Rss Facebook
2017
Gruodis
15
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nacionalinės premijos laureatė R.Katiliūtė: „Kūryboje esu kosmopolitė, bet gyvenime man rojaus kraštas – Lietuva“ 0

2017-02-08
Tapytoja Rūta Katiliūtė. Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

„Žmonių įvertinimas ir palaikymas labai svarbus. Gali gauti Nacionalinę premiją, bet jei žmonės galvos, kad tavo tapyba prasta, nieko gero. Yra žmonių, kurie vertina mano tapybą, ir nebūtinai ji turi patikti visiems. Tegul jie ginčijasi, aš nuo to tik geriau jaučiu savo, kaip menininkės, svorį. Visi tie žmonės, kurie mane sveikino ir palaiko, yra mano Nacionalinė premija“, – teigia tapytoja Rūta Katiliūtė (72), kuriai 2016 m. už abstrakčiosios tapybos turiningumą buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Mėlynos tapybos magija

R.Katiliūtė yra viena ryškiausių abstrakčiosios dailės atstovių Lietuvoje. Šios menininkės vardas dažnai siejamas su mėlyna spalva, nes būtent ji ilgą laiką dominavo įvairiose R.Katiliūtės kompozicijose, nors menininkė ne kartą parodė, kad yra meistriškai įvaldžiusi visą spalvų spektrą. Vis dėlto mėlyna R.Katiliūtei nuo pat mažų dienų yra pati gražiausia spalva. Pasak jos, tai žemei būdinga, romantikų spalva.

Sudėtinga į žodines interpretacijas sutalpinti visą R.Katiliūtės tapybos kūrinių gylį, sluoksnius ir prasmes. Apie jos kūrinius sunku kalbėti, nes juos reikia pa(iš)jausti. Žiūrint į didžiules menininkės drobes, negali nesistebėti technikos preciziškumu ir magišku daugiasluoksniškumu. Nepasiduoda R.Katiliūtės darbai ir fotografijai, nes nuotraukomis neįmanoma perteikti tokios jautrios tapybos esmės. Tad ir dažnas žiūrovas sako, kad kuo ilgiau žiūri į R.Katiliūtės drobes, tuo daugiau pamato, ir kiekvieną kartą vis kitaip.

„Savo dirbtuvėje esu turėjusi daug žiūrovų. Pasitaikydavo tokių akimirkų, kad jų įžvalgumas būdavo aštresnis nei menotyrininkų. Pavyzdžiui, vienas žmogus, pamatęs mano kūrinius, paklausė, ar man patinka Oskaro Milašiaus poezija, o aš, kai tapiau tuos kūrinius, labai domėjausi O.Milašiaus kūryba. Buvo netikėta, kad tas žmogus, nepažįstantis manęs, pajuto tokį niuansą“, – pasakoja R.Katiliūtė.

Nors menininkė dažniau savo kūriniuose ieško priekabių, nei pasidžiaugia, tačiau kiekvienas kūrinys jai yra kaip vaikas, todėl R.Katiliūtė visada nori, kad jos drobės patektų į geras rankas: „Lengviausiai išsiskiriu su tais darbais, su kuriais dar nespėju susigyventi, nors yra tokių kūrinių, su kuriais nenoriu skirtis.“

Nuo vandens batuose iki tarptautinio pripažinimo

Menininkė prisimena, kad jau vaikystėje buvo galima užčiuopti jos stiliaus užuomazgas: „Dar maža pradėjau ieškoti skirtingų žalių spalvų.“

R.Katiliūtė pasakoja, kad jos, kaip menininkės, karjera, matyt, prasidėjo dar darželyje. Jau tuomet ji juto polinkį kurti, kurį greičiausiai paveldėjo iš savo tėčio, rašytojo Viktoro Katiliaus. Nors jis dukros neskatino eiti mokytis meno, tačiau R.Katiliūtės mama, matydama mergaitės pasiekimus, nuvedė ją į Kauno dailės mokyklą.

„11 klasėje labai susirgau, ir iš tiesų, galima sakyti, dėl meno, nes net žiemą eidavau į lauką tapyti, o akvareles liedavau pavasarį, kai batuose vanduo kliuksėdavo. Tuomet net egzaminų negalėjau laikyti, bet kai pasveikau ir susiruošiau stoti į Dailės institutą Vilniuje, mama labai rūpinosi mano sveikata ir saugodama mane, palinkėjo neįstoti“, – prisiminimais dalijosi R.Katiliūtė.

R.Katiliūtė norėjo mokytis tapybos, paklausiusi bičiulių patarimų, stojo į freskos specialybę (1962 m.), kurioje buvo numatyta daug tapybos valandų. Tačiau po kelių mėnesių sužinojo, kad tuometinės politinės aplinkybės lėmė, kad tapyba nebebus dėstoma ir kad privalo pasirinkti kitą specialybę. Nuvykusi į Dailės institutą sutiko daug pasipiktinusių kolegų, kad buvo panaikinta grafika, tapyba ir skulptūra, o palikta pedagoginė tapyba ir pedagoginė grafika. Jų būsimoji studentė nenorėjo, žinodama, kad neišmoks to, ko trokšta. Tuomet kažkas R.Katiliūtei pasakė, kad stiklo specialybėje bus daug tapybos valandų. Taip ji pateko į kursą, kuriame buvo vienintelė mergina vyriškoje kompanijoje.

