Scena

„Almost, Maine žmonės paprasti. Jie dirba, kad išgyventų. Jie neįtikėtinai kilnūs. Jie sąžiningi ir teisingi. Jie neciniški. Jie nesarkastiški. Jie nėra gražbyliai. Bet tai nereiškia, kad jie kvaili. Jie labai sumanūs. Jie skiria laiko domėjimuisi įvairiais dalykais. Jie kalba paprastai, sąžiningai, tiksliai ir nuoširdžiai. Jie niekada nepervertina to, ką sako ar daro“, – taip savo personažus pristato Almost, Maine (2004 m.) pjesės autorius amerikiečių aktorius ir dramaturgas Johnas Cariani[i]. Vos pasirodžiusi ši pjesė buvo statoma daugelio užsienio režisierių, išversta į kitas kalbas, o 2015 m., konkuruodamas su daugybe jau sukurtų pjesės adaptacijų, jos ėmėsi kino, televizijos ir teatro režisierius Arvydas Lebeliūnas.

Režisieriaus spektaklis pavadinimu Nesamas miestas nuosekliai seka dramaturgo padiktuota struktūra – prologas, pirmas veiksmas, kuriame keturios scenos, antras veiksmas, kurį sudaro taip pat keturi veiksmai, ir epilogas. Pjesėje pateikiamos 9 istorijos, tiksliau, galbūt reikėtų sakyti, jų santraukos – viena apima prologą ir epilogą, kitas matome 8 skirtingose scenose. Anot režisieriaus, „pjesės scenos kiekvienam atpažįstamos, nes visų pirma tai yra pasakojimas apie meilę ir įvairias jos stadijas – kai du žmonės susitinka, įsižiebia jausmai, kai mylintieji pradeda abejoti vienas kitu, kai išduoda, palieka, nekenčia. Nuoširdžiai ir paprastai realizuoti paprastą medžiagą scenoje yra tam tikras iššūkis.“[ii] Neilgos, kiek daugiau nei dešimties minučių scenos tampa iššūkiu ne tik režisieriui, bet ir aktoriams, įkūnijantiems Nesamo miesto personažus. Akivaizdu, nėra taip paprasta sukurti personažą tokiame nedideliame pasakojime (tarsi scenos paveiksle), ypač kai šis personažas neturi ryškių bruožų, kurie padėtų jį atskleisti. Tad dramaturgo siūlomas paprastumas, pasirodo, nėra jau toks paprastas, o sukeliantis nuolatinio laviravimo tarp įtikinamo vaidmens ir tiesiog personažo iliustracijos grėsmę. Pjesės vieta nesama, joje vykstančios žmonių gyvenimo istorijos pretenduoja į universalumą. A. Lebeliūnas teigia: „Dramaturgas veiksmo vieta pasirinko menamą Šiaurės Meino valstijos gyvenvietę, kurios iš tiesų nėra. Stebuklai neturi tikslių koordinačių, jie vyksta mūsų viduje.“

J. Cariani, pristatydamas savo pjesę, atkreipia dėmesį: „Prašau turėti galvoje, kad „mielumas“ nužudys šią pjesę. Almost, Maine iš prigimties yra gana saldus kūrinys. Nereikia idealizuoti medžiagos. Tik... leiskite būti tuo, kuo yra – pjese apie tikrus žmones, <...> susiduriančius su sudėtingiausiu dalyku gyvenime: meile.“ Kaip spektaklio kūrėjai suprato ir interpretavo šiuos personažus?

Prologas, kuriame pasirodo Pete’as (Vėjas Marčenkovas) ir Ginette (Gabija Gurskaitė), kaip dramaturgo ir numatyta, prasideda žaismingu apsimėtymu sniego gniūžtėmis. Vėliau jis perauga į jausmų vienas kitam prisipažinimą ir netikėtai Pete’o išsakytą idėją, kurios esmė yra tai, kad „kuo toliau esi nuo kito žmogaus, tuo iš tikrųjų esi arčiau jo“. Po šios minties Pete’as nutolsta nuo savo merginos. Juos kartu, susitaikiusius, matome epiloge. Šių jaunų personažų istoriją galima interpretuoti kaip jungiančią kitas, vėliau pasakojamas istorijas arba į tas istorijas galima žvelgti kaip į galimas šios poros santykių versijas.

