Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
20
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Jaunoji karta – kariai ar bailiai? 0

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2017-02-17

Kauno miesto kameriniame teatre pristatytas naujausias plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ darbas „Samurajaus knyga“. Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje (nors oficialiai jis traktuojamas kaip visų sindikato narių bendras kūrybinis rezultatas) tyrinėjama lietuviškoji jauno žmogaus tapatybė ir jos santykis su po Europos Sąjungos vėliava egzistuojančia vakarietiškąja. O visa tai daroma išeities tašku pasirinkus Rytų filosofiją – samurajų pasaulėžiūros ir elgsenos kodeksą, aprašytą Yamamoto Tsunetomo knygoje „Hagakurė. Slaptoji samurajų knyga“. 

Šis darbas yra prieš penkerius metus Vilniuje įsikūrusio „Bad Rabbits“ klano debiutas Kauno mieste. Kaip prisistato patys kūrėjai, tai – partizaninė opozicija klasikiniam teatrui. Šių teatro partizanų siekiamybė – kritinis požiūris į visokius sistemos „užsistovėjimus“, kviečiant žiūrovą pasijusti padėties šeimininku, mąstyti ir visais svarbiais klausimais turėti savo nuomonę. Dar vienas išskirtinis bruožas – originalus dramaturginis pagrindas, parašytas pačių kūrėjų, bei netipiškos spektaklio formos paieška. Šių kūrybinių principų neišsižadama ir naujausiame darbe.

Tiek statydamas savo autorinius spektaklius, tiek besislėpdamas už „Piktųjų kiškių“ vardo, A. Jankevičius mėgsta tyrinėti įvairių manipuliacijos mechanizmų veikimo principus, dažnai dekonstruodamas tam tikrus politikos, religijos, ekonomikos ar socialinių veiksmų sukurtus ideologinius konstruktus. Atvirai, drąsiai ir aštriai. Vienas akivaizdžiau regimas skirtumas tarp šių dviejų režisieriaus kūrybinių krypčių būtų tas, kad sindikato kontekste sukurti kūriniai yra labiau skirti jaunesniam žiūrovui (jeigu reikėtų konkrečiau įvardyti, moksleiviams ir studentams), na, o režisieriaus autorinis teatras lyg ir labiau yra skiriamas suaugusiesiems – nuo labiau ūgtelėjusio jaunimo iki neriboto amžiaus publikos.

„Samurajaus knyga“ – kiek kitoks „Bad Rabbits“ spektaklis, galintis sudominti ir moksleivį, ir brandesnį žmogų. Ne tik kaip scenos meno kūrinys savaime, bet ir dėl savo aktualaus turinio – šiuolaikinės nacionalinės tapatybės refleksijos bei patriotiškumo jausmo žadinimo. „Koks gi skirtumas – ar tau 10, 40 ar dar daugiau metų?! Juk tai, kas mus, kaip lietuvius, jungia, mumyse slypi visada, nepaisant amžiaus skirtumo. Reikia tik mokėti tai pažadinti“, – tarytum sako spektaklis. Ir tai, ko gero, ir yra vienas šio spektaklio pagrindinių tikslų arba bent jau įveiktas sėkmingiausiai.

Pirmasis spektaklio variantas, kurį labiau būtų galima pavadinti pirmine idėja to, kas buvo parodyta Kaune, pristatytas prieš porą metų ir tai buvo veikiau ne spektaklis, o interaktyvus performansas pavadinimu „Lyderis“. Per tą laiką projektas smarkiai kito, buvo atsisakyta kai kurių ankstesnių idėjų, pavyzdžiui, interaktyvumo. Vaidinimas pavirto beveik monospektakliu, kuriame daug dėmesio skiriama vaizdo projekcijoms.

