltose ausyse“ gausu grakščiai nufilmuotų gyvenimo kaime džiaugsmų: sūnus volioja miltuose ir deda į susvilusią keptuvę kažką panašaus į varškėčius; kol katės laižo pasivogtą kiaušinį, sūnus guli lovoje ir skaito knygą; dar kitąsyk – šveičia grindis ir renka geriausią vietą, kur tiktų prigulus su sumuštiniu rankoje žiūrėti futbolo rungtynes per televizorių. Čia visa susiję, vieni dalykai sklandžiai suteka į kitus, pasaulis atrodo sujungtas bekalbio ryšio. Kad ir kaip herojams būtų sunku, filmas perduoda vientisumo pojūtį, o jis įmanomas tik būnant savo vietoje, savo namuose.

Filme esama ir, sakyčiau, psichodelinio klodo, iškylančio pasigirdus pulsuojančiam muzikos gaudesiui. Tai tos filmo vietos, kai protagonistas panyra į save, iš įprastinio žmonių pasaulio grįžta į savo pirmykštę stichiją. Žinoma, pirmiausia turiu omeny filmo emblema jau tapusį epizodą, kai sūnus įsilipa į medį, kurio kamienas išlinkęs kaip suolelis, bet sykiu primena lyg ir anteną. Ją apsikabinęs herojus mėgina kažką perduoti ar išgirsti. Tai baugiai kerintys kadrai, kuriuose medžių viršūnės, rodos, iš tiesų spinduliuoja mag­netizuojančias bangas. Viliuosi, kad jų kerai tebesklis ir kituose „Šaltų ausų“ autorių filmuose.

 

Rūta Birštonaitė

 

http://literaturairmenas.lt/2017-01-13-nr-3599/3723-kinas-teatras/5734-ruta-birstonaite-medziu-antenos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*