Kuo teatras geresnis už kiną? 1

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2016-11-21

Šiuolaikiškas, maištingas, jaunatviškas, drąsus, kitoks – šių raktinių žodžių penketuku būtų galima apibūdinti klaipėdiečių teatrą „Apeironas“, kuris Kauno miesto kameriniame teatre pristatė premjerinį spektaklį „Nekrozė“. Prieš penkerius metus kaip opozicija tradiciniam teatrui įsikūręs teatras jau subūrė ištikimų žiūrovų būrį Klaipėdoje ir Vilniuje. Kaune, deja, publika vis dar ne tokia gausi. Tad norėtųsi miesto teatro mylėtojus, ypač jaunus (ir jaunatviškus) žmones, paraginti pamiršti abejones ir drąsiai apsilankyti šio kolektyvo pasirodymuose, nes jie iš tiesų verti dėmesio.

Naujausias eksperimentus mėgstančių teatro įkūrėjų Gretos Kazlauskaitės ir Eglės Kazickaitės darbas „Nekrozė“ labiausiai turėtų patikti tiems, kas mėgsta kiną – įtempto siužeto psichologinius trilerius su siaubo elementais. Spektaklis savo struktūra ir estetika priartėja prie tų filmų kategorijos, kuriuose dažniausiai vaizduojama labai panaši istorija: jaunų žmonių grupelė nusprendžia kartu praleisti savaitgalį ar atostogas ir vyksta į atokią sodybą ar kitą vietovę, kur jų idiliškus tarpusavio santykius sudrumsčia svetimas visomis prasmėmis Kitas – ar tai būtų demonai, iš kitų planetų atkeliavusios būtybės, ar jų pačių pasąmonėje tūnantys neapibūdinami monstrai. Jie pradeda skverbtis į jaunuolių kūnus, visiškai juos pavergdami savo piktiems kėslams, taip prasideda vienas kito žudymas... Filmų su panašiomis istorijomis šiandien yra pakankamai daug, jie panašūs ir tapę lengvai nuspėjamais ir banaliais. Ir kai akys užkliūva už naujo filmo aprašymo: „Grupelė jaunų žmonių...“, supranti, kad nieko naujo tikėtis neverta.

Spektaklyje panašūs įvykiai tampa kur kas įdomesni ir labiau įtraukiantys nei tipiškas šio žanro filmas. Čia veiksmas rutuliojasi aplink tris veikėjus – Monosofiją, Viktoriją ir Luką, neva turinčius vienokį ar kitokį psichinį nukrypimą. Jie vienas kitą įtarinėja esant „karščiuojančios sąmonės“, nors visi trys yra vienodai agresyvūs ir linkę į destrukciją. O gal tai tik šiuolaikinio žmogaus atspindys? Nes kiekvienas turime kokią nors užslėptą psichologinę problemą, kuriai pasireikšti reikalingos tik atitinkamos sąlygos. O jos spektaklyje tiesiog idealios. Dvi merginos ir vienas vaikinas susitinka švęsti pastarojo gimtadienio. Jie nepažįsta vienas kito, tačiau juos suburia skelbimas, kurį nusprendė parašyti vaikinas, neturintis draugų, kamuojamas bendravimo problemų ir t. t. Merginos taip pat ne itin socialios...

Susitinka jie ir kitą dieną – šnekučiuojasi ir visai linksmai, draugiškai, ir itin konfliktiškai. Viskas nuveda link to, kad jiems pradeda atrodyti, jog jie žaidžia žaidimą, kurio laimėtojo laukia didelis prizas, o dalytis jie nenori, tad belieka viena išeitis – paleisti kulką į kolegos kaktą... Bet tai dar ne viskas – daugiasluoksnė istorija apipinama žmogiškos egzistencijos esmę kvestionuojančiomis potemėmis. Svarbiausiu žmogaus siekiu čia tampa noras įgyvendinti troškimus, kurie įprasmintų ir įtvirtintų savąjį ego, tampantį kūną ir protą ardančia nekroze. Komunikuodami tarpusavyje veikėjai pasijaučia it dievai, kuriantys kiekvienas savąjį it vienintelį teisingą pasaulį. Nė vienas nenori nusileisti ir veržliai siekia tikslo, nesvarbu, kad dėl to nukenčia ar net miršta kitas žmogus. Ką šioje vietoje lemia mirtis ir religija? Kas, jei išdrįstume nužudyti savąjį „aš“? Spektaklyje klausimų keliama daug, atsakymai lieka kažkur anapus.

Savo spektakliams pačios siužetus kuriančios jaunos kūrėjos ieško tokios teatrinės kalbos, kuri praplėstų kino kameros vieno rakurso žvilgsnį. Tarsi stojusios į dvikovą su kino industrija, jos surenka visą šūsnį argumentų, siekdamos įtikinti, kad ir teatras gali būti pakankamai šiuolaikiškas ir nė kiek nemažiau patrauklus. Spektaklis tarytum sako: „Ir teatre galima kalbėti apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėje šiandien, kalbėti šiuolaikiškam žmogui labiausiai suprantama šiuolaikine kalba. Scenoje nebūtinai turi karaliauti vien tik klasikinės dramos, nes ji tokia pat pajėgi reflektuoti dabartinio žmogaus būtį. Be to, teatre juk viskas daug tikroviškiau – scenoje vaidina gyvi aktoriai „čia ir dabar“, būtent tau, būtent šią 2016 metų dieną. Trūksta aktualumo? Prašom – ar matote, kaip iškalbingai ir tuo pačiu utopiškai kalbančių veikėjų elgsena panašėja į politinius debatus, rodomus per televiziją artėjant rinkimams?..“