„Po dvejų metų situacija Dailės institute pasikeitė ir vėl buvo galima pereiti į tapybą arba į vitražą. Pasirinkau pastarąjį, nes nenorėjau žingsneliu grįžti atgal. Jei būčiau ėjusi į tapybą, savęs jau nebūčiau atradusi. Institute reikėjo būti klusniam, buvo ne vienas menininkas, kurį teisė už savitumą. Man to pavyko išvengti, nes dariau tai, kas liepta, bet visada šalia dariau ir tai, ką norėjau“, – pasakojo menininkė.

Nors R.Katiliūtė savo stilių (tapybos skaistumą ir sluoksnio plonumą) buvo atradusi dar dailės mokyklos laikais, tačiau tai Dailės institute tai buvo „išmušta“, todėl menininkė pripažįsta, kad teko daug vargti, kol save susigrąžino.

„Iš esmės esu romantikė, o sovietiniais laikais tai buvo kažkas saldaus ir nepriimtino, nes tuo metu buvo vertinamas ekspresionizmas. Menininkui atrasti savo stilių yra vienas sunkiausių dalykų. Gerai tapyti – yra viena, o atrasti save yra labai sunku. Jaučiau, kad pati to nenorėdama persiėmiau tuo, kas vyksta ir Vakarų mene“, – teigė R.Katiliūtė.

Tapytoja neslepia, kad studijų laikas ir karjeros pradžioje ją skeptiškai vertindavo ne tik dėl stiliaus, bet ir dėl to, kad ji buvo moteris vyrų lauke. Tačiau stiprybės ir pasitikėjimo suteikė kelionė į užsienį, kai 1989 m. gavo stipendiją ir išvyko kurti į Austriją.

„Pabuvusi Vakarų šalyje supratau, kad ne viena tokia esu. Žiūrovai ten mane lepino ir įkvėpė. Maždaug nuo 1991 m. mano karjera pradėjo stiprėti, džiaugiuosi, kad tai įvyko ne per anksti, nes yra daug menininkų, kurie greitai susiformavo, atidirbo ir save išsėmė. Bręstant žmogus turi keistis, nes patirtis mene labai reikalinga. Gali leisti miglas, bet patirtis prasiskverbia“, – svarsto menininkė.

„Jei nesi intelektualus ir neturi vidinio intelekto, tai bus matyti ir kūryboje. Manau, kad net ant paprasto drobės padengimo gula intelektas. Jei būčiau tik tapiusi, nebūčiau turėjusi laiko augti“, – svarsto menininkė.

Smalsumas – gyvenimo variklis

R.Katiliūtė ne vieną sutiktąjį žavi savo energija, optimizmu ir žavesiu. Paklausta, kokia yra jos jaunatviškumo paslaptis, menininkė sako, kad tai smalsumas: „Esu labai smalsi, man viskas įdomu. Žmogus gyvena tol, kol jam viskas įdomu. Kai kurie išeina į pensiją ir niekuo nebesidomi, tai jie greitai ir miršta. Man visada atrodo, kad ateityje viskas bus geriau ir įdomiau. Man labai įdomu, kas bus rytoj, poryt, ir nelabai įdomu, kas buvo vakar. Visi sunkumai įdomūs.“

Užsienyje R.Katiliūtės kūryba visada buvo žavimasi, jos kūriniai pasklido po pasaulio muziejus ir privačias kolekcijas, o menininkės talentas įvertintas ir keletu svarbių apdovanojimų, vienas jų, tai prestižinis Pollocko-Krasner fondo apdovanojimas (1993 m.). Nors menininkė turėjo galimybių gyventi ir kurti svečiose šalyse, tačiau nė karto nesusigundė ten pasilikti ilgiau.

„Aš susergu nostalgija. Negaliu kitame krašte žiūrėti į medį ir sakyti, oi koks gražus mano medis, nes žinau, kad jis ne lietuviškas. Kūryboje esu kosmopolitė, bet gyvenime man rojaus kraštas – Lietuva. Išvažiuoti gyventi kitur nenorėjau. Taip, šiek tiek čia sunkiau gyvename, bet tai mūsų. Čia mano kraštas. Nuvykti pasisvečiuoti noriu visur. Išvažiuočiau tik tuo atveju, jei kas pasakytų, kad mus puola ir reikia bėgti, nes kitos išeities nėra. Bet dabar mes gi kylame, viskas gerėja“, – svarsto R.Katiliūtė.

Vasario 15 d. menininkei prezidentūroje bus įteikta Nacionalinė premija, o jos planuose – nauji kūriniai ir užsienio meno mugės, kuriose menininkę pristatys galerija „Meno niša“.

 

Karolina Tomkevičiūtė

15min.lt, 2017 02 05

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/nacionalines-premijos-laureate-ruta-katiliute-kuryboje-esu-kosmopolite-bet-gyvenime-285-748936


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*