Scena

Audronis Liuga. Kelionė į „Didvyrių aikštę“. – Vilnius: Kultūros barai, 2016. – 256 p.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2015 m. lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pagal to paties pavadinimo austrų dramaturgo Thomo Bernhardo pjesę pastatytas spektaklis „Didvyrių aikštė“ tapo metų, o gal ir kelerių, keliolikos, įvykiu Lietuvos teatro pasaulyje. Reikšmės mastą, jo poveikio diapazoną išmatuoti ir tinkamiau nusakyti, deramai suvokti ir įvertinti veikiausiai bus galima tik ateityje, (per)žvelgiant retrospektyviai. Šiandien įmanu čiuopti dabarties žymes, paviršių, o gelmės reikalauja laiko ir erdvės kontekstų.

2015-aisiais keturi auksiniai scenos kryžiai sužibo ant „Didvyrių aikštės“ kūrėjų krūtinių: Krystianui Lupai už spektaklio režisūrą, Eglei Gabrėnaitei už Ponios Citel pagrindinį aktorės vaidmenį, Valentinui Masalskiui už Roberto Šusterio pagrindinį aktoriaus vaidmenį, Łukaszui Twarkowskiui už spektaklio vaizdo projekcijas. O 2016 m. pabaigoje pasirodė šio teatrinio vyksmo ypatybes ir ypatingumą atverianti knyga „Kelionė į „Didvyrių aikštę“. Jos autorius Audronis Liuga yra VšĮ „Teatro ir kino informacijos ir edukacijos“ bendraįkūrėjis ir vadovas, „Menų spaustuvės“ bendraįkūrėjis, spektaklių pagal šiuolaikinę dramaturgiją (ko)prodiuseris, tarptautinio teatro festivalio „Naujoji dramos akcija“ rengėjas, teatro ir kino kritikos straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje publicistas, tuometis LNDT meno vadovas. Visos veiklos ir pareigos, ypač paskutinioji nuoroda, yra argumentai, grindžiantys, kad būtent šis žmogus, buvęs labai arti „Didvyrių aikštės“ kūrybos LNDT proceso, galėjo parengti šį leidinį.

„Kelionė į „Didvyrių aikštę“ vertinga aktoriams, režisieriams, teatro meną kuriantiems, jį vertinantiems, juo besidomintiems, apskritai visiems kultūros lauko žmonėms. O suvokiant, kad kultūra yra visa, ką veikia, kuria, kur ir kaip esti žmogus, leidinio vertė regisi visa apimanti. Dabartyje tai yra liudijimas ir pamoka, atverianti, kaip kuriamas aktorinis teatras. Būtent aktorinis! Galbūt teiginys atrodo įtartinas, mažų mažiausiai keistas, juk viešojoje erdvėje, kalbant apie „Didvyrių aikštę“, itin akcentuotas režisieriaus K. Lupos darbas. Tačiau jis sutelktas į aktorių, skirtas jam, kad pastarasis atsivertų vaidmens kūrybai. Režisieriaus taikomi metodai skatina aktorių kurti personažą savo asmens duotimis, būti personažu ir savimi tuo pačiu metu, vaidinti kitą – jį savimi, tikrąja to žodžio prasme būti savimi kitu, kitame. Taip aktorius, pati aktorystė tarytum išlaisvinama. K. Lupos režisūra pagrįsta ne susitapatinimu, ne persikūnijimu ar įkūnijimu, bet įsikūnijimu, kai aktorius tarsi gyvena savo paties būtį, scenoje būdamas personažu kaip savimi. To siekiama ir realizuojama pasitelkus bei įvaldžius vaidmens peizažo techniką – vieną esminių K. Lupos kūrybos instrumentų.

