Agnius Jankevičius: „Man svarbiausia būti naudingam kitam“ 0

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2016-10-07

Rudenėjantis Vilnius, kavinė „Balti drambliai“, ilgas pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi apie pastarojo meto kūrybą, ypač Kaune pastatytus spektaklius... Taip jau sutapo, kad šis siužetas pasikartojo antrus metus iš eilės, tik prieš metus buvo gvildenamos mintys apie heroizmą ir jo reikalingumą teatro scenoje, šį kartą pokalbis – apie režisieriaus Kauno miesto kameriniame teatre pagal Ivano Vyrypajevo pjesę pastatytą premjerą „DreamWorks“, apie šį ir kitus darbus vienijančias temas, be galo svarbias pačiam kūrėjui.

Stebint Jūsų spektaklius, nors tarpusavyje ir kiek skirtingus, regis, kad Jums patinka maištauti, jei ne turinio, tai formos atžvilgiu. Ką pats apie tai manote? Ką Jums iš tikrųjų reiškia žodis „maištas“?

Maištas yra labiau apibendrinanti ir konstatuojanti sąvoka, kad tai buvo maištas. Bet jeigu reikėtų pamąstyti, iš ko jis kyla, kalbant konkrečiai apie mane, jis kyla iš to, kad mane kas nors užknisa arba nustebina. „DreamWorks“ atveju tai yra kiek iškritimas iš konteksto, bet, kita vertus, gal ir nelabai... Reikėtų pradėti nuo to, kad man šiuolaikinė rusų dramaturgija yra labai keista, nes didžiąja dalimi ji man atrodo neskoninga, bandanti išeiti iš klasikų presingo, vietomis nesubtili, pati rašymo maniera yra naftalininė ir pan. O Vyrypajevas yra vienas iš autorių, ištrūkusių iš šio užburto rato. Jis yra autentiškas ir labai įdomus savąja pasaulėžiūra.

Įdomu yra stebėti jo dramaturgijos raidą, kiek ji pasikeitė nuo „Deguonies“ ar „Sapnų“ iki dabar, – kuo toliau, tuo labiau jis darosi tarsi pastorius. Yra geras rusiškas pasakymas taikomoji literatūra. Kuo toliau, tuo labiau man jo pjesės yra būtent taikomosios. Tai nėra nei gerai, nei blogai, bet šis aspektas ir jo, kaip žmogaus ir kūrėjo, užsidegimas, azartas, aistra bei tikėjimas tam tikrais dalykais ir visos pasaulėžiūros, kartais pompastiškos, sutelkimas į vieną ar du aspektus, man yra labai įdomus. Man patinka žmonės, kurie iš labai minimalių dalykų bando išspausti maksimumą, o ne puola kalbėti lozungais. Jis pats, kaip asmuo, yra labai įdomus, o su įdomiu autoriumi norisi dirbti, pabandyti pasižiūrėti, ar aš su juo sutinku, ar ne, ką mes turime bendro, ką skirtingo, kur aš suprantu, o kur ne...

Spektakliai „Maištas“ ir „DreamWorks“ yra giminingi tuo, kad abiejuose yra tyrinėjamas manipuliacijos fenomenas. „DreamWorks“ maištas pasireiškia plačiąja prasme – kaip egocentrinis manipuliavimas, kylantis iš noro turėti ir iš nesusitaikymo su tuo, kad kažko neturi. Pagrindinis veikėjas Deividas nori turėti gyvą žmoną, nors ji yra mirusi, Elizabetė, kuri jam padeda, nori turėti karjerą, G. Piktytės veikėja nori turėti šeimą, vaiką ir t. t. O kai žmogus turi labai apibrėžtą kurią vieną aistrą kažkuriam troškimui, jis pasidaro labai matomas, nes išeina anapus verbalinės raiškos ribų. Troškimas gali pradėti reikštis kaip liga ar elgsenos pakitimas ir tokie žmonės pasidaro labai pažeidžiami bei atviri manipuliacijai, kitų ketinimams, kitų laboratorijai. Visame tame dar yra daug mulkinimo.

O kuo kitoks manipuliacijos mechanizmas veikia „Maište“? Regis, ten viso šito irgi netrūksta...

