Rss Facebook
2017
Gruodis
17
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Kompozitorius Ph. Milleris: „Savo darbuose stengiuosi iš naujo įsivaizduoti ir atkurti užrašytas ir užmirštas istorijas“ 0

www.kamane.lt, 2017-09-06
Kompozitorius Philipas Milleris. Org. nuotr.

Pasaulyje gerai žinomas kompozitorius iš Pietų Afrikos Respublikos Philipas Milleris, kuriantis muziką filmams, teatrui ir garso instaliacijoms, garsėja savo eksperimentais ir muzikiniais koliažais. Menininko kuriama muzika labai daugiasluoksnė, joje gausu skirtingų garsų ir kultūrinių kontekstų. Tai muzika, pasakojanti istorijas. Su skirtingas disciplinas savo kūryboje derinančiu menininku kalbėjome apie išskirtinius jo darbo metodus ir muzikoje užkoduotas istorijas. Philipas Milleris – vienas iš šių metų Kauno bienalės dalyvių.

Esate labai įvairiapusis kompozitorius. Kuriate muziką filmams, teatrui ir garso instaliacijoms. Ar dirbdamas derinate šias skirtingas patirtis tarpusavy, o gal jos griežtai viena nuo kitos atskirtos?

Man patinka skirtingų disciplinų ryšys su garsu ir visos permainingos prasmės bei emociniai atsakai, kuriuos šis susidūrimas sukelia. Puikus to pavyzdys – muzikos ir vaizdo sujungimas. Girdėdamas muziką žiūrovas visai kitaip supranta ir vaizdinį. Kurdamas muziką bet kuriai iš vizualiųjų disciplinų naudoju skirtingus metodus, tačiau tai nereiškia, kad jos mano kūryboje viena nuo kitos atskirtos. Savo praktikoje vis grįžtu prie esminių garsų ypatybių, tokių kaip aukštumas ir žemumas, garsumas ir švelnumas, kitimo dažnis ir jungimasis į vieną visumą.

Kur semiatės įkvėpimo tokioms įvairioms veikloms? Kokios temos Jus domina kaip menininką?

Beveik visą savo gyvenimą praleidau Pietų Afrikoje. Tai turėjo didelės įtakos mano, kaip kompozitoriaus, formavimuisi. Rasinės segregacijos laikotarpiu daugelio kovotojų su šia sistema balsai buvo nuslopinti. Praėjo dar tik du dešimtmečiai nuo demokratijos atkūrimo Pietų Afrikoje 1994 m. ir prarasti pasakojimai dar tik atgimsta. Savo darbuose stengiuosi iš naujo įsivaizduoti ir atkurti tiek užrašytas, tiek užmirštas istorijas. Daugumą jų randu viešuosiuose archyvuose, tačiau ieškodamas naujų istorijos supratimo galimybių naudoju ir asmenines žmonių istorijas.

Dauguma Jūsų muzikos kūrinių primena savotiškus koliažus, juose sujungiate daug skirtingų garsų, kuriuos vargu ar dažnai galima išgirsti kartu. Gal galite daugiau papasakoti apie savo darbo metodus?

Kartais naują darbą pradedu nuo netikėtai atrasto garso fragmento, tačiau dažniausiai pradedu nuo teksto ištraukos, žodžio garso ar šnekamosios kalbos posakio. Daugumą šių atspirties taškų randu internete, tačiau neretai jų ieškau ir miesto aplinkoje, kur einu įrašinėti miesto garsų ir triukšmų. Johanesburgo, kuriame praleidau didelę savo gyvenimo dalį, garso takelis pripildytas tikros garsų įvairovės, kuri artima daugeliui kultūrų, pasakojimų ir politinių istorijų. Dažnai vieni garsai užgožia kitus, taip perpindami skirtingas muzikines tradicijas ir ausdami garso koliažus. Daug dėmesio skiriu skirtingiems mano įrašuose užfiksuotiems garsams. Manipuliuoju juos perdirbdamas, pagreitindamas arba sulėtindamas. Mane domina akustinė garso architektūra erdvėje, garso krypties pokyčiai ir įvairūs aidėjimo laipsniai.

