Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
21
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Dalys, tarnaujančios visumai, ir visuma, veikianti dalis 0

2017-02-03
Kadras iš filmo „Amžinai kartu“

Apibūdinti pirmąjį pilnametražį Linos Lužytės filmą galima jos debiuto pavadinimu – „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Na, „puiku“ sakyti gal būtų per drąsu, bet „Amžinai kartu“ yra įdomesnis, relevantiškesnis ir gyvesnis negu visos 2016-ųjų antrosios pusės lietuvių kino premjeros (išskyrus nebent Giedrės Žickytės „Aš čia tik svečias“). Daktarė (akt. Gabija Jaraminaitė) su vyru kaskadininku (akt. Dainius Gavenonis) augina dukrą (akt. Eila Grybinaitė). Nuo pat pirmų scenų akivaizdu, kad kažkas šeimoje ne taip: vyras išeina iš draugo laidotuvių, kad nuvažiuotų į vargonų koncertą, kuriame nei jis, nei dukra būti nenori, o dėl to įžeista žmona ima primygtinai reikalauti, kad jie grįžtų į laidotuves. Ne todėl, kad norėtų elgtis kaip kitiems geriau, bet norėdama pabrėžti, kaip neteisingai elgiamasi su ja pačia.

Panašių nesutarimų kyla visą filmą. Motina perdėtai saugo mergaitę, ši priešinasi meluodama. Vyras planuoja savo ateitį net nebandydamas tartis su žmona, ši reaguoja įsižiūrėdama į buvusį klasioką. Panašių įtampos taškų yra gerokai daugiau ir nors nei portretų, nei konfliktų per 90 minučių nuosekliai išanalizuoti neįmanoma, L. Lužytė to daryti nė neketina. Režisierė ne vieną nutikimą pristato tarsi iš niekur, neįvardydama aiškių priežasčių, neįvesdama į kontekstą. Įvykiai labai greitai praranda turėtą vertę. Vienos dienos tragedija, rodos, turinti virsti viso filmo ašimi, kitą dieną jau nutolusi, užgožta to, kas nebūtinai svarbiau, bet vyksta dabar. Kad ir kaip keistai skambėtų, tokia dinamika puikiai veikia. Neužbaigtumas suteikia tikroviškumo, kurio dažnai stinga net socialiniam kinui, ir drama išvengia nereikalingo kiekvieno epizodo tikslingumo. Kinui, ypač komerciniam, itin būdinga pastanga visas scenas sudėlioti į nenutrūkstamą priežasties ir pasekmės grandinę, kuri nebepaliktų vietos jokiam neaiškumui. Kitaip tariant, antrame veiksme būtina ne tik parodyti ginklą, kuris trečiame iššaus, bet ir paaiškinti, iš kur jis atsirado, kiek kainavo ir kas dar juo bus nušautas.

Be filosofinių priekaištų, kuriuos aiškiai reprezentacinei siužetinei linijai išsakytų, pavyzdžiui, Gilles’io Deleuze’o sekėjai, perdėtas tikslo ir priežasties aiškinimas šeiminės dramos kontekste yra tiesiog nuobodus. Trileryje ar siaubo filme būtini paaiškinimai filme „Amžinai kartu“ būtų juokingi – trintis tarp šeimos narių juk niekada nėra iki galo išsakoma ar net suvokiama. Tikroji tragedija šeimos dramose negali būti reprezentuojama Julia Roberts, šaukiančia: „Aš tokia, nes manęs nemylėjo mama, skriaudė klasiokai ir niekada gimtadieniui negavau, ko norėjau.“ Tai greičiau trumpos akimirkos, kuriose potekstė ir tikrieji motyvai lieka nutylėti. Realistiškai fiksuojama kasdienybė kartais paryškinama ligi dramatizmo, bet liekama prie faktų – laiminga esi ar ne, į darbą vis tiek reikia kažkaip nusigauti. Būtent todėl mes galime jaustis supratę tris personažus, nes G. Jaraminaitė ir D. Gavenonis vaidina tikrus, suaugusius žmones, klystančius, apsigalvojančius, susipainiojusius, o svarbiausia – turinčius daugiau nei po vieną savybę.

Tačiau didžiąją dalį sentimentalumu nesugadintas filmas kartais tarsi nustoja pasitikėti žiūrovu ir dėl to, kad pradeda veikėjų jausmus išsakyti tiesiogine kalba, ir dėl to, kad naudojami pernelyg elementarūs pretekstai. Pavyzdžiui, su buvusiu draugu (akt. Giedrius Savickas, tikriausiai pirmasis lietuvių aktorius, kuris tikroviškai pyksta – be „po velniais“ ir teatrališkų gestikuliavimų) moteris važiuoja „pagert ir pasidulkint“. Ši scena visiškai iškrenta iš filmo konteksto ir baigiasi tarsi vidury žodžio. Bet dar blogiau tai, kad moteris, visą filmą tramdžiusi jausmus, išsilieja tarsi poetas – monologu savo psichologines bėdas atskleisdama per vieną epizodą.

Tas pats galioja ir filmo pabaigai. Per daug neatskleidžiant siužeto, galima teigti, kad paskutinės dešimt minučių yra emociškai sunkiausia jo dalis. Dalis, kuri funkcionuoja idėjiškai, bet nė kiek netinka fabulai. Tarsi „Mano vakarienės su Andrė“ pabaigoje restoraną užimtų teroristai ar filme „12 įtūžusių vyrų“ staiga pradėtų rodytis Abe’o Lincolno vaiduoklis. Siužeto požiūriu tai sprendimas, atsisukantis prieš viską, kas ligi tol buvo statoma.

Didžiausias „Amžinai kartu“ trūkumas yra sunkiai pastebimas. Tai kas antroje scenoje jaučiamas atsidavimas filmo visumai. Nepaisant laisvos struktūros, L. Lužytės filmas visuomet atsižvelgia į visumą; kiekviena scena vis prideda naujų detalių prie įvairiapusių personažų portretų. Einant šiuo keliu, individualios scenos neretai ima veikti tam ir tik tam, kad pasakytų ką nors apie visumą, o ne būtų pačios savaime. Pavyzdžiui, filmas „Tonis Erdmanas“ galėtų būti gera valanda trumpesnis ir išlaikyti tą patį siužetą. Bet net jei sutiktume, kad konkreti scena neprideda nieko būtino personažo raidai, ranka nekiltų jos iškirpti, nes ji prikausto ir kaip scena, ne tik kaip indėlis į visumą. Maren Ade filme kiekviena akimirka pati savaime yra tragiškai liūdna ar be galo juokinga. Galbūt lyginti su „Toniu Erdmanu“ nesąžininga, tačiau principas čia tas pats – kad ir koks gyvas man atrodė visas „Amžinai kartu“, kitą dieną gerai prisiminiau tik pykstantį G. Savicką ir minėtus erzinančius epizodus.

L. Lužytės filmas yra neabejotinai kokybiškas, tam tikrame kontekste gal netgi puikus. Tačiau Karlovi Varų kino festivalyje, kur jis debiutavo ir kur dominuoja socialinė tematika, jis atitiko standartą. Tai, be abejo, jau didelis pasiekimas, bet dar šiek tiek ir galbūt būtų pavykę virš šio standarto pakilti.

 

Vladas Rožėnas

2017 01 27

http://www.satenai.lt/2017/01/27/dalys-tarnaujancios-visumai-ir-visuma-veikianti-dalis/


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*