Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Tapyti galima ir be dažų, ir ne ant drobės  1

2017-12-05
Povilas Ramanauskas pasidžiaugė, kad su žmona tapytoja Rosanda Sorakaite kartu jau beveik dešimt metų / Asmeninio albumo nuotrauka

Šiųmetės tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“ geriausiu jaunuoju menininku pripažintas Povilas Ramanauskas ką tik Vilniaus rotušėje eksponavo „Lanksčiąją tapybą“ – tai buvo jau vienuolikta jo personalinė paroda.

P. Ramanauskas, pavadintas dailininku, prisipažino nemėgstantis šio apibūdinimo. Kūrėjas linkęs save įvardyti kaip menininką, mat šis turi išmanyti daug technikų ir technologijų, gebėti jas jungti tarpusavyje. Menas, anot Povilo, lengvai neatsiranda. „Nežinau, ar menininku galima tapti. Nėra recepto, kaip juo būti. Žinau, jog reikia daug dirbti, kurti, mąstyti. Nėra jokių garantijų, kad ims ir atsiras menas“, – aiškino kūrėjas.

Paauglystėje jis su draugu paišė grafičius. Norėjo išmokti geriau piešti, tad nusprendė lankyti piešimo ir tapybos kursus. Taip po truputį gatvės menas tolo, ėmė traukti tapyba. „Kai jau artėjo metas mokykloje apsispręsti, kur studijuoti, pasirinkimas buvo tik vienas – tapyba. Iki šiol ir esu tai pasirinkęs“, – sakė P. Ramanauskas.

Tapytojas gimė, augo Kaune, šiame mieste mokėsi ir studijavo. „Kol kas tikrai neplanuoju emigruoti. Man patinka čia, Lietuvoje, Kaune“, – tikino pašnekovas.

Kuriant svarbus įdirbis

Studijų laikotarpį menininkas apibūdina kaip energingą, spalvingą, triukšmingą, nenuspėjamą, darbingą. „Tapytojų palėpėje kitaip ir nebūna“, – juokavo Povilas.

Bakalauro studijų metais jam teko mokytis Italijoje (Accademia di Belle Arti di Macerata). „Laiku, ir labai sveikas dalykas – meno suvokimo, meno lauko, akiračio praplėtimo“, – teigė jaunas vyras.

Lygindamas studijas Lietuvoje ir užsienyje jis išskyrė keletą niuansų. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, anot Povilo, tuo metu buvo viskas per daug „akademiška“, per mažai šiuolaikinio meno teorijos ir praktikos. Italijoje, priešingai, – šiek tiek per daug šiuolaikinio meno praktikos ir per mažai disciplinos, technologijų, įgūdžių praktikos. „Sakyčiau, sugretinus šiuos du dalykus, tinkamai nustačius proporcijas išeitų labai geras dalykas. Tačiau akivaizdu viena – tiek studijos Italijoje, tiek Lietuvoje buvo šaunios. Nėra ko skųstis, kai supranti, kad pagrindinis dalykas šioje srityje – darbas, praktika. Kiek dirbsi, tiek padarysi, tiek turėsi“, – įsitikinęs P. Ramanauskas.

Menininkas nelinkęs tikėti neįprastais žmogaus gebėjimais ar talentu. Jo manymu, yra tikras tik kūrybinis darbas ir laikas. „Džiaugiuosi, kad galėjau augti išties intelektualioje aplinkoje. Knygų, meno albumų vartymas vaikystėje tikrai šį tą palieka galvoje. Tėvai – iš meno srities (aktoriai), tad, be abejo, gimiau ir gyvenu menu“, – tvirtino jis.

Vaikystės prisiminimų yra daug ir įvairių, tačiau, pasak pašnekovo, gal ne visi jie svarbūs, nes dabar daug ką prisimeni tik neaiškiomis nuotrupomis. „Vaikystėje, regis, visai nepaišiau. Tikrai atsimenu tai, kad ilgai sėdėdavau prie televizoriaus. Dėl to džiaugiuosi, nes besaikis filmukų ir visko iš eilės žiūrėjimas fantasmagoriškai paveikė vaizduotės formavimąsi. Tie televizoriaus kadrų miksai iš vaikystės šmėsteli ir dabar, – aiškino P. Ramanauskas. – Dar pamenu, kad laukdamas, kol mamai baigsis repeticija, sėdėdavau šalia didelio seno teatro laikrodžio didžiule švytuokle ir klausydavausi jo lėto, tingaus tiksėjimo.“

Su būsima žmona tapytoja Rosanda Sorakaite Povilas susipažino Dailės akademijoje, tapytojų palėpėje. „Pradėjome bendrauti, draugauti. Draugaujame iki šiol, esame kartu jau beveik dešimt metų“, – šypsodamasis pasakojo trisdešimtmetis kūrėjas.

