Kai Hamletas užklysta į naktinį klubą 0

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-02-10

Jaunosios kartos režisieriaus Vido Bareikio naujausias darbas Nacionalinio Kauno dramos teatre (NKDT) buvo ypač laukiamas. Ir ne todėl, kad teatras švenčia 95-ąjį jubiliejų ar kad spektaklis – geriausia dovana. Šį sykį patraukė dėmesį, kuo įdomus Kauno teatriniame gyvenime naujas režisierius, ėmęsis gana sudėtingo darbo: pastatyti spektaklį pagal Renesanso dramaturgo Williamo Shakespeare’o pjesę Hamletas. Toks pasirinkimas rodo menininko brandą. Būdų, kaip reflektuoti Hamleto figūrą, jau ieškojo režisieriai Juozas Rudzinskas (1959 m.), Irena Bučienė (1987 m.), Eimuntas Nekrošius (1997 m.) ir Oskaras Koršunovas (2008 m.). O V. Bareikis susikoncentruoja į visiems gerai (gal net per daug gerai) žinoma frazę būti ar nebūti. Be abejo, režisierius pasirenka būti, tiksliau – kaip būti, ir scenoje siekia kurti postmodernų reginį, kuris įtraukia žiūrovą, veikia įvairias jo jusles. Kyla jausmas, kad esi ne teatre, o naktiniame klube. Tik ne tu užklysti į klubą, bet Hamletas, kuriam svarbu ne tik kaip būti, bet ir su kuo būti.

V. Bareikio teatro strategija

Tarp V. Bareikio sukurtų 15 spektaklių tik Hamlete galima pastebėti aiškiai suformuluotą teatro strategiją, kuri rodo režisieriaus išskirtinumą ir įdomumą. W. Shakespeare’o pjesę V. Bareikis pasirenka dekonstruoti, t. y. adaptuoti teatro scenoje, pakeičiant reikšmes (dramaturgiją adaptavo Austėja Lunskytė-Yildiz), akcentuoti tas dramos vietas, kurios būtų aktualios šiandien, paveiktų žiūrovą, kuriam spektaklis – ne tik tikrovės, bet ir savęs veidrodis. Teatro scena paremta šiandienėmis realijomis ir kodais, kurie leidžia kritiškai žvelgti į tikrovę ir visuomenę. Pavyzdžiui, Fortūna (Jovita Kornelija Jašinskaitė), įkalinta lateksiniame kostiume ir besielgianti kaip kekšė, yra naktinio klubo šeimininkė. Arba vyną keičia šampanas. V. Bareikis mėgsta keisti reikšmes. Ankstesnis darbas Geras žmogus iš Sezuano, pristatytas Vilniaus jaunimo teatre, įrodo, kaip kardinaliai skiriasi dramos teksto reikšmės nuo teatrinio įvykio. Taip pat režisieriui svarbu taikyti teatro teatre principą, kuris ne visada pasiteisina, bet Hamlete jis puikiai tiko. V. Bareikiui svarbu į daugeliui režisierių priimtiną tekstą pažvelgti šiuolaikiškai.

Režisierius naujausiam savo darbui atsirinko skirtingus aktorius, t. y. Vainių Sodeiką, Dainių Svoboną, Liubomirą Laucevičių, Eglę Grigaliūnaitę ar Vaidą Maršalką, kurie ne tik vienas kitą papildė, bet ir labai atsakingai žiūrėjo į savo atliekamą vaidmenį, ieškojo savo būdų, kaip pažiūrėti į universalią W. Shakespeare’o pjesę.

Švęsti būtina: ar gyvas, ar miręs būtum!

Susikoncentruoti į W. Shakespeare’o Hamleto atpasakojimą, manau, nėra tikslinga. Svarbu, kokį kelią į Hamleto draminį tekstą pasirenka režisierius V. Bareikis, daug dėmesio skiriantis novatoriškumui. Be abejo, spektaklyje galima atpažinti intertekstų ne tik į ankstesnius darbus, bet ir į kitų režisierių – O. Koršunovo ar E. Nekrošiaus – hamletus. Tai nėra blogai, galbūt taip V. Bareikis nori parodyti, kad garsūs režisieriai jaunam kūrėjui yra ypač svarbūs kaip savotiškos mūzos. Kita vertus, tai jauno režisieriaus startas į naujo spektaklio kūrimą, kai panaudojama ankstesnių hamletų nuotaika. Tai įrodo, kad šiuolaikinio teatro lauke kiekvienas režisierius kažką perima iš ankstesnių kūrėjų, o žiūrovas vis tiek neišvengs to kažkur matyta jausmo.

Be abejo, spektaklis pradedamas Hamleto (aktorius Vainius Sodeika) tėvo laidotuvėmis, į kurias staiga įsiterpia šventinė nuotaika, t. y. iš apatinės scenos dalies išnyra Fortūna ir liejasi juokas, plūsta šampano purslai. Ryški Mariaus Stavario muzika, ypač tinkanti spektakliui, parodo aiškią nuotaiką, prie kurios prisideda kiekvienas aktorius. Keista, bet, manau, kad spektaklio svarbiausia figūra yra ne Hamletas, o kekšė Fortūna, kuri svarbi ne tik W. Shakespeare’o pjesėje, bet ir V. Bareikio sąmonėje. Fortūna nieko nekalbėdama, o tik lydėdama Klaudijų / Gertrūdą (dvigubas aktoriaus Dainiaus Svobono vaidmuo, kuris buvo iš tikrųjų sudėtingas, bet išpildytas) ar seksualiai šokdama strategiškai veikia herojų sąmonę ir išgyvenimus, parodo, kokia yra gašli ir iškreipta tikrovė (tai grindžia šiuolaikiški kostiumų dailininkės Aistės Radzevičiūtės sprendimai).