Knygos stiprybė ir vertybė ta, kad „Didvyrių aikštės“ kūryba ne aprašoma, perpasakojama, bet perteikiama tiesiogiai publikuojant režisieriaus mintis, idėjas, pateikiant aktorių pasisakymus. Vienuolikos „Didvyrių aikštėje“ vaidmenis sukūrusių aktorių žodžiuose skleidžiasi, kaip savitai ir unikaliai patirtas kūrybos su K. Lupa laikas, kaip režisieriaus darbo metodika autentiškai ir asmeniškai prakalbino kiekvieną jų, paskatino, sužadino ir, svarbiausia, išlaisvino kurti – vaidmenį, save vaidmenyje.

Neringa Bulotaitė: „Vaidinu ponią Lybig. Pirmą kartą man atsitiko toks dalykas, kad stengiausi būti savimi ir savyje surasti personažą. Jis išaugo iš mano biografijos, jausmų ir asmeninių impulsų. Kai būnu su juo scenoje, man svarbu, kaip aš pati tuo metu gyvenu. Kas vyksta mano pačios kasdienybėje“ (p. 129).

Eglė Gabrėnaitė: „Vaidindama kažkelintą spektaklį pajutau, kad Citel – tai aš. Su savo monologu apie vaikus... Anksčiau tai neateidavo į galvą. <...> Nesakau, kad suprantu. Bet jaučiu ją. Atlikdama Citel vaidmenį atrandu dalykus, kurių anksčiau neįžvelgiau. Ir dar tai, ko niekada neatvėrė joks kitas vaidmuo. <...> Labai gailiuosi, kad Lupą sutikau tik dabar, kai man jau tiek metų... Toks susitikimas, jei būtų įvykęs anksčiau, būtų daug ką pakeitęs. Gal mano aktorinis kelias būtų buvęs kitoks... Aš niekada neturėjau mokytojo. <...> klausydamasi Lupos ir daug ko nesuprasdama, jaučiu, kad jis galėjo būti mano mokytojas... Per jo išpažįstamą teatrą iš naujo atrandu save“ (p. 130–131).

Doloresa Kazragytė: „Man patiko režisieriaus Lupos asmenybės kitoniškumas. Toks nematytas laisvumas ir nuoseklumas. Vis dėlto, kad ir koks nuoširdus jis būtų, jauti autoriteto šešėlį. Tačiau tai nėra sostas. Lupa nesėdi soste. <...> Niekad nemačiau, kad režisierius taip gyventų su personažais scenoje. <...> Krystianas Lupa man yra paslaptis. Nežinau, kaip jį apibūdinti. Žinau tik, kad jis pamišęs dėl scenos meno. Vienas iš paskutinių teatro mohikanų, scenoje sprendžiančių sudėtingiausius gyvenimo prasmės klausimus. Lupa sugeba tai daryti šiuolaikiniam žmogui suprantama, įdomia teatro kalba. Nors išpažįsta psichologinio teatro paprastumą, bet sugeba jį atverti visai kitaip, sakyčiau, naujai“ (p. 133).

Viktorija Kuodytė: „Šis susitikimas, naujas santykis su režisieriumi darys įtaką ir tolimesniems mano darbams“ (p. 134).

Valentinas Masalskis: „Dar iki Roberto vaidmens pats stačiau Bernhardo literatūrą, vaidinau jo personažus. Tačiau dirbdamas su Lupa suvokiau, kad interpretavau klaidingai. Aš darydavau plakatišką Bernhardą <...>. Bet, pasirodo, tai netiesa. <...> Lupa išmokė mane jį sužmoginti. <...> Lupa man parodė kelią, kaip kompleksiškai kurti vaidmenį, nepaverčiant jo schematišku, atrandant įvairių spalvų. Iki susitikimo su Lupa aš apskritai buvau linkęs vaidinti koncepcijas. <...> Lupa nuo to išgydė. Mudu dažnai kalbėjomės apie pamišėlį savyje. <...> visiškai pritariu režisieriui, kad kurdamas vaidmenį aktorius pirmiausia turi užsiauginti jo pamišėlį, verčiantį neprisitaikyti, rinktis rizikingus, nepatogius kelius, nuolat keliantį klausimus ir skatinantį mąstyti“ (p. 135–136).

