Rss Facebook
2017
Gruodis
16
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Paroda, kurioje nėra į ką žiūrėti  0

2017-02-23

Šviesa – tarsi papildomas gebėjimas, vedantis į pažinimą. Ji leidžia matyti: atpažinti formas, atskirti spalvas, įžiūrėti smulkiausias detales – suvokti visumą. Tarsi oda ji priglunda prie nepažinių paviršių, juos apšviesdama ir išryškindama, kad tai, kas buvo nematoma, taptų akivaizdu.

Tačiau jei jos amžinas buvimas staiga nutrūktų, atverdamas akliną prarają, o regos zonoje nebeliktų skirtingomis faktūromis žaižaruojančios kasdienybės vaizdų? Ką veiktų tamsoje įkalintos akys? O vaizduotė – kuo ji paverstų įprastus daiktus? Kaip pasikeistų judesiai aplinkoje? Kiek grėsmių keltų garsai, kurių šaltinis aidėtų nepasiekiamame prarajos dugne? Pasaulis nesustotų. Viskas vyktų taip pat. Tik keltų dar daugiau abejonių. Šios apribotų laisvę ir ją reikėtų susigrąžinti, mokantis būti tamsoje. Nerimas per dienas tekėtų pastoviu ritmu, atkartodamas vidinę juodumą, o daiktų, kūnų atspindžių būtų galima ieškoti tik pirštų galais, dar ir dar kartą apibrėžiant jais kontūrus, suklystant ir bandant iš naujo.

Nerimo būseną ir prarajos baimę kėlė tapytojo Prano Griušio paroda „Kauno modernizmas. Brailis“ VDU menų galerijoje „101“. Monotoniška, horizontalia linija ant galerijos sienų sukabintos vienodo formato drobės atkartojo prie architektūriniam Kauno paveldui priskiriamų pastatų tvirtinamas informacines lenteles, kuriose surašyti svarbiausi faktai, apibūdinantys statinius. Drobėse reflektuojanti šviesa atsimušė į metalinį lentelių paviršių. Ryto, popietės ar gilėjančio vakarinio apšvietimo žiburiai blyksėjo paveiksluose, kurdami abstrakčius vaizdinius – nuojautas to, kuo jie galėtų būti. Informacinės lentelės tikriausiai būtų paprasti, realistiškai pamėgdžioti objektai P. Griušio darbuose, jei ne jose esantis tekstas, užrašytas Brailio raštu.

Daugybė smulkių, iškilių baltų taškelių, tam tikromis schemomis surikiuotų drobėse, priminė žvaigždynus. Tuos, kurių nematome naktį pakėlę akis į dangų. Tuos, kurie yra kažkur dangaus skliaute, toje tamsioje begalybėje, sužimbančioje į visatą paleistais norais. Tačiau ekspozicijoje autorius neskatino galvoti norų ar ieškoti pasimetusių žvaigždžių konfigūracijų. Tapytojas ragino nieko nematyti – užmerkti akis ir pasimesti parodoje, kelio ieškoti pirštų pagalvėlėmis liečiant drobes. Iš dešinės į kairę braukiant per taškelių sistemas be baimės, kad nepavyksta suprasti, kas jose parašyta.

Parodoje buvo svarbus ne vizualumo, asociatyvumo tyrimas, o kūno patirtis, jo atmintis, pojūčiai. Įdomu, kad sugrįžtant prie tų pačių darbų dar ir dar kartą, liečiant juos lėtai ar perbraukiant paviršių staigiu judesiu – vaizduotėje susiformuodavo vis kitoks vaizdinys. Tarsi juodas laukas, išvaikęs tai, kas buvo regima akimis, ramintų protą: jokių taisyklių, draudimų ar griežtų apibrėžimų, įvardinimų, konstatavimo. Tik nematomas schemas, neturinčias nei teisingų, nei neteisingų reikšmių, sekantys pirštai.

 

 

Ainė Jacytė

2017 02 10

http://www.satenai.lt/2017/02/10/paroda-kurioje-nera-i-ka-ziureti/


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*