2014 m. lapkričio 28 d. mus paliko Nacionalinės premijos laureatė, menotyrininkė prof. dr. Nijolė Lukšionytė. Profesorė palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Nijolė Lukšionytė gimė 1954 04 30 Klaipėdos rajone, Ežaičių kaime. 1972 m. baigė Gargždų vidurinę mokyklą. 1972-1977 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Diplominiam darbui pasirinko temą iš carizmo laikotarpio architektūros (Vilniaus moderno), kuri iki tol Lietuvoje laikyta neverta tyrinėjimų.

Po studijų iškart pradėjo dirbti Architektūros ir statybos institute Kaune. 1979-1981 m. buvo to paties instituto aspirantė. 1984 m. Maskvoje, Sąjunginiame menotyros institute apgynė disertaciją “Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820-1920 m.”, už kurią suteiktas menotyros kandidatės laipsnis (1993 m. nostrifikuotas, patvirtinant humanitarinių mokslų daktarės laipsnį). Architektūros ir statybos institute, Architektūros istorijos sektoriuje Nijolė Lukšionytė dirbo iki 2001 m., pradžioje jaunesniąja, po disertacijos apgynimo – vyresniąja moksline bendradarbe. Dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą – tyrinėjo XIX a. ir XX a. pradžios Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą. Vadovavo Lietuvos architektūros istorijos III tomo parengimui (užbaigtas 1996, išleistas 2000 m.).

Atgimimo metais Nijolė Lukšionytė įsijungė į paminklotvarkos sąjūdį, Kaune buvo viena iš jo iniciatorių. Rašė straipsnius paveldo vertės ir išsaugojimo klausimais, paskelbė keliasdešimt publikacijų populiarioje spaudoje. Nuo 1990 m. yra atestuota kultūros vertybių ekspertė; atliko įvairių pastatų tyrimus, subūrusi specialistų grupę, vadovavo Kauno Žaliakalnio istorinės dalies apsaugos reglamento parengimui (atliktas 2002 m., patvirtintas 2004 m.), 2007 m. kartu su pagalbininkais atliko Žaliakalnio dalies, numatytos skelbti Kauno miesto savivaldybės kultūriniu draustiniu, teritorijos paveldo ištyrimą bei įvertinimą.

1996 m. pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, iš pradžių tik kursą apie istorizmo ir moderno architektūrą, vėliau dalyvavo kuriant magistrantūros studijų programą Kultūros vertybių apsauga, jai parengė du specialius kursus. 2003 03 12 suteiktas pedagoginis docentės vardas. Dėsto kelis dalykus magistrantams: Architektūros paveldo animacija; Kultūros politika; Architektūros objekto menotyrinė analizė ir vieną doktorantūros programoje (Architektūros istorijos tyrimų metodika). 2003-2008 m. disertacijas apgynė keturios N. Lukšionytės vadovaujamos doktorantės. 2005 12 02 atlikus habilitacijos procedūrą Vytauto Didžiojo universitete, jai suteiktas profesorės vardas.

Mokslinių tyrinėjimų kryptis - raidos procesai XIX a. – XX a. pradžios Lietuvos architektūroje; kultūros paveldo teorija ir praktika. Mokslinio darbo rezultatai - parengtos 4 autorinės monografijos, mokomoji knyga, studija Lietuvos architektūros istorijos III tomas (su bendraautoriais), paskelbta kelios dešimtys mokslinių straipsnių, daug publikacijų architektūros istorijos ir paveldo apsaugos klausimais.

N. Lukšionytė buvo Lietuvos dailės istorikų draugijos narė (1995), Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1990), Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos ekspertė (1990), ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė (1993), Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė (2002), Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė (2003).

Paskutiniais gyvenimo metais kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis buvo aktyviai įsitraukusi į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, iniciavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais.

