Rss Facebook
2017
Kovas
28
Naujienos
2017 Kovas
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31    

Virtuali paroda „Šatrijos Raganai – 140“ 0

www.kamane.lt, 2017-02-28
Šatrijos Ragana. MLLM nuotr.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus interneto svetainėje „Literatūrinė Lietuva“ parengta virtuali paroda „Šatrijos Raganai – 140“. Parodą parengė muziejininkė Nijolė Raižytė ir svetainės administratorė Kristina Urnaitė.

Rašytojos, pedagogės ir vertėjos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos (1877–1930) rinkinyje gausu įdomių ir originalių eksponatų: knygų, nuotraukų, laiškų, atvirlaiškių, memorialinių daiktų, meno kūrinių. Rašytoją ir Pečkauskų šeimą Užvenčio dvare 1896 m. įamžino jos bičiulis Povilas Višinskis. Dabar šios nuotraukos pageltusios, išblukusios. Įspūdinga P. Višinskio daryta nuotrauka „M. Pečkauskaitė skambina fortepijonu“. Marija, kaip ir jos mama Stanislava Šiukštaitė – Pečkauskienė bei šeimos draugas kunigas Kazimieras Bukontas, mėgo muziką, namuose buvo fortepijonas, patefonas, violončelė. Apsakyme „Dėl ko tavęs čia nėra?“, kur ilgimasi mylimo žmogaus, muzika tik dar labiau apnuogina pagrindinės herojės sielą, atskleidžia jos jautrumą. „Tuščias kambarys!.. Aš viena... viena tik verkiu, skambindama maršą, viena gėriuosi, viena atmenu mūsų laimės valandas… saulės spinduliai gali laisvai slinkti man per veidą, per akis ir trukdyti į gaidas veizėti… nieks jiems kelio neužstos prie durų…“

Parodoje matome ir mažą puošnią užrašų knygutę su užrašu „Notes“. Joje M. Pečkauskaitė užrašė keletą pirmųjų kūrybinių bandymų – eilėraščių. Įdomu, kad šioje knygutėje yra ir kun. K. Bukonto įrašų. Šių dviejų žmonių draugystė, užsimezgusi Užvenčio dvare, nenutrūko visą gyvenimą. Abu mėgo muziką, knygas, meną, abu buvo giliai tikintys. Gyvenimas Užventyje, santykiai su mylimais žmonėmis, politinė Lietuvos padėtis, spalvingas bajorų ir kaimo žmonių gyvenimas, kova už lietuviškumą ryškiausiai atsispindi M. Pečkauskaitės apysakose „Viktutė“ ir „Sename dvare“. Parodoje matome pirmuosius šių knygų leidimus.

Kitas įdomus eksponatas – M. Pečkauskaitės paskaitų konspektų rankraštinis sąsiuvinis (Ciurichas–Friburgas. 1905–1906 m.). Rašytoja metus su pertraukomis studijavo (būdama laisva klausytoja) Šveicarijoje, Ciuricho ir Friburgo universitetuose. Lankė sociologijos, religijos, filosofijos, vokiečių literatūros ir kt. paskaitas. Sąsiuvinyje daugiausia rašyta vokiškai. Šis rankraštis vertingas ir kaip klasikės rankraštis, rašytas ranka, rašalu. Kompiuterių amžiuje tai jau tampa dar didesne vertybe. Užrašyta prof. R. Zaičiko paskaita „Džonas Raskinas ir jo pažiūros apie literatūrą, meną ir religiją“, prof. Fridricho Vilhelmo Foersterio „Etikos pagrindai“, „Etikos santykis su politika“. Pastarojoje paskaitoje samprotaujama amžina tema – kaip kovoti su blogiu? „Mes išrauname piktuosius žmones, užuot išnaikinę blogį. Pasipriešinkime blogiui ne blogio pagalba. Mes turime pasipriešinti ir kovoti, tačiau mes neturime kovodami užsikrėsti blogiu.“ (Iš vokiečių kalbos vertė Janina Bertulytė). Lenkų kalba rašyta apie Stanislovą Moravskį, Migelio de Servanteso „Don Kichotą“, tapytoją Sandrą Botičelį ir kt. Studijos Šveicarijoje turėjo didelės įtakos tolimesnei rašytojos kūrybai ir pedagoginei veiklai. Labiausiai rašytojai patiko vokiečių pedagogo F. V. Foersterio paskaitos ir jo knygos. Mėgstamo dėstytojo auklėjimo metodiką sėkmingai pritaikė, dirbdama mokytoja Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Vėliau, jau gyvendama Židikuose, toliau kruopščiai vertė F.V. Foersterio veikalus į lietuvių kalbą. Skaitytojai pamėgo „Jaunuomenės auklėjimą“, „Kristų ir žmogaus gyvenimą“, „Seksualinę etiką ir seksualinę pedagogiką“ bei kitus vertimus.

1915–1930 m. rašytoja gyveno Židikuose (Mažeikių raj.). Padėjo skurdžiau gyvenantiems, švietė jaunimą, rengė vaidinimus, vertė, rašė. Kunigas Klemensas Arlauskas muziejui dovanotuose atsiminimuose užrašė: „Dirbo Marija neperstodama, ar turėjo paguodos už tai? Patyrė nemažai ir nedėkingumo. Bet visa tai mokėjo su meile ir pasiaukojimu, giedria nuotaika įpinti į savo garbingų darbų vainiką, sulig Jos pačios žodžiais: „Suprasti, mylėti ir laiminti net tada, kai esi nesuprastas, nekenčiamas ir persekiojamas“. Beveik visa M. Pečkauskaitės kūryba buvo paskelbta 1928 m. „Žinijos“ bendrovės išleistuose „Raštuose“. Tais pačiais metais rašytoja sulaukė dar vieno svarbaus įvertinimo. Lietuvos Universiteto Teologijos Filosofijos fakultetas už nuopelnus lietuvių literatūrai M. Pečkauskaitei suteikė literatūros garbės daktarės laipsnį, o Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona – III laipsnio Gedimino ordiną. Su šiuo ordinu rašytoja įsiamžino ir nuotraukose.

Rugsėjo mėnesį Maironio lietuvių literatūros muziejuje veiks stacionari paroda „Sename dvare“, skirta iškilių lietuvių literatūros klasikių Šatrijos Raganos ir Lazdynų Pelėdos jubiliejams paminėti.

 

Nijolė Raižytė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*