Pagrindinis šios istorijos veikėjas – 10 metų moksleivis Tomas Lašas, gyvenantis pagal samurajų taisykles. Spektaklis-liudijimas virsta pamoka, apie tai, kokios skaudžios pasekmės gali ištikti, kai aklai tikima žmonių mases valdančių ideologijų „tiesomis“. Ši pamoka įdomi ir gyva, pasakojama šiuolaikiniam jaunam žmogui suprantama kalba, neatsiejama nuo vizualumo ir ironijos. Iš pirmo žvilgsnio spektaklis gana paprastas iš išgrynintas – dėmesys kreipiamas į aktoriaus Jurgio Marčėno įkūnijamą pagrindinį veikėją Tomą, melsvu kostiumu, it uniforma, vilkintį jaunuolį, gyvenantį gerbiamoje šeimoje, kurioje vertinamas sveikas gyvenimo būdas, tarpusavio pagarba ir optimistinis požiūris, nesvarbu, kas benutiktų. Berniukas protingas, kūrybingas, subrendęs ne pagal savo amžių, planuojantis savo dienotvarkę lyg suaugęs žmogus, be galo atsakingas ir tikslingai siekiantis savojo tikslo. Jis – pirmasis Lietuvos samurajus, esamas ir būsimas lyderis. Tiesiog pavyzdinė šeima, iš kurios galima ir norisi daug ko pasimokyti. Tačiau teatro partizanai „Bad Rabbits“ smelkiasi vis gilyn į šio įvaizdžio giluminius sluoksnius, atverdami visą šūsnį problemų, slypinčių ne vien pačiuose veikėjuose, bet ir juos supančioje aplinkoje.  

Ką reiškia būti samurajumi šiandien? Lietuvoje? Ieškant atsakymo, scenoje kuriamas T. Lašo mitas, jo gyvenimo kasdienybę – mokyklos ir šeimos aplinką – susiejant su „Hagakurėje“ (arba „Lapų šešėlyje“) aprašyta tikrojo kario gyvenimo samprata. O knygoje ji apibūdinama taip: „Samurajaus kelias – tai visų pirma suvokimas, kad nežinai, kas su tavimi nutiks kitą akimirką. Todėl dieną ir naktį reikia mąstyti apie kiekvieną smulkmeną. Pergalė ir pralaimėjimas dažnai priklauso nuo trumpalaikių aplinkybių. Tačiau išvengti nešlovės nesunku. Reikia tik numirti.“ Be to, samurajaus kelias grindžiamas keturiais pagrindiniais principais: neleisti kitam nurungti savęs; visuomet būti naudingam savo šeimininkui; nepamiršti savo pareigos tėvams; rodyti didžiulę atjautą ir pagelbėti kitam.

Tomas ištikimai vadovaujasi šia rytietiška išmintimi, kaip spektaklis įrodo, nesenstančia ir tokia pat aktualia šiandien. Tuo lyg ir dedančia lygybės ženklą tarp XVII a. samurajaus ir XXI a. lyderio koncepcijų. Yra tik vienas didelis BET... Kas gi tas šeimininkas? Samurajai  tarnaudavo savajam šeimininkui (viduje – šuns kailis, išorėje – tigro), tačiau kas jis yra šiais laikais gyvenančiam dešimtmečiui lietuvaičiui Tomui? Tą jis ir bando išsiaiškinti. Jis supranta, jog samurajaus be šeimininko laukia šuniškas likimas, tad bet kokia kaina siekia jį bent jau susikurti savo vaizduotėje. Galiausiai atsakymo jis ieško Europos Sąjungos širdyje – Briuselyje, kur apsigyvena kartu su tėvais. Visgi konkretus šeimininkas nepasirodo ir galutinis atsakymo variantas paliekamas žiūrovų fantazijai.

Istorija baigiasi visai netikėtai. Tragiškai. Žvelgiant iš kovotojo pozicijos, garbingai, nes mirtis juk yra samurajaus kelio palydovė. Tomas taip norėjo būti tikruoju ištikimu ir atsidavusiu tarnu. Bet ar teisingai pasielgė Rytų kario išmintį taikydamas gyvenime tiesiogine prasme? Jo susikurto pasaulio nesuprato nei jo paties tėvai, nei aplinkiniai. Tai kiek atspindi šiandienes realijas, kai per žinias vis pranešama, kad iš gyvenimo pasitraukė dar vienas kurios nors Lietuvos mokyklos moksleivis...

