Rss Facebook
2017
Lapkritis
17
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Klimato kinui – herojų ir utopijų  0

2017-11-07
   „Sutemų choras“ (rež. David Monacchi, Nika Saravanja, Alessandro D’Emilia, 2016)

„Nepatogus kinas“ yra kaip pagrindiniai maisto priedai – cukrus ir druska. Be druskos ir cukraus neskanu, bet padauginus irgi – nei skanu, nei sveika. Lygiai taip su šiuo festivaliu: smalsiam išsilavinusiam miestiečiui jo repertuaras prideda patyriminio skonio palyginti patogioje lietuviškoje kasdienybėje, tačiau persižiūrėjus lietingas ruduo gali tapti dar niūresnis.

„Nepatogaus kino“ reikia vartoti atsargiai, todėl apsibrėžiau repertuaro imtį – peržiūrėti filmus tik apie aplinkosaugą. Ir jokio kito. O kai festivalis pasibaigia, slapčia net palengvėja, kad taip ir nesutikai „Paskutinio žmogaus iš Alepo“…

Neapsigaukime: klimato kaita yra ne mažiau sunki tema nei vaikų žūtys Sirijoje, pažeidžiamų grupių ar individų priespauda. Kitaip sakant, klimato kaita lemia ir ateity dar labiau lems viską: dėl kylančio jūrų ir vandenynų lygio, taip pat sausrų pabėgėlių tik daugės, o kapitalo kova dėl išteklių toliau skirstys bendruomenes į galinguosius ir pažeidžiamuosius. Vadinasi, bus dar daugiau „Nepatogaus kino“. Nepatogios tikrovės.

Festivalis tokį dėmesį klimato kaitai ir apskritai globaliems gamtos pokyčiams buvo skyręs senokai, 2009 metais, kai pirmą kartą įtraukė žaliąją programą. Pastaraisiais metas repertuare akcentuota miško, vandens, maisto, miesto, atliekų, energetikos tematika. Žinoma, visa tai susiję: klimato kaita daro įtaką vandeniui ir miškui, o maistas ar energetika daro įtaką klimatui. Žodžiu, kad ir kokią aplinkosauginę temą liestum, vis tiek atsiremsi į klimato kaitos – didžiausio XXI amžiaus iššūkio – klausimą.

Galima apibendrinti, kad praėjusį dešimtmetį sukurti dokumentiniai filmai klimato tematika įprastai būdavo įspėjantys, mobilizuojantys, netgi gąsdinantys, o naujausiuose nuotaika dažniausiai yra konstatuojamoji. Kas prieš dešimt metų buvo pateikiama kaip grėsmė prie durų, dabar parodoma kaip įprasta sąlyga.

Keturiems iš penkių šioje apžvalgoje pateikiamų filmų režisierių tai yra ilgo metro debiutas. Savo karjerą prasminga pradėti rimtu užmoju, vis dėlto daliai autorių pritrūko patirties atskleisti temą originaliai, nesikartojant ir svarbiausia – pažadinant empatiją. Empatiją klimato herojams ir galų gale pačiai planetai.

„Kivalina“ (rež. Gina Abatemarco, 2016)

Pirmasis amerikiečių režisierės ilgametražis dokumentinis filmas pasakoja apie kaimą, kurio greit nebeliks. Pusiasalyje už poliarinio rato įsikūrusi bendruomenė yra viena ryškiausių klimato kaitos iliustracijų, garsi kaip mūsų krašte Didžiasalis. Bevaisė žemė. Didžiausios rizikos zonoje atsidūrusių kaimų Aliaskoje yra daugiau, anot „The Guardian“, apie 180 – ir visiems jiems gresia būti nuplautiems nuo žemės.

Potvynių rizika Kivalinoje yra ne šio dešimtmečio ir jau net ne šio šimtmečio klausimas. Filme bendruomenės atstovas ironiškai komentuoja jūrsienės statytojų pastangas – valdžios atsiųsti rangovai pajūryje sėdami akmenis toliau aukština bangolaužius, nors žmonėms faktiškai likusi vienintelė išeitis – išsikraustyti. Anot tenykščio, vietoj naujų susitikimų su rangovais būtų galima paleisti praėjusiojo įrašą, nes pokalbis visada sukasi apie tą patį. Statybininkai prieš objektyvą patys pripažįsta, kad akmenų siena pristabdo kranto eroziją, bet ne potvynius.