Toliau seka Easto (Egidijus Tamošiūnas), nesamo miesto gyventojo, ir žygeivės Glory (Daiva Škelevaitė) istorija, kuri apima svarbų tikslą – pamatyti šiaurės pašvaistę, nepagrįstą kaltės jausmą, sudaužytą į 19 gabaliukų, maišelyje nešiojamą širdį ir naują santykių pradžią. Aktoriai šią naivią, idilišką istoriją perteikia gana įtikinamai. Įdomu tai, jog šioje istorijoje atsiranda Glory, kuri atvykusi iš kitur, tolimesnėje scenoje matome dar vieną atvykėlę Viltį, šie personažai veikia dvejopai: viena vertus, jie tarsi parodo nesamo miesto bei jo gyventojų „realumą“, tačiau tuo pat metu veikia ir kaip „kitas“, tarsi svetimas, nesusipratęs šio miesto gyvenime.

Trečiojo pasakojimo personažai: Jimmy (Vytautas Gasiliūnas), nusivylęs, kad prarado merginą, Sandrine (Edita Niciūtė), švenčianti savo mergvakarį, ir padavėja (Simona Bladženauskaitė). V. Gasiliūno ir E. Niciūtės kuriami personažai vakarėlio šurmulyje kalbasi apie reikšmingus jų gyvenimo pokyčius. Šiame pasakojime „susitinka“ buvę mylimieji, nusivylimas, pagieža, ironija, pokalbiai apie nieką, kuomet nebėra ką pasakyti, galiausiai netikėti, nauji santykiai. Svarbus momentas, kuomet kalbame apie režisūrinį darbą, tai Jimmy tatuiruotės aiškinimosi scena, kurioje keičiant raides žaidžiama žodžiais ir pačia reikšme. Tai viena iš smulkių detalių, kurią režisierius pakeičia – vietoje dramaturgo siūlomų villain (niekšas) ir vardo Villian, spektaklyje atsiranda asila ir Alisa. Toks žodžių keitimas parodo ir kiek kitokį požiūrį į patį veikėją – Jimmy  vaizduojamas kaip kvailelis.

Marvalyn (Violeta Steponkutė) ir Steve’o (Aleksandras Rubinovas) istorija vyksta skalbykloje. Viskas prasideda nuo diskusijos, kas gali sužeisti („ar lyginimo lentos reikia bijoti?“), Steve’o žeidžiamų daiktų sąrašo, su kuriuo nevisiškai sutinka Marvalyn, iki jausmų aptarinėjimo. Keista, netikėta ir galbūt diskutuotina tai, jog A. Rubinovas, įkūnijantis skausmo nejaučiantį personažą (kuriam, anot dramaturgo, nustatyta analgezija), kuria jį itin keistai, suteikdamas neįprastų savybių (kažkodėl kalba sulėtintai, skiemenuodamas, tarsi personažą kankintų ir dar galybė kitų sutrikimų, kurių nėra nei dramaturgo tekste). Šios savybės spektaklio scenoje neatrodo labai įtikinamos. Galbūt tai vienas iš momentų, kuomet buvo bandoma pateisinti pasirinktą romantinės komedijos žanrą, tačiau, pažvelgus į žiūrovų salę, juokinga daugeliui nepasirodė.

Lendallo (Jonas Baranauskas) ir Gayle (S. Bladženauskaitė) diskusija-konfliktas yra susijęs su sužadėtuvėmis. Aktoriai kuria emocionalius, ekspresyviai reiškiančius savo emocijas personažus, kurie skirtingais būdais – materialia ir simboline prasme – bando parodyti, ką reiškia vienas kitam.