„Maištas“ yra visai kitas reikalas. Norėjome kažką sukurti jaunesnei auditorijai, ne vaikams, bet jaunimui, kažką, kas turėtų interakcijos užuominų, būtų kitoks. Aš mėgstu rinkti visokią informaciją. Visą laiką mane domino Antrasis pasaulinis karas su savo ištakomis, veikėjais ir pasekmėmis, taip pat Pietų Afrikos Respublikos istorija, nes tai labai keistas darinys – su savo tautų visuma, didžiąja baltųjų žmonių diaspora, dėl to, kas ten vyksta. Dar domiuosi ir astrologija... Vieną kartą ieškojau naujų filmų apie Hitlerį ir radau nuorodą, kuri taip ir vadinosi – „Kaip atlikti revoliuciją. Penki anihiliacijos žingsniai“. Tai buvo trumpas filmas, bet su pavyzdžiais iš Gruzijos, Serbijos ir Oranžinės revoliucijos, vykusios 2004 metais Ukrainoje.

Visą laiką jauti, kad kažkas yra ne taip su tais visais dalykais, nes viena yra aišku kaip dieną – masės niekada negali veikti protingai, jas turi kažkas vesti. Vadinasi, turi būti kažkoks planas. Jos negali sukilti, jos gali būti taranas, rėkėjas, eisena, bet ne struktūruota ir protinga sistema. Pradėjau domėtis, kas tai yra ir, pasirodo, apie tai galima rasti daug vaizdo medžiagos ir tam tikrų tyrimų, kad ir rusų publicisto Kara Murzos knygą, kurioje tyrinėjamas buvusios Sovietų Sąjungos fenomenas.

Paskui atradau ir Audriaus Butkevičiaus keturių serijų 2000 metais duoto interviu seriją apie Sausio 13-osios įvykius ir, tiesą pasakius, ši medžiaga bei faktinė informacija, dalyvių atsiliepimai per pačius įvykius ir po kokių penkerių metų, kaip jie skiriasi, ir ką jie sako, man buvo naujiena. Pradėjau klausinėti žmonių, ar jie ką nors žino apie tai. Ir tada sugalvojau, kad dekonstrukcijos būdu reikia parodyti konstrukciją. Suteikiant tokią karnavalinę formą, kuri nėra laužta iš piršto, nes vienas iš spalvotosios revoliucijos palapinių miestelio organizavimo būtinų punktų yra tai, kad palapinių miestelis turi būti labai panašus į cirką. Kad einantys pro šalį žmonės pamatytų, kaip yra smagu tiems, kurie yra viduje ir norėtų jungtis, kad kažkas visą laiką grotų, pieštų, kad būtų patrauklu.

Visiems žmonėms yra būdinga kažką sukurti – nupiešti, nulipdyti, prisidėti prie inkilo darymo ir t. t. Smagu kurti per žaidimą. Ir visų šių sistemų kūrėjai į tai atsižvelgia. Tokiu būdu yra formuojama palapinių miestelio bendruomenė, įgaunanti atskirą kategoriją – miestas mieste, ir atėjus policijai ar karinėms struktūroms (o jos ateina, nes toks dalykas nėra leistinas), neišvengiamai bet koks susidūrimas yra traktuojamas kaip nežmoniškas elgesys maištautojų atžvilgiu...

Šio spektaklio tikslas buvo supažindinti, edukuoti. Norėjau pasidalyti surasta įdomia ir, kaip man pasirodė, reikalinga informacija. Kad žmonės labiau suprastų manipuliacijos mechanizmus tam tikrų įvykių akivaizdoje.

O ką manote apie Didžiąją manipuliaciją, jei taip galima įvardyti, neatsiejamą nuo žmogaus būties prasmės klausimo?