G. Abatemarco peizažų ir portretų pastišo principu pristato kaimelio panoramą: pateikia buities, papročių detalių, nukeliauja į jaunimo klubą ir medžioklę, prideda šiek tiek faktų iš prisitaikymo prie klimato strategijos. Aplink jūra, vien jūra – tokia slogi. Ir daug riebios mėsos – ruonių, banginių. Režisierės kamera limpa prie riebalų, paskui krypsta į antsvorį liudijančius kivaliniečių veidus. Nejučia prašosi išvada, kad sunkios mėsos dieta be daržovių sveikatai – ne į gera. Autorės dėmesį mėsai galima paaiškinti jos interesais ir patirtimi tvaraus maisto srityje, bet kiek kulinarinis žvilgsnis liudija Kivalinos likimą?

Liudija ne per daugiausia. Laikydamasi atstumo nuo personažų, nepasiūlydama nė vieno užbaigto portreto, nesukurdama vienalytės naracijos, režisierė ne tik nesukelia atjautos Kivalinos žmonėms, bet netyčiom parodo juos kaip atstumiančius, primityvius (nors jų vartojama anglų kalba stebina išraiškingumu ir sintaksės sudėtingumu, ypač sugebėjimu apibūdinti gamtos reiškinius). Atrodo, kad didžiausias autorės rūpestis buvo ne patirti žmogaus Kivalinos kaime tragediją, o nesusipurvinti batų įmirkusioje kaimo žemėje. Tiesa, ji (arba operatorius) įlipa į šunų kinkinį ir truputį juo pasivažinėja. Šis pasakojimo struktūros elementas atrodė nemotyvuotas, užtat patvirtinantis G. Abatemarco nuostatą, kuri greičiausiai būdinga daugumai vakariečių, – žvelgti į paribio žmones kaip į tam tikrą egzotinę rūšį.

Nors autorės biografijoje užsimenama, kad kurdama filmą ji dirbo šešerius metus ir siekė pasakojimo intymumo, pačiame filme šis gražus siekis vos vos nujaučiamas. Manding, tokie filmai atitinka vyraujantį diskursą, kai klimato kaita deklaruojama kaip didžiausias rūpestis, bet prieiga prie problemos lieka deklaratyvi, išorinė. Vargu ar tokie kūriniai gali tapti pokyčių dalimi, juolab kad į naratyvą neįneša nieko naujo: ne tiek meniškai, kiek faktografiškai konstatuoja, kas ir taip žinoma.

Po filmo prisiminiau Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. Kivalinos likimo klausimu daugiau prasmės nei konstatuojamoji dokumentinė informacija turėtų, pavyzdžiui, utopija. Jeigu amerikiečių valdžia neranda politinės valios iškraustyti Kivalinos kaimą, pakvieskime juos… į Lietuvą! Visą kaimą. Juk tokiai misijai užtektų vieno laivo, o provincijoje tikrai atsiras laisvo būsto. Vytautas Didysis kažin ar būtų prieštaravęs.

★★

 

„Ledo ir nikelio mėnulis“ (rež. François Jacob, 2017)

Norilskas įsikūręs beveik toje pat geografinėje platumoje kaip Kivalina – daugiau kaip šimtas kilometrų už speigračio, tik kitoje ilgumoje. Tai yra šiauriausias planetos miestas, kurį pastatė gulago kaliniai. Norilskas irgi yra viena iš klimato kaitos fronto linijų, nors filme apie tai neužsimenama.

Verta paminėti. Tirpstant amžinajam įšalui, pradėjo irti dar sovietmečiu pastatytų gyvenamųjų namų sienos ir pamatai, todėl dalis gyventojų susiduria su analogiška problema kaip Kivalinoje – jie turi persikelti į kitą būstą. Beje, pagrindinis darbdavys šiame speigų mieste – „Norilsko nikelis“ – į atmosferą per metus išmeta apie 2 mln. tonų teršalų. Tiesa, didžiąją dalį emisijų sudaro ne šiltnamio efektą sukeliantis anglies dioksidas, o sveikatai pavojingas sieros dioksidas.

