Rss Facebook
2017
Lapkritis
24
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Provokuojanti kelionė po vieno žmogaus gyvenimą 0

Austėja Baltrušaitytė
www.kamane.lt, 2017-02-27

Sigitas Parulskis. „Nutylėtų lelijų miestas“. Vilnius: „Alma Littera“, 2016.

Sigitas Parulskis dažniausia pristatomas kaip poetas, eseistas, dramaturgas, kritikas, vertėjas. Jis – vienas prieštaringiausiai vertinamų, tačiau skaitomiausių lietuvių autorių. 2012-aisiais pasirodęs jo romanas „Tamsa ir partneriai“ sukėlė tikrą diskusijų audrą, kurios dėmesio centre buvo kūrinio tema: žydų genocidas Lietuvoje. O kuo iš kitų autoriaus knygų išsiskiria naujausias, praėjusių metų pradžioje išleistas šeštasis romanas „Nutylėtų lelijų miestas“?

Visų pirma, reiktų aptarti neįprastą kūrinio struktūrą, kurią būtų galima palyginti su M. Pavičiaus romanu „Vidinė vėjo pusė“, nes skaitytojas pasirenka, nuo kurios istorijos pradėti jį skaityti, ar Ch. Kortasaro (Julio Cortazar) „Žaidžiame klases“, kuriame reikia pasirinkti vieną iš dviejų pateiktų skaitymo instrukcijų. S. Parulskio „Nutylėtų lelijų miestas“ yra perskirtas ištisine linija viduryje kiekvieno puslapio. Skaitymo instrukcijoje autorius įspėja skaitytoją: „Šią knygą sudaro du pasakojimo srautai, jie atskirti grafiškai, yra viršutinė ir apatinė dalys, bet istorija viena, todėl abu srautus reiktų skaityti kartu. Jie susipina, papildo vienas kitą, galiausiai susilieja į vieną“ (p. 5). Taigi, skaitantysis taip pat gali pasirinkti būdą, kuriuo jam skaityti, tačiau nė vienas jų nežada būti lengvas. Viršutinėje dalyje pasakojama keturiasdešimt penkerių metų Simono dabartis, apatinėje – jo praeities, vaikystės faktai ir prisiminimai. Dvi skirtingos siužeto linijos, atskleidžiančios to paties personažo gyvenimą, tai suartėja, tai vėl išsiskiria, o užsimezgusi detektyvo gija tiek kartų pertraukiama netikėtų įvykių, kad, atrodo, jos pabaigą įminti neįmanoma.

Viršutinės romano dalies įvykių centre – pagrindinio veikėjo romanas su jauna, vos dvidešimt vienerių, mergina vardu Salomėja. Nesunku nuspėti, kad čia gausu kūniškumo, vaizduojamų sekso scenų, už kurias romano autorius dažnai yra ne tik mėgstamas, bet ir kritikuojamas, tačiau šį kartą tai tikrai nėra dominuojantis istorijos akcentas. Pristatydamas savo knygą, S. Parulskis teigė, kad kūniškumas nėra vaizduojamas siekiant kažką provokuoti ar pamaloninti ir retoriškai klausė: kas kitas, jei ne jis, gali sieti keturiasdešimt penkerių vyrą ir jauną studentę?

Kartais dviem sakiniais apibūdinami veikėjų tarpusavio santykiai: „Jis žiūri į merginą šalia savęs ir galvoja, kad jų iš esmės niekas nesieja. Išskyrus seksą“ (p. 150). Tačiau to neužtenka. Kuriant personažus pasitelkiamos intymios smulkmenos, kuriomis išryškinami jų skirtumai ir tarpusavio ryšiai. Salomėja – jauna, nerūpestinga, apie ateitį negalvojanti mergina, stangriomis krūtimis, kuriai seksas – pramoga, o susijaudinti gali net žiūrėdama pornografinį filmą, kuriame slapta nufilmuota jos motina. O štai Ana – keturiasdešimtmetė, kiek neurotiška moteris, dirbanti psichoterapeute, svajojanti sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Juos su Simonu taip pat sieja intymūs santykiai: jie mylisi, kalbasi, drauge gamina vakarienę, tačiau Ana turi tenkintis meilužės statusu. Ji norėtų, kad Simonas persikraustytų gyventi drauge, tačiau jis pats jaučiasi niekšiškai, kai šios moters pradedantį vysti kūną lygina su jaunu ir stangriu, todėl vengia kalbėti apie tolimesnius santykius. Būtų galima vardinti daugiau pavyzdžių, tačiau šių pakanka, kad sekso scenas, kūniškumo vaizdavimą galėtume vertinti kaip priemonę, padedančią atskleisti personažų charakterius, santykius, jausenas. Tai kūrinio šydas, už kurio ryškėja tikrosios prasmės.

