Nesumeluotos patirtys performanso mene 0

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2015-07-02

Jau tapo įprasta, jog vasaros pradžioje Kaune šurmuliuoja tarptautinis performanso ir gyvojo meno festivalis „CREATurE Live Art“. Šiais metais festivalis surengtas ketvirtąjį kartą ir orientuotas į jaunųjų menininkų kuriamą performanso meną. Festivalį organizuojanti galerija „Meno parkas“ tris dienas iš eilės kvietė šio meno žanro mėgėjus į galeriją, Rotušės aikštę ir jos prieigas į pakankamai atvirus pokalbius. Būtent taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti regėtus performatyvius vyksmus, kuriuose kalbėta ne verbaline kalba, o nuoširdžiais jausmais ir giliomis vidinėmis patirtimis.

Kiekvienas performansas tapo tam tikru ritualu, kurį stebint natūraliai teko tapti jo dalyviu ir kažkuo pasikeisti – patirti kažką naujo, ko iki tol nesi pajutęs, pastebėti tai, apie ką niekada nesusimąstydavai, apsikeisti energijomis ar tiesiog labiau suprasti kitą žmogų. Kai kurių performansų metu buvo galima ir įsitraukti į patį vyksmą. Šios trys dienos tapo be galo įdomia ir priklausomybę keliančia patirtimi dar ir todėl, jog teko užmegzti artimesnį kontaktą ir su kuriančiaisiais, ir su kitais stebinčiaisiais, tapti tam tikra labai panašiai mąstančius ir jaučiančius žmones jungiančia bendruomene. Kaip teigia viena žymiausių performatyvių praktikų tyrinėtojų profesorė Erika Fischer-Lichte, bendruomenės, atsiradusios atliekant bendrus veiksmus, jau negalima suvokti kaip „fikcijos“. Ji atsiranda kaip socialinė tikrovė, tiesa, labai trumpalaikė, palyginti su kitomis socialinėmis bendruomenėmis, ir išnyksta tą pačią akimirką, kai baigiasi bendri veiksmai[1].

Festivalyje „CREATurE Live Art: Emerging CREATurES“ savo kūrinius pristatė menininkai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Nyderlandų, Irano, Ispanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Pagirtina tai, jog festivalyje nebuvo apsiribota vien galerijos erdve ir, daugiausia trečiąją dieną, menininkai savo performansus pristatė Rotušės aikštėje, kur aplinka, praeinantys žmonės ir jų reakcijos kūrė papildomą naratyvą. Deja, nors ir buvo parodyta puikių lietuvių menininkų performansų, stipriausią įspūdį paliko užsienio jaunieji kūrėjai. Ypač juos galima pagirti už tai, kad, nežinodami Kauno senamiesčio, atrado tinkamas erdves savo kūriniams, kurie, galima spėti, ir gimė jiems atvykus į Kauną, mat prieš viešą performansų demonstravimą kelias dienas vyko kūrybinės dirbtuvės, kurių metu menininkai dalijosi idėjomis, kūrybine patirtimi, eksperimentavo.

Jauniesiems menininkams labiausiai rūpėjo analizuoti šiuolaikinę visuomenę ir savo poziciją joje, meniškumo aspektą ir kas yra menas apskritai. Šiame tekste nesiekiu aptarti visų festivalyje parodytų performansų, o labiau norėčiau pasigilinti į labiausiai įsiminusius pasirodymus. Pačių giliausių „pokalbių“ įspūdį paliko dviejų menininkių – Alethea Raban (JK) ir Eva Martino (JK/Italija) – performansai. Pirmoji menininkė iš Londono įsikūnijo į populiariosios kultūros atspindžiuose gyvenančias personažes – pusiau žmones, pusiau lėles. Festivalio metu menininkė pristatė du performatyvius pasirodymus: galerijos patalpose ir vienoje Rotušės aikštėje esančioje telefono būdelėje. Galerijoje rodytame performanse „Nesami nu(si)raminimai“ A. Raban siekė nutrinti ribą tarp kūno / kūniškumo ir medžiagos / daiktiškumo. Pasirodymo erdvė – tarytum operacinė, kurioje menininkė „operavo“ dabartį, atskleisdama jos giliausias ir mažiausias daleles. Baltos, rožinės, raudonos spalvų akcentai, nuolat besikartojantis tas pats klubinę muziką menantis muzikinis fragmentas, kūno dalis reprezentuojantis vaizdo įrašas ir pačios atlikėjos lėliška išvaizda leido tai pajusti ir pabūti šios operacijos liudininkais, o galbūt netiesiogiai ir patiems paimti skalpelį į rankas. Nuo rožinio ir sintetinio šiandienos paviršiaus leistis kelionėn į belaikę metafizinę erdvę, nebyliai diskutuojant su menininke apie giluminę žmogaus, gyvūno, galiausiai dangaus kūnų sandarą, jų kilmę ir prasmę, apie kūrybiškumo aspektą, apie tai, kaip žmogus, kopijuodamas šių kūnų sandaras, kuria daiktus, kaip žmonės sudaiktiškėja ir kaip daiktai sukūniškėja ir t. t. Performanse akcentuojamas pats kūrimo procesas, kurio metu, pasitelkdama įvairius daiktus bei savo kūną, A. Raban kūrė suaižėjusios asmenybės portretą, vienu metu tapdama trapia, sintetine lėle, kitu metu – nemalonius jausmus keliančia agresyvia būtybe. Menininkė nevengia ir fizinės ištvermės reikalaujančių veiksmų, pavyzdžiui, eiti lipnia juosta prie batų padų prisitvirtinus tikras sunkias plytas ar ilgai išbūti išsižiojus į burną įsidėjus permatomą plastmasinę odontologinę priemonę. Dekonstrukcijos kupiname pasirodyme nebeliko vientisumo ir stabilumo jausmo.