Taršai neskirdamas ypatingo dėmesio, kanadiečių režisierius mėgina atskleisti psichologinį šios bendruomenės portretą, personažų lūpomis pamažu artindamas žiūrovą prie Rusijoje nutylimos siaubingos istorijos. Filme netiesiogiai parodoma, kad varginga norilskiečių būtis yra neatsiejama nuo praeities, nuo fakto, kad miestas yra tiesiogine šio žodžio prasme pastatytas ant mirusių kalinių kaulų.

F. Jacobo idėja ambicinga, bet įgyvendinta tik iš dalies. Priežastis panaši kaip „Kivalinoje“ – emocinis atstumas. Istorija prasideda nuo herojaus – Kėdainiuose gimusio inžinieriaus (kurį kadre sutinkame atsibundantį apšviestame kambaryje!). Baikerio tipažo vyras taria: „Man čia patinka – ekstremalu“, ir režisierius greitai jį paleidžia pereidamas prie kito personažo. Naratyvas vėl lipdomas pastišo principu nepriartėjant prie veikėjų sielos gelmės. Ilgas leidimasis liftu į šachtą suteikia vilties, kad pagaliau patirsime nusmelkiančią tikrovę, sykiu ir veikėjų vidinę. Tačiau įrašiusi šachtininkų rutinos fragmentą kamera vėl grįžta į paviršių.

Ir tada ji pastatoma ant stogo. Išskirtinis šio filmo akcentas – estetiški Norilsko daugiabučių ir fabrikų vaizdai iš viršaus. Per speigą tai turėjo būti didelis iššūkis ir technikai, ir operatoriaus pirštams. Bet tokia žiūra vėl liudija atstumą. Per visą filmą taip ir nesukuriama susitapatinimo galimybė, nors vienu jautriu momentu, kai herojus nuogomis rankomis iš sniego atkasa lagerio kalinio kapą, autoriui pavyksta priartėti prie Norilsko nervo.

Galiausiai režisierius, vaizduodamas posovietiniams kraštams būdingą „beždžioniukų diskotekos“ lygio estetiką bendruomeniniuose Norilsko renginiuose, kurių filme pateiktas ne vienas, šią medžiagą pats regi ir siūlo kaip tam tikrus egzotiškos kultūros reliktus. Mano akiai tai yra be prasmės perkėlimo ištrimituota beskonybė. Tas naivumas, kai režisierius be sumanių cutų ir close-upų pertransliavo dar vieną balalaikišką – neva autentišką – koncertą, tiesiog pribaigė – čiupau savo skudurus ir nešdinausi iš sausakimšos „Skalvijos“ nesulaukęs seanso pabaigos.

★★★

 

„Tulė ir Tuvalu“ (rež. Matthias von Gunten, 2014)

Šioje klimato kino penketo apžvalgoje šveicarų režisierius yra labiausiai patyręs – tai šeštasis jo filmas. Pagavus jau pats pavadinimas – toks poetiškas. Tulė yra kaimas toli šiaurėje, Tuvalu yra salynas toli Ramiajame vandenyne. Abi teritorijos nyksta dėl klimato kaitos, todėl griūva tenykščių žmonių gyvenimai.

Filmas turi gerai apgalvotą struktūrą, sukurtą dichotomijos principu: kaip čia, taip ir ten. Ten tirpsta ledynas, čia užliejamas salynas. Ten gyventojai netenka gėlo vandens, čia praranda tradicinius medžioklės išteklius. Filme gausiai pažeriama įprastos klimato vaizdinijos: eižėjančio ledo šiaurėje, eižėjančių krantų tropikuose; šaknimis į viršų išvirtusių priekrantės palmių – ryškaus klimato kaitos simbolio.