B. Grebenščikovas yra pasakęs tokią frazę (nežinau, ar jis yra autorius, ar tai citatos citata): „Mes išnaudojame vienas kitą, kad užpildytume mumyse esančią tuštumą...“ Kasdienio gyvenimo kontekste tai yra neišsipildę troškimai, kurie negali išsipildyti arba su kuriais reikia daug dirbti, o žmonės yra tingūs. Dėl to atsiranda kažkoks nepasitenkinimas, pyktis, pagieža, pavydas, o ten, kur gimsta šie dalykai, atsiranda pranašų, siūlančių magiškąją piliulę. Žmonės labai įvairiai su tuo kovoja – kas pradeda sportuoti, kas panyra į religiją ar kitas bendruomenes, nes žmogus visą laiką tvirčiau jaučiasi, kai yra ne vienas. Labai retas žmogus gali būti vienas ir jaustis stiprus. Iš prigimties mums reikia su kažkuo tapatintis. Iš vienos pusės, tai yra dorybė, nes tokiu būdu mokomės vienas iš kito, tai yra būdas pažinti vienas kitą. Kita vertus, tai yra žaizda, į kurią bet kas gali įkišti pirštą. Mes savo prigimtimi esame atviri bet kokio plauko poveikiui ir manipuliacijai.

Kalbant apie prasmę, ji yra tokia ir jos yra tiek, kiek pats sugebi susikurti. Tiek prasmė, tiek vertė absoliučiai yra kiekvieno asmeninė prerogatyva. Ir net jeigu mes vienas kitam padedame, siekiame atgaivinti tam tikrus savo asmeninius dalykus, bet ne kažkokius abstrakčius, bendrus ir t. t...

Man juokinga ir tuo pačiu graudu, kad dabar yra bandoma sukurti naują psichomentalinį etnosą „europietis“. Nebe lenkai, lietuviai ir kt., bet tiesiog europiečiai. Man tai atrodo apgailėtinai tiek įrankių prasme, tiek iš esmės. Pasidaro nebelinksma, kad ši idėja keliauja per švietimo sistemą ir jau mokyklose formuoja zombiukus, kurie daugiau žino apie savo teises ar geopolitiką, bet ne apie save patį.

Minėjote, kad Jūsų sceninio maišto šaknys slypi tam tikrame nepritarime. O dėl ko nesutikote su I. Vyrypajevu skaitydamas „DreamWorks“?

„DreamWorks“ ir kiti Vyrypajevo tekstai yra daugiau inspiracijos taškas. Tekstai yra parašyti labai gerai gramatiškai, jis rašo labai matematiškai, tarytum piešdamas kokią mandalą. Konstruktas yra visiškai suskaičiuotas, jis niekada nepaleidžia vadžių. Vis dėlto šis konkretus tekstas man pasirodė per daug pompastiškas, todėl gana daug dalykų išbraukiau. Nemažai monologų yra įžeminta. Nelabai sutikau su pjesės eiga ir pabaiga, kad viskas pagal tekstą tiesiog baigiasi Deivido ir jo mirusios žmonos bučiniu, kurį galima suprasti dvejopai. Tai, kad jis ir toliau lieka iliuzijose, kad tai yra vidinis susitaikymas, arba kad tai yra visiškas užsidarymas, tiek savyje, tiek kambaryje, ir nugrimzdimas vos ne į šizofreniją. Spektaklis, palyginti su pjese, išėjo juodesnis, mažiau edukacinis budistinės pasaulėjautos prasme. Jis daugiau apie žmones, kurie neatranda ir neturi ypatingų misijų šiame gyvenime.

Pjesėje viskas veda į laimingą pabaigą, bet aš niekaip negalėjau surasti apčiuopiamos priežasties, kodėl taip galėtų būti. Tuomet man tie žmonės atrodytų per daug kvaili. Todėl spektaklyje nėra einama į laimingą pabaigą. Vis dėlto galutinio apibrėžto taško arba sakinio, kad yra taip ir viskas, nepadėjau, nes pats Vyrypajevas padeda daugtaškį. Šiuo atveju irgi dedamas daugtaškis, bet su tokiu tamsesniu atspalviu. Be to, pjesėje iš viso yra devyni veikėjai, o spektaklyje jų lieka tik keturi.

