Rss Facebook
2017
Lapkritis
23
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

26:2=13! 0

Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“
2016-11-15
„Qua­sars Ensemble“

Po poros dienų pertraukos (susirgus pianistui Pierre’ui-Laurent’ui Aimard’ui, jo koncertas atidėtas), spalio 26 d., „Gaida“ vėl pakvietė į ŠMC. Koncertavo ansamblis iš Slovakijos „Qua­sars Ensemble“. 

Pirmasis vakaro kūrinys buvo paties ansamblio dirigento ir meno vadovo Ivano Buffos kompozicija „Organismo“ (2012), siekianti perteikti, kaip savarankiški muzikos instrumentai bendrauja tarpusavy ir sukuria organizmą. Vos prasidėjus kūriniui, atrodė, kad rėkiama vienas per kitą lyg turguje, bet ilgainiui pajutome jungiamuosius ryšius. Tai aktyvus, veržlus kūrinys, daug atskirų virtuoziškų partijų, niekas nestovi vietoje. Veiksmas kartkartėmis nurimsta padalydamas opusą į atskiras padalas.

Lucos Francesconi’o „Insieme“ (2014) panašus į „Organismo“: irgi aktyvus, galbūt subtilesnis, saikingesnis. Pradėjus iš vieno garso, plėtojama tęsiamos ir judrios faktūrų sąveika; kūrinio antroje pusėje nurimstama, atsiranda pauzių.

Lizos Lim „The Heart’s Ear“ (1997) fleitai, klarnetui ir styginių kvartetui inspiravo sufijų poezija. Kompozicija pradedama sufijų melodijos fragmentu (styginiais), kuris, pasak autorės, „snapu kapoja sau kelią į muzikos erdves“. Tai kiek lėtesnis nei ankstesnis jos kūrinys, kuriame dominuoja styginiai, tačiau nepavyko pagauti kompozicijos minties.

Ansamblio tautietės Janos Kmit’ovos kompozicijoje „Kamea“ (2000–2001) šešiems instrumentams naudojami mušamieji ir fortepijonas, tad šis kūrinys spalvingesnis, tamsesnis, jame daugiau „masės“. Išsiskyrė solo fragmentas fortepijonu, po vieną garsą grojančio lėtą mechanišką melodiją aukštame registre, subtiliai paspalvinamą mušamųjų (tamtamas, didysis būgnas), vėliau ir kitų instrumentų.

György Kurtágo „Signs, Games and Messages“ (1961–2005) – tai solo pjesės, paeiliui pagrotos smuikais, altu, violončele, kontrabosu, šių instrumentų trio. Pirmosios pjesės dar buvo greitesnės, bet likusios – labai tylios, lėtos, daug pauzių, per kurias paprastai publika kosėja – taigi ir dabar buvo sunku išsėdėti, kaip tik pauzė, taip ir pasigirsdavo kosėjimas.

Kontrastas šioms pjesėms buvo koncertą užbaigęs Chris­to­pherio Trebue Moore’o „Dementia Praecox“ trims trio (2011) – kūrinys apie silpnaprotystę, sukvietęs į sceną daugiausia muzikantų šį vakarą. Pradėjus su trenksmu, buvo čežinami plastikiniai maišeliai ir balionai, vietoj stryko griežiama plastikiniais vamzdžiais ir skarelėmis, tokiais nemuzikiniais garsais papildant garsų laviną. Vis dėlto tai nebuvo įdomiausias festivalio koncertas...

Spalio 27 d. koncertas „Quartetissimo“ sutalpino ne tik keturis Lietuvos kvartetus vienoje scenoje, bet ir daugiausia lietuviškos muzikos šio festivalio programoje.

Koncertas pradėtas šiemet 100-mečio proga pagerbiamo Juliaus Juzeliūno styginių kvartetu Nr. 4 „Raga keturiems“ (1980), pagriežtu „Chordos“ kvarteto, kuriam būdingi indų muzikinio mąstymo, formos sudarymo ypatumai. Pakerėjo pirmieji kanonu žemyn nusidriekę tremolo garsai (vėliau dar kartojęsi), o besipinantis ritmas net priminė sutartines, tačiau gal dėl hipnotizuojančio struktūrų kartojimo, gal dėl niveliuojančio atlikimo (nors buvo ir kulminacija) muzika nenugalimai migdė.

„Gaidoje“ visada įdomu išgirsti lietuvių kompozitorių premjeras. Pirmoji jų šį vakarą buvo Žibuoklės Martinaitytės „Sort Sol“ dviem styginių kvartetams. „ArtVio“ ir „Čiurlionio“ kvartetų nariai scenoje išsidėstė į liniją, o per vidurį įsitaisiusi kompozitorė nusprendė pirmąkart išbandyti save diriguodama. Kūrinys, daniškai reiškiantis „juodą saulę“, suomių kompozitorės Kaijos Saariaho stiliaus flažoletais ir tremolo perteikia didžiulius skrendančių paukščių būrius. Tai atmosferinis kūrinys, kuriame nieko ypatinga neįvyksta: menami paukščiai tai priartėja (gal pernelyg vienodai), tai nutolsta, kulminacijoje klykauja (greiti glissando).