Kuo esi šiuolaikiškesnis – naudojiesi technologijomis, visada esi onlinefacebooke ir seki aplink vykstančius įvykius, tuo daugiau prasmių turėtumei įžvelgti. Kita vertus, net jei ir toks nesi, didelio diskomforto neturėtumei patirti, kadangi spektaklyje yra „apie viską pagalvota“. Filosofinėse vingrybėse permirkę monologai, kurių klausyti kartais iš tiesų pabosta ir kurie pradeda prasprūsti pro ausis, jungiami su aiškiais įprastais dialogais. Tad galima tiesiog atsiduoti šių įvykių tėkmei, lengvai ir greitai įsijaučiant į regimas kuriozines situacijas, nelaužant galvos, ar iki galo supratai, kas buvo pasakyta, ar ne.

Pagalvota ir apie tuos būdus, dėl kurių spektaklis bet kuriuo momentu išliktų intriguojantis ir nenuspėjamas. Vaizduojami tikroviški įvykiai susipina su pasąmonine plotme, kurią kuria scenos, kai veikėjai pasikeitusiame „kosminiame“ disko apšvietime užsideda kaukes. Kas iš tiesų yra tikra, – tie, kurie be išorinių kaukių, bet su vidinėmis, kalbasi sėdėdami už stalo, ar tie, kurių veidai pasislepia po kauke, o elgsena perteikia tikruosius ketinimus, dažnai vedamus instinktų, – paliekama spręsti žiūrovui. Viso vaidinimo metu girdimas vienas ir tas pats garso takelis (elektroninė ritminė muzika, sumišusi su ambientine), vienu atveju pritildamas, kitu pagarsėdamas, sujungia šias dvi plotmes, kaip viena be kitos negalinčias egzistuoti tikroves. Viskas pasidaro dar painiau. Ir pasakyti, kur priežastis, o kur pasekmė, nebeįmanoma... Tikra sąmonės nekrozė...

Lyg nuspėjusios, kad žiūrovą gali imti kamuoti nuovargis, jaunosios teatro maištautojos įveda dar vieną – „poilsio“ – liniją. Sapniškame pasaulyje pasirodo gimtadienio, tuo pačiu ir paties spektaklio, prižiūrėtoja (E. Kazickaitė) beždžionės kostiumu, energingai prišokanti prie mikrofono ir paskelbianti vis naują religinę, filosofinę „tiesą“, kuri išardo arba sulipdo ką tik matytus įvykius. Ji taip pat sutvarko sceninę erdvę, paruošia daiktus (o ir ją stebinčią publiką) naujai scenai. Reikia pripažinti, kad iš pradžių ši veikėja atrodo kaip pernelyg jaunatviškas pokštas, tačiau vėliau ima kelti simpatiją ir pasitikėjimą, ypač tuomet, kai pagrindiniai veikėjai panyra į juodąsias ego gelmes. Bet kokiu atveju, ji tarytum atlieka reklaminės pertraukėlės funkciją, sugrąžindama į „čia ir dabar“ momentą bei leisdama atsipūsti, visai smagiai pakrizenant.

Kad G. Kazlauskaitė – reikli ir valdinga režisierė, juntama ne tik žvelgiant į spektaklį, bet ir į jos įkūnytą veikėją Viktoriją. Ji – pernelyg savimi pasitikinti, be skrupulų išklibinanti kito ego, manipuliuojanti juo tol, kol šis netekęs jėgų pasiduoda. Režisierei-aktorei puikiai pavyksta sukurti atstumiančios visažinės, grubios, ne visai moteriškos veikėjos portretą. Tačiau ne ką mažiau pavojingi ir kiti Viktorijos pašnekovai. Aktorės Kristinos Švenčionytės Monosofija – tapybai atsidavusi buvusi psichologė, tik išoriškai rami ir mandagi, tačiau nuolat už akių apkalbinėjanti Viktoriją vienintelio šioje istorijoje veikiančio vaikino – Ričardo Bartašiaus Luko – akivaizdoje. Aktorės vaidyba iš karto „užkabina“, įtikina ir vėliau nesinori patikėti, kad ji yra klastinga ir žiauri. R. Bartašiaus personažas – tipiškas šių dienų vaikinas, iš pradžių ramus, patiklus ir dėmesingas damoms, tačiau bendraujant su jomis ima busti jo sielą pūdantis vyriškas egoizmas.

Spektaklyje naudojama vienintelė, tačiau daugiafunkcionali dekoracija – tuščiaviduris apskritas stalas, kurio viduje įsikuria E. Kazickaitės šmaikščioji beždžionėlė, atėjus laikui iššokanti ir vėl pasislepianti, kartu su savimi pasiėmusi nebereikalingus daiktus tam tikrai scenai pasibaigus. Dekoracija atlieka ne vieną funkciją – pasitarnauja kaip stalas, kaip skirtingos veiksmo vietos, kaip užkulisiai ir kaip ego, it veikėjus praryjančios juodosios skylės, simbolis.

„Nekrozė“ – mąstyti verčiantis, nepaklūstąs įprastoms teatrinėms taisyklėms spektaklis, gimęs visiškoje kūrybinėje laisvėje. Nepataikaujantis, todėl šiek tiek nepatogus. Sunkus, tamsus, mentališkai glitus ir troškus, bet tuo pačiu pakviečiantis gyvam ir atviram dialogui. Tiesa, permaitinęs protą įvairiausių skonių patiekalais, jausmiškai iš šios nekrozinės reikšmių puotos išeini kiek alkanas...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*