Rss Facebook
2017
Lapkritis
17
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Jaunojo tapytojo prizas: galimybė ar panacėja? Meno lauko veikėjų įžvalgos  0

2017-11-09
Nuotrauka iš JTP organizatorių archyvo

9-ąjį kartą įvyko Jaunojo tapytojo prizo (JTP) projektas, kuriuo siekiama sutelkti jaunuosius Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkus pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Šiemet konkurso kriterijus atitiko ir į pagrindinį prizą pretendavo net 78 kūrėjai, iš jų komisija atrinko 15 finalininkų. JTP laimėtoju (komisijos sprendimu) tapo estas Aleksejus Gordinas, o „Delfi.lt“ įsteigto Publikos prizo apdovanojimą pelnė Jurgis Tarabilda. Organizatorių teigimu, JTP patenkina jų lūkesčius – dalyvaujančius menininkus labiau pastebi kuratoriai, galerininkai ir kolekcionieriai. Savo įžvalgomis apie konkursą dalijasi meno lauko veikėjai. Šiųmečių finalininkų ir visų praėjusių JTP konkurso laimėtojų darbų ekspoziciją VDA galerijoje „Titanikas“ galima apžiūrėti iki 2017 m. lapkričio 19 d.

 

***

JTP apsilankiau po kelerių metų pertraukos. Nors buvau mačius išrinktus šių metų finalininkų darbus internete, tačiau vis tiek nekantravau išvysti parodą. Nenusivyliau, o dalis netgi labai nustebino. Kai kurie darbai gyvai atskleidė savo mažas užslėptas paslaptis, kurių nuotraukose nematyti. Apžiūrėjus parodą norėjosi daugiau, atrodė, kad ir turėtų būti daugiau, lyginant su ankstesniais metais ir žinant, kad „Titanikas“ turi sales dviejuose aukštuose. Tačiau šiais metais yra, kaip yra. Didžiausią įspūdį paliko latvės Sandros Strelės darbas „Melancholy“, patiko Rūtos Vadlugaitės „Paper Boat – Crown. Crown – Paper Boat. Paper Boat. Crown. Water.“. Apibendrindama parodą drįsčiau teigti, jog atrinkti darbai buvo saugūs – jokių radikalių klausimų, eksperimentų, išsiskyrė gal tik vienas Povilo Ramanausko kitokio formato paveikslas, tačiau vienas žmogus – ne drąsos parodymas, o bandymas formaliai užpildyti spragą.

Džiaugiuosi, kad „Pamėnkalnio“ galerija suteikė ir tuo pačiu metu patys gavo galimybę surengti personalinę estų tapytojo, JTP laimėtojo parodą. Panašu, kad tai bus mažas žingsnis galerijoje vystyti užsienietiško meno reprezentaciją.

Adelė Pukelytė, tapytoja

 

Kartais atrodo, kad Lietuvoje daugiausia lankomi tik 2 meno renginiai – „ArtVilnius“ mugė ir JTP (dar būtų galima išskirti Šarūno Saukos pa­rodos fenomeną NDG, bet tai vienas iš labai retų atvejų). Išties, nors tai skirtingi renginiai, juos sieja panaši idėja – reklamuoti menininkus ir parduoti jų meno kūrinius. Juk tapus JTP nugalėtoju turi galimybę ne tik reziduoti užsienio šalyje, bet ir surengti personalinę parodą galerijoje, laimėtojo meno kūriniai staiga įgauna „svorį“ šiuolaikiniame meno lauke. Kitaip tariant, per vieną vakarą tampi roko (gal labiau poproko) žvaigžde. Nors nežinau, ar nugalėtojai susilaukia kokio nors dėmesio Latvijoje ar Estijoje.

Organizatoriai išdidžiai skelbia, jog šiais metais komisijai teko rinktis iš 78 menininkų darbų, tačiau finalininkų paroda to neatspindi. Ką tarp parodos kūrinių veikia dekoratyvus Jurgio Tarabildos „Sieninis kilimas 2“ ar šalia jo pakabinta Alo Valge „Plastikinių maišelių semiotika“? Neatsako ir į katalogą atrinkti, bet į parodą nepatekę dalyvių darbai, daugumos idėja ir atlikimas vertesni baltų „Titaniko“ sienų. Tarkim, ironiškas Eglės Norkutės darbas „Prieš pratęsiant“ lengvai būtų galėjęs pakeisti vieną iš minėtų kūrinių. Vis dėlto tarp eksponatų buvo galima pamatyti ir kiek kitokios tapybos. Povilo Ramanausko darbas „Lanksčioji tapyba“, atlikimo technika išeinantis iš tradicinės tapybos ribų ir reflektuojantis postinterneto erą, išsiskyrė konceptualumu ir medžiagos pajautimu, nors ir geriau atrodė „ArtVilniaus“ stende kaip instaliacijos dalis.