Kita premjera, irgi diriguojama paties kompozitoriaus – tai Ramūno Motiekaičio „X ciklai“ dviem kvartetams (atl. „Čiurlionio“ ir „Chordos“ kvartetai), akordeonui (Raimondas Sviackevičius) ir perkusijai (Andrius Rekašius). Kaip ir galėjome tikėtis, tyla ir subtilumu dvelkiančia rytietiška estetika besiremiantis Motiekaitis kūrinį pradeda trumpais vos girdimais garseliais, vėliau tarp pauzių subtiliai mirga aukštų garsų klasteriai.

Premjerų virtinę ir pirmą koncerto dalį baigė Rūtos Vitkauskaitės „Nušviesti lygumai“ keturiems styginių kvartetams erdvėje (visi keturi kvartetai išsidėstė priešingose pusėse). Nuskamba smuiko solo melodija, tarsi viduramžių antifona pasigirsta atsakymas kitoje pusėje, tačiau labai greitai elegiška melodija praryjama triukšmingo chaoso.

Simono Steeno-Anderseno „Study for String Instrument No. 1“ trims styginiams instrumentams (2007) atliko „Art­Vio“. Kūrinio esmę sudarė greito glissando gestai, klausimo-atsakymo retorika, konstruktyvi forma, neilga truk­mė.

Pēterio Vasko „Viatore“ 11-ai styginių (2001) – neoromantinis, dvasingas kūrinys, primenantis A. Pärto, H. M. Goreckio muziką, J. S. Bacho choralus ar filmo garso takelį, kuriame nuolat kaitaliojamos judri ir vis sugrįžtanti lėtesnė choralinės padalos.

Pabaigoje nuskambėjo Gintaro Sodeikos „Tettigonia perdida (Žiogas paklydėlis)“ (pavadinimu primenantis B. Kutavičiaus kvartetą „Anno cum tettigonia“), „Dada concerto grosso“ fortepijonui, violončelei, keturiems styginių kvartetams ir kontrabosui (2016). Dada nuteikė akibrokštui, tačiau nei pokšto, nei performanso neišvydome / neišgirdome. Lengvai klausėmės eklektiško skirtingų stilių eksponavimo: romantinės pradžios, mechaniškos repetityvios fortepijono (atl. Joris Sodeika) tėkmės, greitųjų padalų kaitaliojimo su lėtesnėmis.

Minimalizmo muzikos „Gaidoje“ būna kasmet. Ši kryptis yra lengviau klausoma, tad į koncertus pritraukia daug publikos. Spalio 28 d. minimalizmo klasikos dozę suteikė ir Steve’o Reicho 80-metį paminėjo ansamblis „in process“. Kolektyvas iš Vokietijos (ten, beje, minimalizmas nėra toks paklausus kaip Lietuvoje) atliko dvi 8 dešimtmečio kompozicijas „Octet (Eight Lines)“ (1979) ir žymiąją „Music For 18 Musicians“ (1974–1976), kurioje protarpiais abejonių kėlė vokalistės.

Tą patį vakarą savo valandos „Gaidoje“ pagaliau sulaukė ir jaunajai muzikantų kartai atstovaujantis ansamblis „Syneasthesis“ (dirig. Karolis Variakojis). Debiutinis koncertas pradėtas premjera, Matthiaso Leboucherio „Underwards II“ fleitai, klarnetui, altiniam saksofonui, trombonui, dviem elektrinėms gitaroms, fortepijonui, smuikui ir kontrabosui. Nežinia, gal kaltas pavadinimas, reiškiantis judėjimą atgal, bet ir muzikoje kiek stigo judėjimo, intrigos, vedimo.

Toliau išgirdome dar vieną Simono Steeno-Anderseno, kurio 40-metis irgi minimas „Gaidoje“, kūrinį „Amid“ fleitai, klarnetui, perkusijai, fortepijonui, gitarai, smuikui ir violončelei (2004). Šiam, kaip ir kitiems girdėtiems kompozitoriaus darbams, būdinga išgryninta idėja – tai monotoniški viso ansamblio kartu atliekami „dūžiai“ (vienas stryko perbraukimas, fortepijono nubėgimas klaviatūra aukštyn), tarsi sunkus vis retėjantis kvėpavimas, atskirtas pauzių arba krebždėjimų.

Stebint pačiam Michaelui Gordonui, atliktos dvi jo kompozicijos „acdc“ ir „For Madeline“. Paklaustas, ar jo muzikoje yra etninių (žydiškų) intonacijų, Gordonas atsakė, kad amerikiečių etninė muzika yra rokenrolas. Tą įkūnija ir koncerte skambėję kūriniai. „Acdc“ (fleitai, klarnetui, fortepijonui, smuikui, violončelei, 1996) pradžia – pop­stiliaus trijų akordų fortepijoninė progresija, ant kurios lipdomos žaismingos kitų instrumentų partijos. Nereguliarus 11/8 metras leidžia išvengti banalumo ir suteikia judėjimo, sukimosi pojūtį. Girdimas ir autoriui būdingas kelių skirtingų partijų sluoksniavimas. Kūrinyje „For Madeline“ sustiprintam klarnetui, elektrinei gitarai, mušamiesiems, fortepijonui, violončelei ir kontrabosui (2009) kerėjo lėtai besimainančios harmonijos spalvos, mažoras išsilydė į minorą, fortepijono repetityvi partija prasimušė pro statiškas šliaužiojančias kitų instrumentų linijas.