Eglė Mikulionytė: „Tiek metų dirbusi teatre, esu apdovanota galimybe dirbti su Krystianu Lupa. Esu apdovanota galimybe atrasti kažką visai naujo, negu buvau įpratusi daryti scenoje. Neturiu vaidinti, teatralizuoti savo personažo, bet galiu su juo būti, atrasti jį su visais Lupos nupieštais peizažais, kurie atveria tokius klodus, kad niekada nerasi personažo ribų“ (p. 137).

Vytautas Rumšas: „Seniai laukiau tokio režisieriaus kaip Lupa. Mane žavi jo „milimetrinis“ darbas – jis sugeba milimetras po milimetro kurti personažus. Man labai imponuoja jo mintis apie vidinį vaidmens peizažą, mizanscenos peizažą, jo kaitą. <...> Jo režisūra kelia didelius reikalavimus aktoriams“ (p. 139–140).

Arūnas Sakalauskas: „Lupa pats yra aktorinės prigimties ir labai jaučia aktorių. Jis pats išeina į sceną ir nevaidindamas tampa personažu. Nevaidindamas tampa tavim. Įdomiausia tai, kad jis gali išskleisti begalę tavo personažo elgsenos motyvų. Gali parodyti žmogų išvirkščią, atskleisti slaptas jo mintis, perversijas. Tyrinėja mūsų egzistenciją šiame absurdiškame pasaulyje ir nepaaiškinamus poelgius. <...> su juo labai įdomu repetuoti. Jis dirba taip subtiliai, lyg kaligrafas, mažytę knygutę iliustruojantis per mikroskopą. Šitaip jis nagrinėja personažų jausmus, poelgius. Šitaip bendrauja su aktoriais“ (p. 142).

Rasa Samuolytė: „Dar niekad repetuodama nesu tiek tylėjusi. – Galbūt tai paties vaidmens – Hertos duotis, ji spektaklyje turi vos porą sakinių, tačiau galima vertinti ir kaip aktorės santykio su personažu ir jo, paties vaidinimo kūrybos metodikos veikmės apraiška. – Lupa rūpinasi, kad aktorius būtų pripildytas, pilnaviduris. <...> Lupai žmogus yra įdomus su savo paslaptimis, savo sapnais. Jam neįdomi kokia nors viena personažo savybė, perteikta per kokią nors išraiškingą mizansceną. Jis ieško žmogaus pilnatvės, susijusios su gamta. Ir ieško to, kas aktorių sieja su aktorium. Jis yra vienytojas. Jį domina gyvybė žmoguje, o ne teatrinė išraiška. Tu stovi prie to lango, ir tai tavo gyvenimas“ (p. 143).

Knygos sudarytojas prisimena ir gastrolėse vykstant į Krokuvą įvykusį pokalbį su a. a. aktoriumi Arūnu Smailiu, kuriam Landauerio vaidmuo „Didvyrių aikštėje“ buvo paskutinysis, o vaidinimas tuomet Krokuvoje – vienas galutinių aktorystės kelionėje (nuo 2016 m. balandžio šį personažą kuria Povilas Budrys). Rodos, visai nedidelis monologas trečiame veiksme, A. Smailio žodžiais, iš jo reikalavo daug jėgų, ilgo ruošimosi, kaip joks kitas. Aktoriaus prisipažinimu, veikėjo monologas jį asmeniškai paliesdavęs. Landaueris, kaip žymi A. Liuga, vienišiausias žmogus „Didvyrių aikštėje“. „Landaueris, be kita ko, sako, kad visi mes norime gyventi praeityje, kurią mes gražiai susitvarkę, bet „visiems teks atsidurti ateityje, kur šalta ir nemalonu“. Šią frazę aktorius sakydavo taip jautriai, kad ji pakibdavo virš visų spektaklio veikėjų tarsi negera nuojauta...“ (p. 145) – jau žinodamas, iš dabarties taško žvelgdamas, žodžių, tartų praeityje, reikšmes išskaito ir atveria A. Liuga.