Kita istorija – dviejų vaikinų Chado (V. Gasiliūnas) ir Randy (J. Baranauskas) pasakojimas apie nepavykusius pasimatymus su merginomis. Draugai paskelbė lažybas dėl labiausiai nevykusio pasimatymo, o laimėjęs renka to vakaro pramogas. Galima sakyti, kad ši iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija tampa gerokai įdomesne neblogai susivaidinusių aktorių dėka. Vaidyba įtikina, įtraukia į pasakojimą, natūraliai, neperspaudžiant sukeliamas juokas.

Nostalgiška Philo (E. Tamošiūnas) ir Marci (D. Škelevaitė) scena, kurioje suvokiama, kad dviejų žmonių iš tikrųjų niekas jau nebesieja. Danielio (A. Rubinovas) ir Vilties (V. Steponkutė) istorijoje paneigiamas Vilties įsitikinimas, kad nutolus nuo kito žmogaus jo gyvenimas tarsi sustoja vietoje, niekas nesikeičia. Abi šios aktorių scenos labiau linksta prie tam tikro sentimentalumo, „saldumo“, apie kurio grėsmę kalbėjo dramaturgas.

Dave’o (J. Baranauskas) ir Rhondos (S. Bladženauskaitė) santykių istorijoje gausu ironijos ir naivumo. Jis padovanoja jai puantilizmo technika tapytą paveikslą, kurį ji vis bando suprasti. Paveikslo, kaip nurodyta dramaturgo, publika nemato. Rhonda jį atkakliai tyrinėja, prieidama prie vis keistesnių išvadų („negyvas žvėris viduryje kelio...“ vietoje J. Cariani siūlomų „obuolių ir vyšnių“, o režisierius pasiūlo Rhondai matyti „pomidorus ir paprikas“). Aktoriai šiuos personažus „perprato“ ir, galima sakyti, įveikė uždavinį būti tarpinėje būsenoje tarp rimtumo bei noro kalbėtis apie santykius ir humoro, ironijos.

Tiek pjesėje, tiek spektaklyje svarbi muzika. Tik režisieriaus A. Lebeliūno sceninėje adaptacijoje vietoje dramaturgo siūlomos Jullian Fleisher pasirenkama Keith Kenniff (Goldmund) muzika. Toks pasirinkimas keičia spektaklio atmosferą, suteikia jai daugiau sentimentalumo, tam tikrais momentais netgi liūdesio.

Sergėjaus Bocculo sukurta scenografija universali, funkcionali, lengvai pritaikoma besikeičiančioms scenoms. Joje dominuojantys mediniai elementai, viena vertus, kuria šiltą atmosferą ir tuo pačiu metu atspindi veiksmo vietovės bruožą – itin didelį miškingumą.

J. Cariani’s pjesės Almost, Maine pradžioje ir pabaigoje pateikia daugybę pakankamai tikslių nurodymų, kaip pjesė turėtų būti perteikta scenoje (viskas detaliai suskirstyta: ko turėtų nepamiršti režisierius, kaip turėtų vaidinti aktoriai, ką turėtų padaryti spektaklio scenografas ir pan.). Režisierius A. Lebeliūnas bei kiti šio spektaklio kūrėjai daugeliu atvejų atsižvelgia į dramaturgo pastabas, tačiau įveda ir pakeitimų, kurie tikriausiai turėtų išskirti šią pjesės interpretaciją iš kitų. Jeigu į spektaklį žiūrėsime iš dramaturgo pasiūlytos perspektyvos, vis dėlto tikriausiai šis pastatymas nuolatos yra tarp (šalia) to, ko buvo siūloma vengti: sarkazmo, ironijos, kuomet kuriami juokingi momentai, ir sentimentalumo, idiliško vaizdavimo, kuomet kalbama apie rimtus, liūdnus dalykus.

____________

[i] Cariani, John. Almost, Maine [interaktyvus], 2007. Prieiga per internetą: http://www.evergreentheater.org/uploads/2/2/7/0/22702990/john_cariani_-_almost_maine.pdf.

[ii] Vitkutė, Rasa. Miestas, kurio nėra. Pokalbis su režisieriumi A. Lebeliūnu,Nemunas [interaktyvus], Nr. 19, 2015 m. spalio 8–21 d. Prieiga per internetą: http://nemunas.net/archyvas/Nemunas%202015%2010%2008.pdf.