Ieva Šukytė, menotyrininkė

 

JTP vertinu kaip Baltijos šalių tapybos panacėją – kasmetį bandymą kurti vaistą nuo visų šiuolaikinio meno ligų, besitikint neribotai prailginti gyvenimą tapybos, suvokiamos kaip drobė ir aliejus. Kyla klausimas, ar tai tapybos legitimizacija, aktualizacija ar farmakonas – ir vaistas, ir nuodas?

Dabar JTP veikia kaip save nuolatos produkuojantis vakuumas, tapybos sampratos bei auditorijos įtraukimo prasme. Profesionalaus meno lauko dalyviai šiame konkurse sutinka ir taip gerai pažįstamus vardus bei ne vienoje parodoje Vilniuje matytus kūrinius. Ar šis renginys pasitarnauja meno ar tapybos lauko plėtotei ir jo vardų sklaidai, jeigu ji daugiausia vyksta plačiajai publikai, didžiųjų žiniasklaidos priemonių skaitytojams, taip ir negrįžtantiems prie nubalsuotų vardų?

Svarbu įvertinti ir diegiamus geriausio jaunojo tapytojo kriterijus, kurie iki šiol aiškiai nenusakyti – nurodomas tik dalyvio amžiaus ir tapybos darbo sukūrimo metų cenzas, nors šiųmetė atrankos komisija surinkta solidi. Kaip daugiausia neinstitucinio lauko atstovei, galbūt per solidi. Baltijos šalių šiuolaikinio meno centrų direktoriai, žinoma, suteikia didelę pridėtinę vertę, tačiau taip tiesiog pasiduodama jaunosios (galbūt sakyčiau – kylančios kaip emerging) kūrybos institucionalizacijai ir kryptingam tapytojų stūmimui iš meno akademijų tiesiai į muziejus.

P. S. Pastebėjimas, gerai atskleidžiantis diegiamą tapybos formalizmą yra oficialus šios komisijos narių pristatymas kaip „šiuolaikinio meno ir tapybos“ žinovų, jungtukui sudarant šiame kontekste, sakytum, bereikalingą atskirtį per statomą priešpriešą. Per 9 metus JTP tapo savipakankamu įvykiu, kurio formatą sunku ir bekritikuoti – nors ir sudarydamas vakuumą, kantriai tęsia jam tinkantį panacėjos vaidmenį. Privačių rėmėjų – tai išties sveikintina valstybinio finansavimo įkaitu tapusiame Lietuvos kultūros lauke – palaikomas renginys išlaiko savaip suvokiamą „geriausio jaunojo tapytojo“ (kuris ar kuri (!) tik du kartus yra buvęs ar buvusi ne iš Lietuvos) apibrėžtį ir lyg nesiruošia trauktis tiek iš gynėjo, tiek iš gynybinės pozicijų. Galbūt gaila, kad (savi)ironija, šiame konkurse matoma dažniausiai dalyvių darbuose, yra nukreipta į viską, išskyrus pačią dalyvavimo ir darbo poziciją. Baltijos šalių tapytojo paieškos galėtų tęstis aktyvinant pačios tapybos paieškas ir leidžiant jai tapti reflektyvia terpe, ne tik suneštiniu drobių įvykiu.

Vaida Stepanovaitė, kuratorė, meno vadybininkė ir mediatorė

 

Daugelio darbų nemačiusi gyvai, pasijusti ko nors didesnio dalimi nusprendžiau už geriausią darbą balsuodama internete. Veltui – šuns balsas į dangų neina. Liaudžiai patinka tai, ką ji lengvai perpranta. Specialios kritikos verta tapybos darbų reprodukavimo elektroninėse ir spausdintinėse medijose kokybė – į tapybą būtina žiūrėti gyvai! O gyvu vaizdu likau daugmaž patenkinta: masteliai, rodos, pasirinkti tinkamai ir įveikti, temos – darbų autoriams tikros bei aktualios, spalvų derinimai tikėti (ir geri) bei netikėti (ir taip pat geri), ekspozicija saikinga ir netapo pernelyg dekoratyvi. Tiesa, susidarė įspūdis, kad kai kurie darbai į finalininkų būrį pateko tik dėl įvairovės. Kiek papildomai komisijos atrinkti menininkai (įtraukti į JTP katalogą, bet ne parodą) susiplaka į bendrą supanašėjančių motyvų, nuotaikų bei tapysenos masę (sprendžiu tik iš konkursui pateiktų darbų, ignoruoju tai, ką apie juos jau žinau), tiek finalininkai pademonstruoja visiškai skirtingas naudojamos meno rūšies traktuotes ir prieigas prie supančios aplinkos. Tai kas, kad kartais tos traktuotės – XX a. stilių replikos...