Vyrypajevas šią pjesę parašė pagal užsakymą vienam teatrui. Tai buvo pjesė neva didžiajai scenai. Sakau „neva“, nes kažkur skaičiau jo interviu, kuriame jis sakė, kad tokių pjesių kaip „DreamWorks“ ar „Girti“ intymioje aplinkoje nesuvaidinsi, nes čia yra daugiau teatro, daugiau personažų. Man regis, jis šioje vietoje užlipo ant savo paties grėblio, nes viskas, kas yra susiję su dialogais ir monologais, tai yra klasikiniai in your face Vyrypajevo pasisakymai, faktiškai atsieti nuo kažkurio personažo kūrimo. Tarpais įvestos neva klasikinės veiksmo scenos, tačiau vis viena jaučiasi vyrypajeviška demagogija gerąja prasme – sakomas tekstas nuo veiksmo yra tarsi atsietas. Man atrodo, jis truputį pats sau melavo arba nelabai įveikė išsikeltą uždavinį. Kad ir kokią jo pjesę beskaitytum, tai vis viena bus Vyrypajevas, kuris parašė „Deguonį“. Techniškai tai – tas pats Vyrypajevas, kuris bando įsiterpti į klasikinę formą. Bet tai tik bandymai, nes repeticijų metu labai dažnai tie tekstai veiksmui nepasiduoda.

Kameriniame teatre, berods, iki šiol dar neteko išvysti Jūsų spektaklio.

Iš pradžių nežinojau, kad spektaklis bus pristatytas šiame teatre, galvojau, kad tai bus VDU teatras. Kameriniame teatre iki to laiko nesu buvęs, tad nežinojau net kaip jis atrodo, nei iš išorės, nei viduje. Tad pirmiausia nuvažiavau pasižiūrėti, kaip jis atrodo, ir nusprendžiau, kad reikia daryti visiškai „kambarinį“ variantą ir dar labiau „nužeminti“ tekstų didaktiką. Kad spektaklis būtų kuo intymesnis, toks „kambarinis“ pasibuvimas, tarytum vartytum kokią vazą iš visų keturių pusių. Man norėjosi, kad pjesė priartėtų prie žmonių, prisiartintų konkrečių ketinimų ir troškimų atžvilgiu.

Iš tikrųjų šio spektaklio istorija ilga... Jo premjera buvo numatyta 2015 metų rugsėjo pabaigoje, bet niekaip nesugebėjome suderinti laiko, tad surengėme tik pjesės skaitymą. Po to lapkričio mėnesį vyko dar vienas skaitymas „Post“ galerijoje. Antrą sykį premjera turėjo įvykti šių metų gegužės mėnesį, bet buvo labai sudėtinga surinkti visus aktorius, nors jų ir nebuvo daug. Tas išsitęsęs laikas kiek demotyvavo ir išblaškė, visiškai pasikeitė kai kurių personažų traktuotė.

Kalbant apie pagrindinį veikėją, įdomu tai, kad jį vaidinantis Aleksandras Kleinas kartu su juo patyrė tam tikrų vidinių peripetijų. Tai yra vienas iš tų retų atvejų, kada vaidmuo padeda suprasti save, tvarkytis su savimi, atrasti kažką savo personalijoje, užteatrinėje erdvėje. Man atrodo, kad Deividas padėjo Aleksandrui, o Aleksandras Deividui... Kai mes keliavome po Europą su gatvės spektakliu „Tomorrow belongs to me“ (Aleksandras važiavo taip pat), pasvarstėme, kad jis yra daugiausiai su manimi dirbęs aktorius. Daug ką darau remdamasis intuicija. Dėl užimtumo Aleksandrą galėjau pakeisti daugybę kartų, nes turėjome tam tikrų įtampų laike. Vis dėlto jautėsi, kad jis yra kažką pagavęs, kažką mato.

Spektaklio metu scenoje kabo lentelės su užrašu „American dream. Kaip, žvelgiant Jūsų akimis, jį reikėtų šifruoti?

Tai amerikietiška svajonė gyventi baltame namelyje su šeimyna, nors visi pykstasi ir visiems yra kažkas blogai. Tai tampa Antrojo pasaulinio karo katastrofa, pasibaigianti tai žudymu, tai liga, tai pasipelnymu, tai apgaule ir t. t. Spektaklyje veiksmas vyksta Amerikoje, veikia žmonės, kurie yra pakankamai pasiturintys, turi gerus darbus, dirba protinį darbą, bet kenčia didelę tuštumą. Todėl samdosi kažkokius šarlatanus, budistus, kurie užimtų juos, nes kokaino ar alkoholio jau nebeužtenka.