Scenoje šios temos nėra plačiau nagrinėjamos. Spektaklis yra daugiaprasmis, prisotintas užslėptų potemių ir keliantis daug klausimų. Gal kartais žiūrovas ir per daug supainiojamas ir nuvedamas į aklavietę, tačiau nepaliekamas abejingas. Emocijų skalė čia plati. Retai taip nutinka, kad spektaklis iš tiesų nuoširdžiai prajuokina, netgi apsilankius komedijos žanro vaidinime. Čia gi juokiesi, nors tai visai ir ne komedija. Didelis pliusas „Triušiams“ už Tomo santykio su bendramoksle Jovita Valyte – ekrane regima desertus mėgstančia mergaite – idėją. Kai spektaklio herojus pradeda apie ją pasakoti, tiesiog neįmanoma nesusijuokti. Vėliau komiškos asociacijos pavirsta į priešingas emocijas tarp žodžio ir vaizdo kuriantį santykį ir jį tik dar labiau sustiprina. Tomui deklamuojant B. Brazdžionio eilėraštį apie tėvynę „Aš čia gyva“, sudrėksta ne tik aktoriaus, bet ir žiūrovų akys. Jis tai daro mintyse regėdamas Jovitos portretą, kuris tarytum virsta pačios Lietuvos įvaizdžiu. Ši scena paliečia, versdama pažvelgti šiandienai į akis ir savęs paklausti, kiek mūsų byranti tėvynė dar yra gyva. Valytės ir Brazdžionio dueto dar ilgai negali pamiršti...

Dar vienas iš spektaklio privalumų – originali, žaisminga, dėlto jaunimui ypač patraukli forma. Spektaklio tekstą kuria santykis tarp scenoje esančio J. Marčėno Tomo ir už jo regimų vaizdo projekcijų – žinomų aktorių, Lietuvos veikėjų ir kitų žmonių fotografijų bei tekstų koliažų. Kartais jis juokingas, keliantis bendruomeniškumo jausmą, kartais – verčiantis rimčiau susimąstyti ir nugrimzti į savo paties vidų. Tomo istorija nevaidinama. J. Marčėnas trečiuoju asmeniu pasakoja nutikimus apie savo veikėją, o aktoriaus žodžius papildo vaizdiniai, atkeliavę iš Tomo dienoraščio puslapių. Tad iš esmės visas veiksmas vyksta žiūrovo vaizduotėje. Vaizdai tampa lygiaverčiai vaidybai, iliustruojantys verbalinį tekstą, ir suteikiantys jam papildomų reikšmių. Be jų spektaklis virstų tiesiog nuobodžiai ilgu monologu. Kartais veiksmas gal kiek tampa pernelyg monotoniškas, tačiau situaciją gelbėja spektaklio antroje dalyje įterptos kelios scenos su Tomo tėvais – Birutės Belados Tauterytės suvaidinta Motina ir Lino Jurkšto Tėvu. J. Marčėno gyva vaidyba įtikina, kai jis pasakoja apie savo veikėją ištikusius tam tikrus įvykius, tačiau, žvelgiant iš viso spektaklio perspektyvos, kviečia ir atsiriboti nuo savojo veikėjo ir jį pažvelgti iš kritinės distancijos.

Scenoje vaizduojama ne kaip viskas turėtų būti, o kaip yra iš tikrųjų. Visi pamename, kokios kartais nuobodžios pamokos būna mokyklose ir kaip ankstyvoje jaunystėje vis tekdavę išgirsti pamokslus iš suaugusiųjų lūpų, kad taip elgtis ir mąstyti yra gerai, o taip – blogai. „Samurajaus knyga“ yra viso to priešingybė. Spektaklis neturi moralizuojančio tono – jį neutralizuoja spektaklyje naudojama ironija. Pastaroji itin sėkmingai pasitarnauja siekiant permąstyti šiuolaikinę realybę, į jos kuriamus stereotipus ir herojus žvelgiant kritiškai. Taip pat ji tampa veiksmingu komunikacijos būdu su jaunąja publika. O popkultūros ženklai ir samurajų filosofija yra tarsi drabužiai, kuriais „vilkinti“ spektaklio tema šiai tikslinei žiūrovų grupei atrodo patrauklesnė, artimesnė ir suprantamesnė. 

Spektaklio funkcija – kviesti apmąstyti ar bent jau susimąstyti, kas mes esame čia ir dabar tėvynės ir Europos kontekste, kokiu gi pavyzdžiu reikėtų sekti jaunam žmogui, kurio posovietinė tapatybė susideda iš daugelio kontekstų ir intertekstų. Ir kodėl kartais esame bailiai. O pagal „Hagakurę“ bailys yra tas, kuris nepasiekęs tikslo gyvena toliau...

 

Tadward Tadward nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*