2009 m. jau dalyvavote Kauno bienalėje, tada pristatėte savo garso instaliaciją „Ieškant Kauno“. Šioje instaliacijoje panaudojote įrašytus telefoninius pokalbius su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis ir sujungėte juos su lietuvių choro, besimokančio dainuoti seną žydų dainą jidiš kalba, garsais. Kaip kilo idėja sukurti instaliaciją šia tema? Koks buvo pasiruošimo instaliacijai procesas ir ar jis padėjo Jums pačiam „atrasti“ Kauną?

Kurdamas instaliaciją „Ieškant Kauno“ domėjausi svetimos kalbos, šiuo atveju jidiš, mokymosi galia įkvėpti diskusiją apie istorinį etapą, kuris Lietuvoje mažai žinomas ir apie kurį dauguma lietuvių nekalba. Proceso metu kiekvienas dainininkas turėjo išmokti jidiš dainos žodžius, klausytis taisyklingo jų tarimo, atrasti išskirtinius melodijos skambesius ir fiziškai juos išdainuoti. Tai padarę ir pagaliau sudainavę dainą visi kartu, jie galėjo tarpusavy laisvai kalbėti apie Lietuvos žydų istoriją. Kartu su dainininkais mėginau jidiš daina pralaužti tylą. Tai leido man suprasti, kaip nežinomą arba nepasakojamą Holokausto istoriją atspindi ir sustiprina vos kelios kadaise Kaune gyvenusių Lietuvos žydų gyvenimo detalės.

Šių metų Kauno bienalėje daug dėmesio bus skiriama viešam ir įvietintam menui. Ką Jūs manote apie viešąsias erdves? Kokia jų reikšmė šiandieniame pasaulyje ir kokias galimybes jos atveria nūdienos kontekste?

Galerijų menas dažnai laikomas „elitiniu“, o pačios galerijos – privačiomis erdvėmis, kurios nedaro „meno“ lengviau prieinamo žmonėms. Tačiau aš nemanau, kad menas, eksponuojamas viešosiose erdvėse, savaime tampa visiems prieinamas. Man, kaip garso menininkui ir kompozitoriui, dirbti viešosiose erdvėse visuomet buvo svarbu, nes tai leidžia publikai tinkamai suprasti mano darbus.

Rasinės segregacijos laikotarpiu Pietų Afrikoje juodaodžiams buvo draudžiama patekti į kultūrines erdves, kurios buvo skirtos tik baltaodžiams. Todėl jie kūrė muziką ir klausydavo jos viešosiose erdvėse, nesvarbu, ar tai buvo religinis susibūrimas, politinis protestas ar laidotuvių procesija. Muzikos garsų skleidimas viešosiose erdvėse yra labai natūralus būdas kolektyviniam ir individualiam muzikos klausymui. Šiais laikais naujosios technologijos, tokios kaip belaidis ryšys, atveria daug skirtingų būdų muzikai viešojoje erdvėje patirti.

Gal galėtumtėte užsiminti, ko galima tikėtis šiemetinėje Kauno bienalėje ir kodėl bus verta joje apsilankyti?

„Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti – I don’t want to know“ – tai labai asmeniškos garsinės intervencijos tose Kauno miesto vietose, kuriose kadaise gyveno žydai. Šis kūrinys padės atrasti jidiš kalbą, kuria kalba Rytų Europos žydai ir kuri iki Holokausto buvo ryški Kauno kalbinio peizažo dalis. Šiai instaliacijai pasirinkau frazes ir aforizmus, kurie dainuojami ir tariami jidiš kalba ir verčiami į lietuvių kalbą. Šias frazes sudaro abstraktūs išrasti žodžiai, jos ne visada turi prasmę. Klausytojui teks susidurti su kalbos išnykimu ir negalėjimu išversti ar net galutinai suprasti tai, ką girdi.

 

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas 

2017 09 15 – 2017 11 30 

Parodų ATEINI AR IŠEINI?, IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI ir Sophie Calle DETACHMENT atidarymas: 2017 m. rugsėjo 16 d. 18 val. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*