Toma Vaškevičiūtė: „Visiškai nauja patirtis, kuri grąžino prie pradžios. Šitiek metų stengėmės nuo savęs pabėgti, kad galėtume kažką sukurti, o Lupai įdomūs mūsų, kaip žmonių ir aktorių, tiesos momentai. <...> Žaviuosi jo gebėjimu vertinti paprastus dalykus, įžvelgti pasaulio absurdą. <...> Lupa moka pastebėti tai, į ką paprastai nekreipiame dėmesio“ (p. 146–147).

Aktorių jausminiai, emociniai iškalbingi atsivėrimai, vertinimai, kaip ir leidinyje publikuojama pati Thomo Bernhardo pjesė, be abejonių, yra vertinga, tačiau, žvelgiant teatro kūrybos, režisūros aspektais, esminis knygos skyrius – „Kelio palimpsestas „Didvyrių aikštės“ repeticijų užrašai“. Jame išsiskleidžia K. Lupos režisūros metodika, sistema. Cituoti, referuoti galima, bet paskiri fragmentai nepajėgūs iškalbėti, perduoti visumos, kurios reikalauja K. Lupos darbas, pagrįstas meninės raiškos instrumentų derme, principų aparato darna, suteikiančia buvimo čia ir dabar autentikos laisvę. Taip, yra kertinės režisieriaus pastabos, teiginiai, įžodinantys, nusakantys K. Lupos teatrinę laikyseną, paties teatro suvoktį, kūrėjo siekius, tikslus ir būdus, kaip juos išpildyti. Ir vis dėlto tai suskamba bendrame minčių kontekste. Tad siūlytina atversti A. Liugos knygą ir leistis į „Didvyrių aikštės“ kūrybos kelionę, į K. Lupos Teatro pasaulį. Pradžia tebūnie šie režisieriaus žodžiai: „<...> tekstas, kaip ir mintis, neplūsta vientisa srove. Stiprus vaizdinys arba peizažas sužadina laukines mintis – tigrus. Tokios mintys tikrai suteikia aktoriui galimybę stipriai atakuoti žiūrovus sakiniais. – O, pasak K. Lupos, – Teatre stipriausi yra tokie dalykai, kai personažas laukia kažko, kas neįvyks, bet įvyksta“ (p. 79).

Šiandien galima tik džiaugtis, kad „Didvyrių aikštė“ pastatyta ir gyvena LNDT, o viskas prasidėjo, užsimezgė dar 2002-ųjų rudenį Krokuvoje, kai pirmąkart susitiko A. Liuga ir K. Lupa. Ir nieko keisto, kad visa lėmė susitikimas, žmonių bendravimas, tarpusavio ryšys, juk, anot Hanso-Ties Lehmanno, teatras yra susitikimas, kūniškas aktorių ir žiūrovų buvimas čia ir dabar.

Taigi A. Liuga yra ne tik „Kelionės į „Didvyrių aikštę“ autorius-sudarytojas, bet ir paties spektaklio LNDT iniciatorius, kūrybos vyksmo palydovas. Be to, leidinyje publikuojamos ir iškalbingos „Didvyrių aikštės“, personažų gyvenimo joje akimirkos, sustabdytos fotografo Dmitrijaus Matvejevo ir paties A. Liugos. Jis veda skaitytoją į kelionę po „Didvyrių aikštę“ ir gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio žodžiais kviečia, prašo, pažada: „Tiesiog orientacija arba kelias. Pakanka į šį kelią žengti, ir tada mums kažkas padės. Bet svarbiausia – būti vertam, kad ir kas atsitiktų“ (p. 9). Tad leiskimės į kelionę versdami knygą, eidami į teatrą, susitikdami spektaklyje, nes tai yra aikštė, kur manifestuojasi autentiškos esaties laisvė – būdas išgyventi paprastai absurdišką būtį, suvokti jos neįžvelgiamybę.