Scena kaip dabarties atspindys

Režisierius V. Bareikis kiekvieną spektaklį, pavyzdžiui, Kovos klubą, Euro-viziją ar No Awards, traktuoja kaip dabarties atspindį, kuris paveiktų žiūrovą ir skatintų atsigręžti į vidinį pasaulį (čia tampa svarbi savirefleksija ir individo psichologija). Spektaklyje Hamletas galima atpažinti įvairių nuorodų į šiuolaikinę kultūrą, kurioje tekstas lieka pariby, o pirmoje vietoje atsiduria vaizdas ir garsas, ypač įvairūs specialieji efektai. Todėl režisierius akcentuoja ne pjesės tekstą, o jo nuotaiką perteikia per ryškią vaizdo ir garso simbiozę, kuri patraukia ir intriguoja žiūrovą, jį ypač paveikia. Pabrėžiamas ne intelektualinis ar psichologinis teatras, o labiau – postmodernus, kuris veikia arba griauna visuomenę, jos sistemą.

Hamleto scenoje siekiama parodyti vaizdo ir garso galimybes, t. y. interaktyvumą, kuris įtrauktų žiūrovą į teatrinio įvykio sūkurį. Pavyzdžiui, V. Bareikis panaikina užkulisius ir pasirenka karuselės įvaizdį, kuris siejamas su pramoga. Scena apnuoginama, nėra nieko, kas ją paslėptų ar skirtų. Akcentuojamos baltos gėlių puokštės, žvakės, pianinas, t. y. simboliai, koduojantys niūrią laidotuvių nuotaiką. Grimo staliukai, nurodantys į O. Koršunovo Hamletą, V. Bareikio spektaklyje yra tik scenografijos dalis, o ne priemonė, kuri leistų giliau pažvelgti į atliekamą vaidmenį. Patraukliai sukurta Paulės Bocullaitės scenografija akcentuoja atviro teatro principą, kuris pabrėžia režisūrinį sprendimą. Kai scenos dalis sukasi ratu, nelieka ribų, žiūrovo mąstymas nukreipiamas į vidinę teatro erdvę, leidžiančią priimti arba atmesti tai, kas matoma. Bet jeigu Hamletui gerai naktiniame klube, kur dominuoja vaizdo efektai ir šaltas dušas, tai ir žiūrovas turi priimti žaidimo taisykles, pasirinkti, su kuo būti.

Hamletas ir kiti

Režisierius V. Bareikis Hamleto vaidmenį skyrė jaunam aktoriui V. Sodeikai. Viena vertus, tai atsakingas ir daug reikalaujantis vaidmuo, kita vertus, įdomu, kaip perteiks vaidmenį jaunosios kartos aktorius. Scenoje V. Sodeika atrodo irzlus, dramatiškas, bet kartu gudrus ir trokštantis atsakyti į klausimą kaip būti. Herojus ypač permainingas ir atsakingai įsijautęs į vaidmenį, pasirengęs kovoti su šmėkla, kuri šiuo atveju yra perregima vandens uždanga, arba sąmonės konstruktu.

Reikalaujantis daug įdirbio buvo ir Gertrūdos / Klaudijaus vaidmuo, kurį atliko aktorius D. Svobonas. Tai ne tik vaidmuo, dalijantis aktorių į dvi dalis, kai užtenka atsukti į sceną šviesią karalienės plaukų sruogą ir auksinį ilgaaulį aukštakulnį arba karaliaus karūną ir kelnes, bet taip pat būtina čia ir dabar perteikti du skirtingus vaidmenis, kurie kartais buvo atliekami vienas po kito. Manau, aktoriui D. Svobonui pavyko įgyvendinti abu vaidmenis įdomiai ir profesionaliai.

Iš pirmo žvilgsnio Eglės Grigaliūnaitės Ofelija pasirodė monotoniška, bet aktorė gana įvairiapusiškai atskleidė savo vaidmenį – nuo romantikės iki mirčiai pasirengusios beprotės. Gal net norėtųsi, kad scenoje Ofelijai dėmesio būtų skiriama daugiau, nes pjesėje – tai svarbus personažas, neatsiejamas nuo Hamleto.

Kaip būti ir su kuo

Kai kurie spektaklio epizodai atrodė keisti ir iškrentantys iš konteksto. Pavyzdžiui, duobkasių scena, kuri priartėja prie banalumo. Kelininkų drabužiais aprengti aktoriai, ledo kaukolių laižymai ir kastuvų karai nepapildė spektaklio, o jam trukdė. Manau, būtų buvę geriau atsisakyti šios scenos – ji parodo, kad režisierius V. Bareikis siekia nuosekliai kurti spektaklį pagal pjesę, tačiau juk ne visada būtina paisyti taisyklių. Galima jas laužyti. Ypač, kai ieškoma, kaip būti.

Žinoma, spektaklyje galima kelti klausimą ne tik kaip būti, bet ir pasirinkti su kuo būti. Manau, kad kiekvienas žiūrovas pasirinks, kas jam priimtiniausia: Hamletas ar kekšė Fortūna, o gal hermafroditiška Gertrūdos / Klaudijaus figūra. Tuo tarpu režisierius renkasi postmodernaus teatro koncepciją, kai žiūrovą labiau veikia ne draminis tekstas, bet vizualumas ir akustika, kai kyla jausmas lyg būtum naktiniame klube.

 

Donato Stankevičiaus nuotr.

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*