Kažkada buvau skaitęs kino režisieriaus A. Končialovskio interviu, kuriame jis pasakojo apie savo bandymus ir nuotykius, kaip jis, kaip kūrėjas, bandė surasti savo vietą Berlyne, Paryžiuje ir Holivude. Jis pasakojo tokį momentą: „Atvažiavau į Holivudą, vaikštau po kino studijas, visi šypsosi ir sako, kad paskambins. Bet niekas neskambina. Pašnekėjau su kažkokiu tipu, kuris sako, kad tau niekada niekas ir neskambins, nes tu turi susirasti agentą.“ Tada režisierius susirado agentą – jie susitiko ryte ir agentas (žvalus, susišukavęs, tvarkingas) vis pasakojo, kaip jis gerai praleido rytą, kad atsikėlė šeštą valandą, gerai paplaukiojo baseine, suvalgė kažkokių gerų salotų, gerai pasivažinėjo dviračiu ir kaip dabar jis gerai jaučiasi ir koks džiaugsmas jam yra su juo kalbėtis. Kitą dieną susitikus vėl tas pats, trečią – irgi tas pats. Susitarus dėl ketvirto susitikimo, režisierius laukė kavinėje, tačiau niekas neatėjo. Galiausiai jis sulaukė skambučio, informuojančio, kad agentas tą rytą pasikorė... Tiek to džiaugsmo... Štai tokia ta American dream...

Apie tuštumą spektaklyje kalbama daug, o ar pats esate daug jos patyręs?

Nežinau, kaip reikėtų matuoti, norint nustatyti, daug ar mažai. Bet, be abejo, patiriu. Esu užkibęs ir už to manipuliacijos mechanizmo kabliuko... Kai kurie dalykai praeina, arba jie neduoda pakankamos grąžos, arba pats pradedi į tai žiūrėti kritiškai, bet niekada nežinai, kas stovi už kitų durų. Jeigu anksčiau gana atvirai ir per daug neprotaudamas žvelgiau į religinio pobūdžio palikimą – įvairų, tiek krikščionišką, tiek hinduistinį, tiek budistinį, tai dabar į tai žiūriu labai kritiškai ir su didele distancija. Man tai pradėjo atrodyti saviapgaule. Kuo toliau, tuo labiau regisi, kad visas šis gyvenimas su visa veikla ir visais žmonėmis yra tokie dideli X failai, kada vieną bylą ištiri, padedi į stalčių, išsitrauki kitą ir t. t. Man atrodo, kad tai yra nebaigtinis procesas. Apskritai, kol mąstai, kol jauti, negali būti baigtinis. Nėra jokios apibrėžtos pradžios ir pabaigos. Simuliuoti kažkokią griausmingą pradžią ir dar griausmingesnį finalą, padėti grandiozinį gyvenimo tašką, mano manymu, yra idiotiška.

Man kartais sako: „Ai, tu toks nihilistas... O kam tu gyveni? Kas tau svarbu?“ Pagalvodavau, kad man svarbus yra vienas dalykas – būti naudingam kitam. Dėl to gyvenu. Svarbu ne dievai, ne kažkokios abstrakcijos, o tai, kas yra aplink, kas alksta, kas trokšta, kas nori pasilinksminti ar paliūdėti...

Visi sako, kad ieško savo vietos gyvenime. Aš jaučiuosi savo vietoje tada, kada jaučiu, kad duodu visokeriopą naudą kitiems. Ir kūryboje man svarbu analizuoti žmogaus naudingumo faktorių. Visa kita – socialinė, politinė terpė – yra tik įrankiai. Tu naudoji tai kaip įrankį, bandydamas prisibelsti iki žmogaus ir galų gale paklausti, koks jo vardas, kas yra jo tėvas ir motina. Nes man tai yra kur kas svarbiau...

Ačiū už pokalbį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*