Viršutinėje romano dalyje pasakojama istorija trunka gana trumpą laiko tarpą, tačiau vaizduojamoje Simono dabartyje gausu besikeičiančių įvykių, vaizdų, spalvingų asmenybių, o apatinėje dalyje veiksmas vyksta tarsi visą gyvenimą: nuo jo vaikystės iki dabarties. Pasakojimas kuriamas iš ryškesnių ar blankesnių atsiminimų. Pagrindinio veikėjo atmintį galima palyginti su matrioška: „Tai yra, jeigu gerai atsimeni tam tikras vietas, gali į jas padėti vaizdinius ir paskui, kai nori ką nors atsiminti, tau tereikia mintyse grįžti į gerai pažįstamas vietas ir jose rasi tai, ką ten padėjai, ką palikai“ (p. 152). Taigi taip vieni prisiminimai gimdo kitus: konkrečias situacijas papildo tiek ryškios ir detalios, tiek pačios mažiausios ar net miglotos smulkmenos. Daugiausia kalbama apie pagrindinio veikėjo praeitį, tačiau viskas vyksta be aiškios chronologijos, todėl ir pasakojimas nėra nuoseklus: dabar Simonui devyneri ir jis, dešinėje rankoje laikydamas nugaišusį katiną už uodegos, eina ieškoti kastuvo, o dabar – šešeri ir jis sėdi spintoje, varto akušerijos vadovėlį, o visai netrukus – septyniolika ir jis geidžia Saulės, nori ją pabučiuoti, bet vis nesiseka.

Kaip bebūtų, vos pradėjus skaityti apatinę istoriją, atpažįstama autoriui nesvetima tema: tėvo ir sūnaus santykiai. Kai kuriuos vaizdinius būtų galima sieti su Biblijos motyvais ir tai tikriausia nebūtų klaidinga: tėvo ir sūnaus santykiai, išdavystė, nusivylimas ir tikėjimas – iki šiol aktualūs žmonijos klausimai. Simonas ir jo tėvas daugiausia bendrauja drauge dirbdami statybvietėje, jeigu tai galima vadinti bendravimu. Jie mažai kalbasi, sūnus stebi kastuvu besidarbuojantį, valgantį, rūkantį, geriantį tėvą. Įdomu tai, kad motina visame romane minima vos keletą kartų. Simboliška, kad dažniau aprašoma milžiniška, tuščiavidurė Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūra, stovinti netoliese statybvietės. Tad, viena vertus, motinos personažas tik padeda suvokti šios šeimos modelį, kita vertus, tai, apie ką nėra daug kalbama, kas yra nutylėta, gali būti interpretuojama kaip pagrindinio veikėjo gyvenimo trūkumai. Ši istorija kuriama S. Parulskiui būdingu stiliumi: detaliai aprašomos smulkmenos, konstruojami vaizdiniai žadina jusles, supinama ne viena mąstymo linija, taip mezgamas tankus poetinis pasakojimo tinklas.

Abi romano dalys, kad ir kaip dažnai klaidinančios skaitytoją, papildo viena kitą. Kitaip, tikriausia, ir negali būti, nes tai pasakojimas apie vieną žmogų – Simoną, kurio asmenybę, kaip ir kiekvieno iš mūsų, sudaro ne tik jo dabartis, bet ir praeities prisiminimai. Skaitytojui suteiktą galimybę pasirinkti, kaip skaityti šiuos du pasakojimo srautus, visgi reikėtų vertinti teigiamai. Visų pirma dėl to, kad vieni pirmiau pasimėgaus įtraukiančiu siužetu, o tik paskui trūkstamas spragas užpildys Simono praeities detalėmis, kiti, pailsėdami nuo dinamiškų įvykių, skaitys antrąjį srautą ir atvirkščiai. Visų antra, tokia romano forma iliustruoja mąstymo procesą. Juk žmogus, paprašytas papasakoti apie save, neprisimena visko nuosekliai, įvykiai praranda detalią chronologiją, tačiau iš tokio pasakojimo puikiai galima suvokti, koks buvo jo gyvenimas iki šiol. Na, o trečiasis argumentas, kodėl tokia forma paranki skaitytojui, yra paprastas: norint geriau suprasti romaną, visus taškus suvesti į vieną liniją, knygą teks skaityti du kartus, o tai daryti daug maloniau kitokiu, neišbandytu būdu.

Klausiantiems, ar verta skaityti šį romaną, yra vienas atsakymas – taip. Tačiau tai kūrinys, galintis trikdyti, apsunkinti, erzinti, suponuoti klausimus ir nepateikti atsakymų. Tai romanas, skirtas mąstančiam skaitytojui, kuriam rūpi ne atsakyti į klausimus, ne išgirsti tiesą, o kelti dar daugiau klausimų ir dalyvauti tiesos paieškose. Na, o visi, ilgai laukę naujos autoriaus knygos, skaitydami džiaugsis vėl turėdami galimybę pasinerti į dar vieną „Parulskišką“ istoriją, kurioje ras ir tai, ko tikėjosi, ir kažką naujo, taip pat ir tai, kas iki šiol buvo nutylėta.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*