Dabar jau sudėtinga nešališkai įvertinti, kiek simbolinio kapitalo menininkams sukrauna šis konkursas. Ar jie tapo žinomesni, nes laimėjo, ar pateko ir laimėjo, nes jau iki JTP buvo gerai išpromoutinti? Baltijos šalių rinka iš esmės nedidelė, tad šis konkursas, matyt, naudingas tiems, kieno dar tvirtai ir šiltai neapgaubė institucinis sparnas.

Goda Aksamitauskaitė, menotyrininkė

 

Tradicinis „Delfi.lt“ skaitytojų prizas yra kone atskiras konkursas, kur bent dauguma balsavusiųjų matė skaitmenines, originalų formatą griaunančias reprezentacijas. Povilo Ramanausko ir Kristapo Priedės kūriniai akivaizdžiai negali būti patirti ir juolab vertinami dvimačiame kontekste, tačiau, pabuvus parodoje, tą patį galima sakyti ir apie likusius darbus – formato disproporcijos tampa kertiniu internetinio ir gyvo, profesionalaus vertinimų kriterijumi. Nenuostabu, kad be konkurencijos nugalėjo Jurgio Tarabildos darbas „Sieninis kilimas 2“, kurio interpretacija ir vizualinis pasitenkinimas lengviausiai persikėlė į skaitmeninę platformą, kurioje, be to, gerokai mažiau laiko bei energijos skiriama dar ir kritiškam požiūriui. Sieniniai kilimai daugeliui mūsų – vis dar silpna vieta, kad ir kokias asociacijas jie nekeltų.

Tik „Titanike“, ne delfyje, konkurso laureato Aleksejaus Gordino darbas tapo vienu mano favoritų – detalumas ir tapybos technika, susijungę į bendrą konceptualinį vaizdą, privertė visai kitaip jį įvertinti. Vyraujanti savivokos ir „kūrinio apie kūrinio kūrimą“ tema rezonuoja su pačiu procesu, kurį išgyvena nemažai menininkų, būtent dėl to, manau, kūrinys sulaukė komisijos simpatijų. Šiuolaikiniame mene ar net gyvenime vis dažniau figūruoja savivokos, saviironijos ir kiti metapožiūrio motyvai, mus vedantys prie individualizuotesnės visuomenės, todėl intymesni rezonacijos taškai tampa vis patrauklesni. Kaip ir ironijos, savivertės ir savivokos koreliacija, kuri greičiau konceptualiai nei vizualiai reprezentuoja nuoširdumą ir vidinio pasaulio procesus. Visa tai artima ir vertintojui, ir kone kiekvienam iš mūsų – kritinis požiūris į „realybę“ ir suvokimas, kad ji egzistuoja tik tokia, kokią būtent mūsų vidus leidžia susikurti. Visai kaip A. Gordino darbe, tai gali atspindėti socialinę padėtį, dvejones, savikritiškumą, o kartu atrodyti mielai, jeigu autorius savo pažeidžiamumą pasirenka pateikti nepretenzingai. Dėl technikos ir estetinio potraukio aspektų laikausi nuomonės, kad tai individualių preferencijų klausimas.

Dima Vasiljevas, medijų ekspertas

 

Galvodama apie JTP konkursą ir jį lydinčią parodą tarsi savaime prisimenu filosofo Arūno Sverdiolo 2012 m. „bernardinai.lt“ pasirodžiusį tekstą „Apie kultūrą“, kuriame, gretindamas kultūrą ir kūrybą, autorius rašo: „...trapi ir prieštaringa praeities ir dabarties jungtis yra ne kas kita, kaip tradicija, kultūros turinio perdavimas. Istoriškai arba dinamiškai kultūrai tradicija yra problemiškas dalykas, ir tas problemiškumas vis didėja. (…) Praeities supratimas, kultūrinės tradicijos perėmimas yra problema, uždavinys, reikalaujantis aktyvių pastangų. Kultūrai tai yra gyvybinis klausimas. Kūrinys gyvas tik tuomet, kai jis suvokiamas, antraip jo prasmė lieka neišsiskleidusi, svetima ir nebyli. Supratimas ir aiškinimas yra dalyvavimas kultūros vyksme, kuris sieja praeitį ir dabartį. Tradicijos dalykai kiekvienoje dabartyje kaskart kitaip tampa žmonių amžininkais, yra sudabartinami. Taip dabartis dalyvauja perduodant kultūros turinį (lotyniškas žodis traditio ir reiškia perdavimą, „pa-davimą“, kaip paduodamas iš rankų į rankas trapus daiktas).“ Taigi jau 9 kartą vykstantį JTP konkursą matau būtent kaip organišką praeities ir dabarties jungtį, vienoje erdvėje atgyjančią ir pasakojančią mums istoriją.

Ieva Baublytė, menotyrininkė ir menininkė

 

 

 

 

http://literaturairmenas.lt/2017-11-03-nr-3636/4288-daile/6535-jaunojo-tapytojo-prizas-galimybe-ar-panaceja-meno-lauko-veikeju-izvalgos


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*