Kaip nukenksminti klasiką 0

Lina Klusaitė
www.kamane.lt, 2014-10-22
J.Jurašas "Barbora", NKDT. Donato Stankevičiaus nuotr.

Klasika nesensta? Juokaujate, ponai, – pasakytų koks nors išprusęs žiūrovas, pažiūrėjęs dvi šį rudenį Lietuvoje pasirodžiusias valstybinių teatrų premjeras. O teatrinis sezonas šiemet prasidėjo gana įprastai – gerai patikrintais klasikos kūriniais, statomais didžiosiose scenose gerai žinomų, laiko išbandymus perėjusių vyresniosios kartos režisierių. Kalbu apie rusų dramos teatre kukliai, be įspūdingos reklaminės kampanijos pristatytą, tačiau kritikų entuziastingai sutiktą Jono Vaitkaus „Karalių Lyrą“ ir Kauno nacionaliniame dramos teatre kiek didesnio reklaminio indėlio pareikalavusią, bet kritikų dėmesio kol kas mažai susilaukusią Jono Jurašo „Barborą“. Sunku pasakyti, kas lemia spektaklių sėkmę, kai režisierių motyvai ir tikslai beveik sutampa. Galima spėti, kad pripažinti scenos meistrai gręžiasi į klasiką tam, kad dar kartą primintų mums apie į paraštes stumiamas amžinąsias vertybes, aktoriaus meistriškumą ir jų profesijos sudėtingumą, kad reanimuotų užmirštus kūrinius naujam gyvenimui, šių laikų supratimui. Nepaisant geranoriškų motyvų, abu spektakliai pasirodė gerokai prasilenkiantys su dabartinio žiūrovo žvilgsniu, užstrigę laike lyg uždaros, pavojingų scenos skersvėjų vengiančios salos. Nesakau, kad poveikis teatre šiandien gali būti pasiekiamas vadovaujantis tik drastiškais šiuolaikinio meno principais, bet sunku nesutikti, jog priemonių adekvatumas laikui, įskaitant ir visa apimančią režisieriaus koncepciją, teatrui svarbus kaip oras.

Jonas Vaitkus, rinkdamasis Williamo Shakespear’o „Karalių Lyrą“, be abejo, galvojo apie šiuolaikinį žiūrovą ir tam numatė taktinius režisūrinius ėjimus, kuriuos jau spėjo įvertinti kritikai. Atsisakęs bet kokių vizualinių efektų, šį kartą Vaitkus savo sprendimus konceptualizavo „ištirpdamas“ aktoriuose, užleisdamas jiems tuščią scenos erdvę ir palikdamas vienus galynėtis su savo personažų jausmais bei dramomis. Kitaip tariant, palikdamas juos nuogus be jokios butaforinės apsaugos ir nukreipdamas dėmesį į pačią aktorystės šerdį, vidinio atsivėrimo reikalaujantį vaidmens išgyvenimą. Vidinį ir išorinį aktorių apsinuoginimą čia tiesiogiai iliustruoja kūno spalvos triko kostiumai, o tuščia scena tik dar labiau išryškina nesaugią vaidybos erdvę. Vis dėlto neapleidžia mintis, kad toks Vaitkaus sprendimas, turėjęs iškelti aktorius į spektaklio epicentrą, atskleisti jų meistriškumo galimybes, atsigręžė ir prieš aktorius, ir prieš patį režisierių. Efekto ir nuostabos išvydus keistai apsirėdžiusius artistus čia užtenka vos keletai minučių, o netrukus ima aiškėti, kad nuogumo kodas ir yra tai, iš ko susideda visas minimalistinis režisieriaus sumanymas. Jį perpratus jau galima patogiai įsitaisyti kėdėje ir nelaukiant beveik keturias valandas trunkančios, gerai žinomos šekspyriškos istorijos pabaigos ramiai nusnūsti. Imi galvoti, kad iš tiesų nuogas čia yra ne aktorius, o režisierius, vienu sceniniu gestu bandęs išspręsti nuo renesanso laikų interpretuojamo teksto naujumo, konceptualumo, paveikumo problemą. Oskaro Koršunovo režisuotoje Shakespear’o „Vasarvidžio naktyje“, regis, užteko vienos detalės (aktoriams čia padėjo lentos) ir kūrėsi ištisas simbolinių prasmių laukas, žiūrovo žvilgsnį prikaustanti teatrinių įvaizdžių magija. Vaitkaus pasitikėjimas vien aktoriumi ir Shakespear’o tekstu išties stulbina, bet vargu ar pasiteisina.