Panašus moters portretas buvo vaizduojamas ir kitame A. Raban performanse viešoje miesto erdvėje: telefono būdelėje stovi rožiniu audeklu apsisukusi galvą moteris, vilkinti mini sijonėlį ir tigrinę palaidinę; vienas iš būdelės stiklų išimtas ir vietoje jo ši su prostitutės tipažu asociacijas kelianti moteris naudodama lipnų vazeliną stato namelį iš kortų. Pastarasis virsta šios moters gyvenimo simboliu: į jį įklijuojamos cigarečių nuorūkos, sukramtyta kramtomoji guma, orą išleidę balionai ir iš lėlių namų atkeliavę mažyčiai baldeliai (stalas, kėdė). Kai kurios kortos nesilaiko – namelis griūva, statomas dar sykį ir vėl griūva. Pro šalį einantys žmonės (ypač vaikai) sustoja ir klausiamai įsistebeilija: „Ką visa tai reiškia? Kuo viskas baigsis?..“

Tuo tarpu „Meno parko“ palėpėje esančioje salėje pristatytame performanse „Be pavadinimo #000“ italė menininkė E. Martino gilinosi į religinę šiandienio žmogaus būties plotmę, bandydama dekonstruoti krikščionybės kuriamus įsitikinimus ir stereotipus. Palyginti su A. Raban kūriniais, E. Martino savo pasirodyme susikoncentravo išimtinai į savo kūną ir jo galimybes. Čia kur kas groteskiškiau pasitelkti fizinės ištvermės iššūkiai, kai stebint rodėsi, jog bet kada gali būti peržengta galimybių riba. Performansą menininkė pradėjo dainuodama krikščioniškos giesmės frazę ir uždegdama po vis naują mažą žvakutę, taip tarytum žiūrinčiuosius įvesdama į hipnotizuojančią tyro sakralumo kupiną bendrą maldą. Į šį vyksmą buvo įtraukti ir žiūrovai – menininkė prieidavo prie žmogaus ir pakviesdavo jį uždegti žvakutę.

Rodėsi, jog vaidinimas nustojo buvęs vaidinimu ir tapo socialiniu įvykiu, jog atsidūrei bažnyčioje, kur performanso veikėja – „kunigė“ visų sielas pripildė gėrio ir meilės. Tačiau jos itin asketiška išvaizda (baltas platus drobinis ilgas drabužis, išblyškusi oda, plaukus slepianti juoda maudymosi kepuraitė, tamsūs paakiai ir (svarbiausia!) veriantis, nerimą (rodėsi, jog į tave žiūri kaip į potencialią auką) keliantis žvilgsnis bei ant grindų padėta dėžutė su užrašu „Pay to Pray“ bylojo apie kažkokią apgavystę. Ši nuojauta pasitvirtino: E. Martino balsas prikimo, kol galiausiai pasigirdo nebe gražiai giedama giesmė, o ausiai nemalonus šniokštimas; „kunigė“ ant galvos užsidėjo vainiką, sulipdytą iš raudonų ilgų žvakių – it kraujas ant balto drabužio ir menininkės apnuogintų rankų lašantis vaškas kėlė asociacijas su žiauria Kristaus nukryžiavimo scena. Siekdama dar labiau atverti krikščionybės religijoje slypinčius įtrūkius, E. Martino vieną po kito skaldė granatų vaisius, viską aplink aptaškydama raudonai ir godžiai gerdama tarp pirštų tekančias sultis. Galiausiai nusirengė drabužį, nuoga atsigulė ant grindų ir sandariai užsiklojo plėvele. Matėsi, jog dėl oro trūkumo menininkei iš tiesų buvo sunku kvėpuoti, ji nesuvaidintai garsiai bandydavo įkvėpti, taip nutrindama ribą tarp fikcijos ir realybės.

Tai tik keletas kūrinių iš vykusio festivalio programos ir keletas iš daugelio šių performansų galimų interpretacijų. Kiekvienas stebintysis juose galėjo įžvelgti kitas prasmes ir leistis į visai kitokius dialogus. Kita vertus, performanso menas reikalauja ne suvokimo, o patyrimo: nors hermeneutiniai procesai ir gali tapti estetinės patirties dalimi, jie jai veikiau yra antraeiliai; nekalbinius vaizdinius, paveikslus, fantazijas ir prisiminimus, pojūčius, jausmus, pasireiškiančius kūniškai ir įsisąmoninamus kaip tokios specifinės kūniškos apraiškos, labai sunku „išversti“ į kalbą, to nusakyti niekada neįstengs net ir tiksliausias kalbinis aprašymas[2].

Pabaigoje norėtųsi pasakyti, jog festivalis paliko vien teigiamus įspūdžius, ir palinkėti jam egzistuoti dar daug metų, o neatėjusiems į festivalį šiais metais – apsilankyti kitais ir nebijoti išnaudoti performanso meno siūlomą nesumeluotų potyrių galimybę.

_______________

[1] Erika Fischer-Lichte. Performatyvumo estetika. Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 90.

[2] Ten pat, p. 255–258. 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*