Autorius herojus vaizduoja jautriai, atsakingai. Jo akis tokia atidi, kad netgi pateikia atsitiktinę vizualinę analogiją, kai inuitų burnos forma kadre atrodo kaip ruonių, kurie yra pagrindinis maisto šaltinis, snukučiai. Pamažu režisierius sukuria autentišką didžiuliame pavojuje atsidūrusių bendruomenių papročių, tradicijų, mentaliteto dokumentą. Ilga kelionė užšalusia jūra medžioti narvalų (šiaurėje) ar dalyvavimas tradicinėje žvejyboje nutolus nuo atolo (tropikuose), ko gero, pareikalavo iš kūrybinės grupės nemažai pastangų.

Žmonės pirmiausia. Todėl atviru tekstu filmo tema pasirodo po pusvalandžio. Netrukus titruose pažeriama faktų, kokią įtaką globalūs pokyčiai turi lokaliai. Tai atrodo kiek mechaniškas abiejų siužetų jungimo būdas – vertėjo mokslinę informaciją įdėti į personažų lūpas. Įtaigesnei nuotaikai sukurti trūko ir muzikos.

„Tulė Tuvalu“ (be jungtuko filmo pavadinimas prasmingesnis ir atitinka originalą) yra vienas geriausių kūrinių klimato kaitos tematika, chrestomatinis, nors nelabai originalus, išskyrus sugretinimo principą. Vienos žvaigždutės pagailėsiu tik todėl, kad kūrybinei grupei filmuojant tokį ambicingą filmą teko daug skraidyti iš vieno planetos krašto į kitą, vadinasi, ekologinio pėdsako sąnaudos projektui apie klimato kaitą nepadoriai išsipūtė: net jei autoriai neturėjo kitos išeities, tai vis tiek yra nelabai sąžininga filme įamžintų herojų – pirmųjų klimato kaitos aukų – atžvilgiu.

★★★★

 

„Ačiū už lietų“

 

„Ačiū už lietų“ (rež. Julia Dahr, 2017)

Ir štai pagaliau filmas su charizmatišku herojumi! Jo vardas Kisilu. Jis yra nepasiturintis žemdirbys iš Kenijos, bendruomenės aktyvistas. Po debiutinio norvegų režisierės filmo vyras tapo tarptautine garsenybe, klimato kaitos ambasadoriumi.

Jo gyvenimas yra žmogaus kovos su klimato kaita alegorija. Jo šeimos ūkis nukenčia nuo sausros, paskui nuo audros ir potvynio. Jis pastebi gamtos nepastovumą: „Kur papajų medžiai? Aš jų nematau. Gyvenimas tapo prieštaringas.“ Jis susivokia, kad vienintelis būdas adaptuotis yra kurti tvarią ir tvirtą bendruomenę, todėl skiria visas jėgas agituodamas kaimiečius sodinti medžius. Klimato kaitos problema yra kolektyvinė – lygiai kaip Kisilu desperatiškai ieškoma išeitis apsaugoti savo gerovę, šeimą, turtą.

Kisilu yra įkvepianti figūra ir puikus pavyzdys, ką daryti, kai nusvyra rankos: jis nepasiduoda, net jei niekas jo nepalaiko, net žmona. Beje, režisierė nepameta šeiminių santykių linijos ir pateikia moters versiją, kaip ji jaučiasi ūkyje, kai sutuoktinis išėjęs „svieto lyginti“, – o jaučiasi ji tikrai negerai. Feministinio žvilgsnio, kad ir epizodinio, labai trūko kituose apžvelgiamuose filmuose, kuriuose absoliuti dauguma herojų buvo vyrai.

Įkalbėjęs kaimynus aktyviai dalyvauti savanoriškoje miškininkystės veikloje, Kisilu pasidalinti savo patirtimi išvyko į Paryžiaus klimato kaitos konferenciją (KKK), kur dalyvavo kaip vienas iš tūkstančių pranešėjų – klimato kaitos liudininkų, nevyriausybininkų, aktyvistų etc. Ir ten susidūrė su nemalonia tikrove, kad pasaulio galingiesiems tokie neįtakingi žmonės kaip jis nerūpi. „Čia ateinama pasirodyti, o ne išgirsti“, – konstatuoja jis. Tada asmeniškai patyriau dar vieną susitapatinimo su Kisilu fazę, nes dalyvaudamas Paryžiaus KKK jaučiausi analogiškai: tuomet ir mane juk glumino vienam žmogui nepakeliama informacijos gausybė ir savotiškas jos anonimiškumas, taip pat vyriausiųjų derybininkų rezervuotumas.