Nekyla abejonių dėl trupės pajėgumo, pastangų negailėti savęs ir bent jau premjerinėmis dienomis vaidinti gerai. Tačiau net ir matant aktorių prakaituojančius kūnus, liejamas ašaras, mimikos perkreiptus veidus, visgi lieki abejingas visam tam pakylėtam draminiam anturažui, regimam scenoje. Vaidybos teatrališkumo čia daugiau nei reikia, o iš paskutinių jėgų spaudžiamos emocijos išsisklaido taip ir nepasiekusios publikos. Kadangi aktoriai vaidina abstrahuotus, konkretaus laiko ir erdvės nesaistomus personažus, tai ir jų išgyvenamos emocijos atsiduria anapus abstrakcijos, nepaliečia žiūrovo. Čia viskas perdėm netikra, egzaltuota, sureikšminta, dvelkia elegija ir patosu. Vaitkaus interpretacijoje abstrahuoti, iki sterilumo išgryninti Shakespear’o veikėjai įkūnija veikiau prarastą literatūrinį laiką nei realius žmones iš kūno ir kraujo. Gal todėl scenoje jie pasirodo ne kaip tikroviški gyvi personažai, o kaip tolimos teksto aliuzijos, į užmarštį nueinančių vertybių, idėjų, jausmų kompiliacijos. Ir Vytauto Anužio Lyras čia – tik prieštaringuose jausmuose pasimetęs karalius, neturintis pagrindo po kojomis, narciziškai žvelgiantis į esamo laiko tėkmę, bet regintis tik blėstantį nueinančio gyvenimo, prarastų vertybių atspindį.

Kaip priešpriešą tokiai nuo žiūrovo nutolusiai vaidmenų traktuotei vėlgi galima paminėti Koršunovą ir jo režisuotą „Žuvėdrą“. Nors čia veikia tie patys principai, iškeliantys vaidybą aukščiau režisūrinių sprendimų, negali likti abejingas tam, kas vyksta scenoje, klausantis kai kurių dialogų tiesiog ima šiurpas. Paveikumą čia lemia ne vien aktorius prie publikos maksimaliai priartinanti kamerinė erdvė. Aktoriai „Žuvėdroje“ vaidina realius, gyvus personažus, todėl kiekviena emocija pasirodo įžeminta, atpažįstama, kiekvienas žodis, gestas brėžia iki smulkmenų apgalvotą, detalų nesumeluotos jausenos piešinį. Būtent todėl su „Žuvėdros“ personažais nesunku tapatintis, nors čia ir trinamos ribos tarp vaidybos ir nevaidybos, fikcijos ir tikrovės. „Karaliaus Lyro“ veikėjai vis dėlto lieka abstrakcijos plotmėje, svetimi dabarčiai, gyvenantys hermetiškame savo aistrų pasaulyje, kuris taip ir nepramuša ketvirtosios sienos, jungiančios sceną su publika.