N. Lukšionytės (Tolvaišienės) darbų bibliografija paskelbta leidiniuose Kauno dailininkai. Pėdsakai laike. Kaunas: Kauno dailininkų paramos fondas, 2003, p. 266-269. Lietuvos dailės istorikų draugija. Bibliografija 1995-2004.- ISBN 9955-624-19-1.-Vilnius: VDA leidykla, 2005, p. 101-105.

Svarbiausi mokslo darbai

1. Lietuvos architektūros istorija / III - nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. Vilnius: Savastis, 2000, 509 p. (autorė ir mokslinė redaktorė, parengė 20 sp.l. knygos teksto iš bendros 32 sp.l. apimties; bendraautoriai A.Jankevičienė, V.Levandauskas, M.Rupeikienė), ISBN 9986-420-32-6.

2. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilnius: VDA leidykla, 2000. 180 p. ISSN 1392-0316.

3. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915), Kaunas: VDU leidykla, 2001, 178 p. ISBN 9986-501-81-4

4. Antanas Vivulskis (1877-1919): tradicijų ir modernumo dermė. Vilnius: VDA leidykla, 2002. 163 p. ISBN 9986-571-79-0.

5. Architekci Wileńscy 1850-1914. Bydgoszcz: Biblioteka Wileńskich Rozmaitości, 2005, s.71. ISSN 1230-9915.

6. Architektūrologijos pagrindai. Mokomoji knyga pagrindinių studijų studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2007, 103 p. ISBN 978-9955-12-240-1.

7. “Meno šventovės” vaizdinys XX a. pradžios Vilniaus pastatuose // XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys. Dailės istorijos studijos, 1. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 100-112 (lietuvių ir lenkų k.). ISBN 9986-638-48-8

8. Kauno Žaliakalnio reglamentas ir tvarios raidos nuostatos // Meno istorija ir kritika.- T.1 [Kultūros paveldas: prarastos vertybės, neišnaudotos galimybės].- ISBN 9955-12-108-4.- Kaunas: VDU leidykla, 2005, p.24-31.

9. Architektūrologijos raida Lietuvoje: kelios pastabos apie pločio ir gylio matmenis // Lietuvos dailės istorikų draugijos biuletenis 2006. Vilnius: VDA leidykla, 2006. - p. 32-40, ISBN 9955-624-53-1;

10. Apie tvarią raidą ir Kauno Naujamiestį // Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai: mokslinės konferencijos medžiaga [Vilnius, 2006]. Vilnius: VDA leidykla, 2006. p.111-123. ISBN 9955-624-69-8

11. Prądy racjonalistyczne w architekturze Wilna około 1910 roku / Studia z architektury nowoczesnej.T.2, Architektura i wnętrza 1905-1923. ISBN978-83-231-2117-6. Toruń:Wydawnictwa UMK,2007,p.59-67;

12. Romantizmo sklaida architekto Tomo Tišeckio projektuose, skirtuose Lietuvos dvarams // Acta Academiae artium Vilnensis. Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrimai. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla. ISSN 1392-0316. 47-48 (2008), p. 195-216.

13. Nykstantis medinis Kaunas / A Vanishing wooden Kaunas – įvadinis tekstas knygai: Surgailis Andrius. Medinis / Wooden Kaunas, Vilnius: Versus Aureus, 2008.

Nijolė Lukšionytė yra knygų apie Vilniaus architektūrą (1985), Kauno architektūrą (1991), Vilniaus 1900-2005 m. architektūrą (2005), Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią (2005), Estijos, Latvijos, Lietuvos pilis ir dvarus (2007, latvių k.), Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką (2008) bendraautorė.

Apdovanojimai, įvertinimai

1984 – „Literatūros ir meno” premija už dailės ir architektūros kritiką.

1997-1998 – LR aukščiausio laipsnio valstybės stipendija.

2001 – Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomas už architektūros mokslo ir kritikos darbus.

2003 – Lietuvos dailės istorikų draugijos diplomas už geriausius 2002-2003 m. menotyros leidinius.

2004 – LR Kultūros ministerijos padėkos raštas už kultūros vertybių puoselėjimą.

2006 – Nacionalinė kultūros ir meno premija.