Stebėdamas skruzdžių elgesį savo vienkiemyje Kisilu ištaria prasmingus žodžius apie žmogaus (ne)sugebėjimą ir (ne)norą organizuotis: „Mes nerimtai vertiname savo gyvenimus.“

Pasibaigus filmui jauti, kad Žemėje turi dar vienu bičiuliu daugiau – net jei gyvena jis tolimojoje Kenijoje ir tavęs nepažįsta. Toks emocinis efektas įvyksta J. Dahr išnaudojus kinematografo galią empatijai ir atpažinimui sužadinti. „Ačiū už lietų“ yra graži, įkvepianti idėjų žmogaus drama. Ir galinga iliustracija, kaip su bendruomenių jėga įveikti mūsų pačių susikurtą negandą – klimato kaitą.

★★★★★

Ar esi girdėjęs troškulio kankinamo medžio raudą? Turbūt ne, jeigu nematei šio filmo. Filmo, kuriame garsas svarbiau negu vaizdas. Todėl muzikinės dalies kūrėjas Davidas Monacchi net pataria jį žiūrėti užsimerkus – tai yra klausyti. Nors ir pažiūrėti tikrai esama ko.Filme atskleidžiamo projekto užmojis – įamžinti atogrąžų miškų audiopaveldą. Filmininkų ir garsininko ekspedicija, apsiginklavusi moderniausia technika ir pagelbėjama vietinių gidų, išvyko į Amazonijos tankmę įrašyti nykstančios bioįvairovės ir sukūrė kvapą gniaužiančią ekosimfoniją. Itin jautrūs mikrofonai atkuria kiekvieną paukščio cyptelėjimą, vabzdžio zvimbtelėjimą ar beždžionės šūktelėjimą ir taip praplečia suvokėjų garsinį horizontą, pažįstamos realybės ribas.

Ekocidas vyksta ne tik per teršalus ar tiesioginį naikinimą, bet ir per garsus: štai aplink Amazonės džiunglėse įrengtą naftos gręžinį dideliu spinduliu pasklinda audiotarša – nuolatinis gelmių grumėjimas, girdimas tik tam tikro dažnio diapazonu. Ir tos rūšys, kurių klausa šį dažnį pagauna, yra priverstos išsikraustyti. Amazonija tada netenka balsingumo – staiga viskas prityla lyg per sausrą.

Elegantiškos koncepcijos autoriaus misija yra išsaugoti nykstantį garsyną ateinančioms kartoms, kol balsingojo choro dar labiau nepraretino žmogaus sukelta klimato kaita ar tiesioginė intervencija į džiungles. Išnykimo fragmentų kiekvienas gali paklausyti puslapyje www.fragmentsofextinction.org.

★★★★★

 

Šių metų festivalyje pasiūlyti filmai pateikia nenuvalkiotų formų liudijant klimato kaitą, kad kūriniai neaidėtų vien apokaliptinėmis nuotaikomis, o prasmingai papildytų naratyvą ir įgalintų žiūrovus prisidėti prie pokyčių. Kinas klimato fronte padeda parodyti nesuvaidintus herojus kaip Kisilu, kurių rūpinimasis aplinka kyla ne iš galios pozicijos, o iš gyvenimiškos patirties, kitaip nei politiko Alo Gore’o („Nepatogi tiesa“, 2006) arba aktoriaus Leonardo DiCaprio („Prieš potvynį“, 2016) projektuose, tapusiuose labiau viešųjų ryšių akcijomis garsenybių vardui negu planetos klausimui. Tiesa, kol kas joks filmas nepranoksta etaloninio filmo klimato tema „Kvailumo amžius“ (2009), kuriame į vieną sklandų ir jautrų pasakojimą supinamos šešios labai skirtingų žmonių istorijos.

 

 

Marijus Gailius

2017 10 31

http://www.satenai.lt/2017/10/31/klimato-kinui-heroju-ir-utopiju/


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*