Jei Vaitkus „Karaliuje Lyre“ dar bandė ieškoti klasikinį tekstą atveriančių netikėtų sprendimų, tai Jonas Jurašas, siekdamas atgaivinti 1972 metais jį savotiškai išgarsinusią Juozo Grušo dramą, regis, nuėjo patogiausiu, lengviausiu, jam įprastu tradicinio romantinio teatro keliu. Turiu omenyje ne tik atgal į praėjusius laikus nubloškiančią senstelėjusią modernizmo stiliaus scenografiją (Mindaugas Navakas), neskoningai stilizuotus istorinius kostiumus (Jolanta Vazalinskienė), bet ir viešai eksploatuojamą temos pasirinkimą. Nuo pat reklaminės kampanijos pradžios „Barbora“ buvo pristatoma ne kaip Grušo istorinės pjesės atkūrimas, o kaip dramaturgine šio teksto adaptacija paremtas spektaklis apie Aktorę. Natūralu, jog iš Aušros Marijos Sluckaitės inscenizacijos tikėtasi jei ne naujo savarankiško kūrinio, tai bent tokio perdirbinio, kuriame Aktorės monologai, natūraliai įsilieję į pjesės dialogus, atskleistų ne istorinę romantinę dramą, o Aktorės, konkrečiai, Rūtos Staliliūnaitės likimo liniją. Tačiau spektaklyje trumpi, savarankiški Aktorės monologai, pranešantys apie ligą ir begalinį norą suvaidinti Barborą, tik įrėmina vaidinimo pradžią (prologą) ir pabaigą (epilogą), o viso veiksmo metu ji kalba Grušo tekstu, įsiliedama į čia ir dabar rekonstruojamą dramą. Nežymiai kupiūruotas Grušo tekstas čia suvaidinamas nuo pradžios iki galo, o Aktorės nuo Barboros atskyrimo epizodai sprendžiami kostiumo užsivilkimu ir nusivilkimu.

Kadangi Aktorė neturi savarankiškos istorijos, vargu ar galima pasakyti, jog tai spektaklis apie ją. Susidaro įspūdis, kad Jurašui Aktorės persona – tik pretekstas grįžti prie žymiosios pjesės, tiksliau, kalbėti apie save, atgaivinti savąją legendą. Ne, tai – ne Grušo adaptacija ir juo labiau ne drama apie Aktorę. Tai spektaklis apie Jurašą, apie jo buvusį ir nueinantį laiką. Kai pirmoje dalyje Eglės Mikulionytės vaidinama Aktorė, atsitraukusi į avansceną, ima stebėti savo kolegas iš šalies, scenoje vykstančią dramą dar galima traktuoti kaip moters vaizduotėje užgimstančius iliuzinius vaizdinius. Tačiau įpusėjus veiksmui Aktorės vaidmuo ima blankėti, trauktis, ji vis dažniau pranyksta už kulisų, užleisdama vietą kitiems personažams. Antroji dalis galutinai išduoda, kad svarbiausia čia yra ne ligos pakirstos protagonistės vaizduotės klejonės, o istorinė drama – vadinamos visiškai nuo Aktorės buvimo ar nebuvimo nepriklausomos Bonos (Ugnė Žirgulė), Žygimanto Augusto (Dainius Svobonas), didikų tarpusavio intrigų scenos. Supranti, kad Aktorės čia iš tiesų net nereikėjo, kad ji, kaip tas raudonas lašelinių vamzdelis, tik jungia režisierių su jo paties kažkada persirgta, o dabar dar kartą prisimenama dramos istorija.

Žinoma, galima apsimesti ir tokią Jurašo interpretaciją traktuoti kaip pagarbą autoriaus tekstui. Regis, kaip tik šiuo argumentu savo sprendimus grindė spektaklio kūrėjai. Bet gal tuomet daug sąžiningesnis pasirinkimas būtų reanimuoti Grušo dramą kaip chrestomatinį, konkretų teatrinį laikotarpį apibendrinantį kūrinį, priskiriant jam istorinės edukacijos funkciją, o ne prisidengiant neva pjesę sudabartinančiais Aktorės intarpais? Turint omenyje didėjantį edukacinių programų populiarumą toks spektaklio variantas būtų visai įmanomas, bent jau sąžiningas. Be abejo, jeigu inscenizacijos autorė į Grušo pjesę būtų pažvelgusi atvirai ir kūrybiškai, Aktorės scenos galėjo paversti spektaklį aktualiu šiandienai. Šiuokart pagarba Grušo tekstui, regis, atidengė ne tiek norą nusilenkti dramaturgui, kiek kūrybiškumo stoką, idėjų sąstingį, negebėjimą keisti ir keistis.

Norisi klausti: ar iš tiesų mūsų didieji režisieriai nebeturi ką pasakyti šiuolaikiniam žiūrovui, ar dabartinis laikotarpis ir ryškėjantys gyvenimo prieštaravimai jiems atrodo tokie neįdomus, jog neverti jų apmąstymų? Iš aptartų spektaklių kol kas atrodo, kad režisieriai įdomūs tik patys sau.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*