Desertui ansamblis iki išnaktų panardino į Gérardo Grisey 40 min. trunkantį „Vortex Temporum I, II, III“ fortepijonui ir penkiems instrumentams (1996). Sakoma, kad šis kūrinys – ypatingas iššūkis, įkandamas tik meistriškiausiems ansambliams. Trijose dalyse (dedikuotose trims šiuolaikiniams kompozitoriams, Grisey kolegoms) susipina ir minimalizmo tėkmė, ir prancūzų spektralistų tembro subtilybės. Visa tai išdėliota laike taip, kad įtraukia ir nepabosta. Ypač įsiminė virtuoziškas pianistės Martos Finkelštein solo epizodas. Pub­lika plojo nuoširdžiai – lyg per savo vaikų koncertą. Atrodė, įvyko kažkas svarbaus. Išties ansamblis žengė rimtą žingsnį savo karjeroje.

(Beveik) finalinis festivalio koncertas įvyko spalio 29 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Jame grojo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Stilistiškai dvi koncerto dalys ryškiai skyrėsi.

Pirmoje dalyje skambėjo kūriniai dviem fortepijonams (atl. „GrauSchumacher piano duo“ iš Vokietijos) ir orkest­rui. Lucos Francesconi’o „Macchine in Echo“ (2015) prasideda fortepijonų klajojimais, kurie tęsiasi ketvirtadalį kūrinio. Protarpiais spektrą išskleidžia orkestras, meistriškai žaidžiama jo temb­rų palete.

Panašiomis savybėmis pasižymėjo ir Philippe’o Manoury „Zone de turbulences“ (2013), tik ši kompozicija sudaryta iš penkių atskirų dalių. Ypač įdomiai nuskambėjo antroji dalis, trukusi 10 sekundžių.

Abu kūrinius „GrauSchumacher“ due­tas sugrojo robotiškai sklandžiai, preciziškai, bet ir ekspresyviai, įrodydami, kad jie – vienas profesionaliausių ir ryškiausių fortepijono duetų.

Jei pirmoji koncerto dalis pateikė snobiškos, rafinuotos muzikos, tai antroji – emocijų fejerverkų. 50-metį „Gaidoje“ mininti, emocinio kontakto su klausytoju siekianti Zita Bružaitė savo premjera – simfortu „Skydas“ orkestrui – nusprendė pašokdinti publiką. Jos kūryba paprastai yra konsonansiška, energinga, džiazuojanti, tačiau šįkart kompozitorė dar pasitelkė sunkiąją artileriją: scenon žengė trys ilgaplaukiai broliai Bazarai (Motiejus – klavišiniai, Mykolas – bosinė gitara, Benediktas – mušamieji). Vis dėlto jų įterpiniai (pvz., paprasčiausias roko būgnų ritmas) buvo pigoki. Be to, įstoję Bazarai dažnai ir užgoždavo „orkestrą-skydą“.

Turėtume didžiuotis, kad Gordono „The Unchanging Sea“ fortepijonui ir orkestrui klausėmės pirmieji Europoje. Tai tikrai didingas, pavykęs kūrinys. Jame vėlgi vyravo daugiasluoksniškumas, išsiskyrė fragmentas, kai dviem perkusiniais instrumentais fleksatonais skirtinguose scenos kraštuose sukuriamas garso judėjimo efektas. Solistas Zbig­nevas Ibelhauptas kūno kalba grūmėsi tarsi su didžiausiom kančiom ir skausmais, net trepsėdamas koja yrėsi per kraštinius fortepijono registrus eksploatuojančią partiją. Pasiekus kulminaciją, orkestro sluoksniai peraugo į galingą garso sieną, nušlavusią klausytojus: pasibaigus kūriniui, publika kaip vienas pašoko nuo kėdžių ir plojo. Tai buvo galingiausias festivalio finalas.

Pagal šio koncerto dalis turbūt būtų galima grubiai suskirstyti ir visą festivalyje skambėjusią muziką. Tai arba avangardinė, sudėtinga, įvairius tembrinius niuansus ir atlikimo technikas naudojanti ir nenutrūkstamu informacijos srautu klausytojus bombarduojanti, arba minimalizmo krypties, besikartojančių struktūrų, konsonansiškesnė, lengviau klausoma, labiau su klausytojais komunikuojanti muzika.

Bus daugiau.

 

Raimonda Žiūkaitė

 http://literaturairmenas.lt/2016-11-04-nr-3588/3560-muzika/5516-raimonda-ziukaite-26-2-13


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*