Kasdienybės (ne)rutina

Paklaustas apie šeimos rūpesčius, rutiną, kiek ji padeda, įkvepia, ar neblaško dviejų kūrėjų, Povilas neneigė – rutina nebūtų rutina, jei negadintų laiko ir netrukdytų tais nevykusiais pokštais, kurie nutinka kaip visada ne laiku. „Tačiau, manau, be buities nebūtų būties, ir priešingai. Į viską galima pažvelgti kitu kampu. Buitis įkvepia. Iš to yra atsiradęs ne vienas kūrinys. Beje, sostinės Pamėnkalnio galerijoje 2016-aisiais rengiau personalinę parodą, kurią pavadinau „Buitis“, – sakė Povilas ir pridūrė, kad sugeba kasdienius rūpesčius paversti menu.

Kūrėjo dienos labai įvairios, nėra taip, kad visą savo laiką galėtų skirti vien kūrybai. „Yra darbai, yra kūryba ir yra buitis, – kalbėjo jis. – Smagiausia būna, kai kuriant atsiranda netikėtų dalykų, kurie išvirsta į naujus kūrybinius atradimus.“

P. Ramanauskas rezultatą vertina kaip kūrybinę sėkmę tada, kai darbas išeina geresnis negu tikėjosi. Jo manymu, laimėti loterijoje – jokia sėkmė, tai tiesiog sutapimas. „Rosanda yra pasakiusi tokią mintį, kad sėkmė – uždirbama. Visiškai sutinku“, – patikino menininkas.

Povilo kūriniai įvairūs – nuo įprastų paveikslų (drobė, dažai) iki skirtingos technikos darbų, tapybos ant įvairių paviršių: veidrodžių, stiklų, medžio, senų baldų, plastiko. Tapo irgi skirtingais dažais: akriliniais, aliejiniais, emaliniais, purškiamaisiais. „Naujausi „Lanksčiosios tapybos“ darbai sukurti ant plastiko (polivinilchlorido). Taip pat tapyti galima ir be dažų, ir ne ant drobės – gaudant šviesą“, – intrigavo menininkas.

Abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja profesionalaus meno pasaulio gyvenime. Pamėnkalnio galerijoje iki gruodžio 12 dienos veiks R. Sorakaitės kūrybos paroda „Privatus pokalbis“. Jauna dailininkė tapybos lauke buvo pastebėta dar pirmais studijų metais, o kai jas baigė, įsiliejo į labiausiai vertinamų jaunųjų Lietuvos tapytojų gretas. Jau surengė septynias asmenines parodas, dalyvavo dešimtyse kuruojamų parodų ir meno mugių, pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Jaunojo tapytojo prizą (2016).

Anot P. Ramanausko, kai kurie jo kūriniai panašūs į žmonos, kai kurie – visai ne. Pora yra surengusi ir bendrą parodą – išėjo tarsi vientisa ekspozicija, lyg vieno autoriaus. Pasak Povilo, esama darbų, visiškai priešingų vienas kito kūrybos esmei. „Tačiau iš principo mūsų skonis, požiūris į kūrybą gana panašūs. Kurdamas mėgstu eksperimentuoti, įtraukti skirtingas vizualias medijas, nes man to reikia idėjoms išreikšti. Kitaip būtų nuobodu. Rosandai pakanka tapybos. Tačiau dažnai mums įdomūs panašūs motyvai“, – neslėpė Povilas.

Menas, pašnekovo žodžiais, visada reaguoja į aplinką, į mokslo, technologijų pažangą, raidą. „Meno raiškos ribos ypač plečiasi. Šiuo atveju ir tapyba gali būti virtuali arba kaip holograma“, – aiškino jis.

Kitados P. Ramanauskas yra minėjęs, kad tapyba jam – kai kas daugiau nei vien vizuali raiška. Esą tapyba ir tapybos objekto santykis sukuria vidinę būseną, atskleidžia nuotaiką. Paklaustas, ar jo kūryboje atsispindi ir liūdesys, autorius prisipažino to neišvengiantis. „Panašiai kaip su juoda spalva... Dauguma ją mato kaip „blogą“, nors tai tiesiog juoda spalva, ir tiek, – sakė menininkas. – Kai pasitaiko „juoda diena“, būna gaila praleisto laiko. Tačiau jei jaučiu, kad taip bus, tiesiog darau kitus darbus, prie kūrybos sugrįžtu vėliau.“

 

Evelina Joteikaitė

Lzinios.lt, 2017 12 03

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/tapyti-galima-ir-be-dazu-ir-ne-ant-drobes/255488


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*