Pokalbis su Valdu Papieviu apie Paryžių – baltą miestą, nejučia tave savin įsukantį... 7

Parengė Elvina Baužaitė
Straipsnis iliustruotas Vlado Braziūno kurta Valdo Papievio portretine fotografija ir V. Papievio pavasario grafikos fotografija
www.kamane.lt, 2016-02-28

2015-ųjų metų pabaiga istorijos metraštyje turės išskirtinę žymę. Tai laikas, kai viso pasaulio akys krypo į Prancūziją. Deja, ne, kaip būtų galima tikėtis ir norėti, ypatingas kultūros, meno įvykis sutelkė dėmesį, o siaubą keliantis teroro aktas Europos grožio kultūros lopšyje – Paryžiuje. Tačiau blogio akivaizdoje prancūzai išpažino žmogiškąsias vertybes, demonstravo orumą, toleranciją, kilnumą, teigdami: Taip, blogis didis, bet žmogiškoji galia didžiausia, nes ji – meilė, kurianti, skleidžianti, nešanti gėrį. Visa plaunančios liūdesio ašaros ir gyvenimo džiaugsmas – toks atsakas yra pats tikriausias kultūros triumfas, paliekantis beginklį net ir stipriausią, žiauriausią priešą. Taip visas pasaulis įsitikino, kad žmogaus meilė yra vienintelis galimas ir įmanomas būdas išgyventi, žmogui būti (su) žmogumi.

Gyvenimo įvairovėje skirtumų susidūrimas kyla natūraliai. Vis dėlto susitikimas yra reikšmingas, norimas vien dėl to, kad sužinojus, pažinus kitą, nebūtinai artimą, netgi, priešingai, pageidautina kitokį, praturtėjama ir augama. Susitikimas – tolerancijos išbandymas, tikrinantis, kiek ir kaip gali, moki ir nori būti (su) žmogumi. Iš mažiausiai dviejų priešybių kibirkščiavimo gimsta nau͂ja; nugalėjus prieštaras, nuskaidrėja, išskaidrėja ir pasirodo grynoji minties prasmė kaip būtį grindžianti harmonija ar kiekviename esąs žmogiškasis pradas. Pozicijų, nuostatų, pažiūrų susikryžiavimai įskelia kibirkštis, kurios, galima ir reikia viltis, žymi santaikos kultūrų santalkoje paieškas. Kibirkščiavimas – susitikimas, polilogas, karšta diskusija veda sprendimo ir sutarimo link, kad žmonės (iš)gyventų drauge.

Buvimo galimybės, sakytina, yra Valdo Papievio (1962) kūrybos tema, kūrinius jungiantis leitmotyvas. Rašytojas daugiau nei dvidešimt metų gyvena Prancūzijoje, tad autentiškai patiria šalies kasdienybę, jaučia jos pulsą. Naujausiame V. Papievio romane Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015), įtrauktame į metų geriausių knygų suaugusiųjų kategorijoje penketuką, dominuoja klausimai: kas esi, kur esi, kaip esi? Mąstoma įtaigiai ir, sakytina, jautriai, netgi autentiškai vaizduojamas seno ir jauno žmogaus buvimas drauge, teigiant sutarimo, glaudaus santykio galimybę. Skaitant tarsi savaime viena paskui kitą veriasi dilemos: kas lemia pasirinkimus? Kultūra? Gyvenamasis metas? Kiek aplinka kuria individą ir kiek individas kuria aplinką? Kaip jie sąveikauja? Ilgametis gyvenimas Prancūzijoje ir žmogiškosios būties mąstymas suponuoja: V. Papievis – vienas tinkamiausių pašnekovų šiandien, norint užčiuopti Prancūzijos dabartį ir žmonijos būtį apskritai.

2011 m. kalbėdamasis su Mindaugu Nastaravičiumi ištarėte: „Jeigu žinočiau, kad liūdesio ir skausmo čia yra mažiau, seniai būčiau parėjęs į Lietuvą.“[i] Praėjusių metų pabaigoje Prancūzijoje, Paryžiuje, liūdesio ir skausmo netrūko, tačiau sužibusios šv. Kalėdų dekoracijos teigė, nepaisant žmonių gyvybes nusinešusių tragiškų įvykių, kad reikia gyventi toliau. Ir gyvenama. Bent iš šalies žvelgiant atrodo, kad visa šalis vieningai pasirinko žiaurumą nugalėti tikint ir mylint žmogų, savo respubliką, kultūrą[ii]. Viena ryškiausių nacionalinės vienybės apraiškų – teroro išpuolio akivaizdoje spontaniška, intuityvi Marselietė futbolo sirgalių bei miestelėnų, nepaisiusių grėsmės ir naktį išėjusių į gatves, lūpose[iii]. Suprasdami, kad baimė yra pasidavimas, pralaimėjimas, paryžiečiai drąsiai gynė žmogaus laisvę gyventi – savo kultūros esmę. Taip gyvenimas nugali mirtį.

Lietuvoje, regis, daug ramiau, bet ta ramuma – pilko atspalvio, tarsi visa pagrįsta nuobodulio ar netgi bjaurumo, neretai dirbtinai kuriamo, estetika. Jūsų nuomone, kas lemia lietuviškąjį liūdesį ir skausmą, tokį ryškų ir tokį priešingą prancūziškajai linksmybei – paprasčiausiam norui gyventi? Mentalitetas? Istorinės patirtys? Kultūra?..

Gyvenimo džiaugsmo, paprasčiausio noro gyventi aš nesupaprastinčiau iki linksmybės. Net ir didžiausio džiaugsmo akimirksnį tave gali perverti skausmo rakštis – kaip visa trapu, laikina. Lyg skausmas gali atverti nepaprastą gyvenimo grožį. Čia aš kalbu apie aukštąsias akimirkas. Grįžkime į kasdienybę.

Ir Prancūzijoje pilna vargų, skausmo, bet nepakeliamą būties lengvybę čia pakelti lengviau. Lietuva – medis, akmuo, šiurkštumas, rupumas. Nenoriu idealizuoti tos Prancūzijos, bet vis tiek čia daugiau elegancijos, grakštumo, žaismės. Galbūt daugiau ir kasdienybės kultūros – tave išvaduojančios iš tos pačios kasdienybės?

Kas šitai lemia? Mentalitetas? Galbūt taip. Istorinės patirtys? Galbūt taip. Ar kultūra? Atsakau – galbūt taip.

Kai grįžęs važinėju po Lietuvą, kai susitinku su artimaisiais, draugais ir pažįstamais, kai čia, Paryžiuje, kalbuosi su jaunais žmonėmis, iš Lietuvos atvažiavusiais, Lietuva – tiesiog skaidriausio oro sritis. Iš kur tasai slėgis? Iš kur ta savinieka arba, priešingai – susireikšminimas iki begalybės? Ir iš kur ta, kaip sakote, dirbtinai kuriama bjaurumo estetika?

Gal reikėtų plačiau langus į pasaulį atsilapoti ir klasių langeliais pašokinėti? Ironiškos distancijos ratą prieš tai apsibrėžus.

Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Frédéric Bellido, viešėdamas Lietuvos televizijos laidoje Naktinis ekspresas, pasakojo, kad Prancūzijoje, Paryžiuje, esama didžiosios ir priemiesčių kultūros, kurios nesutaria. Be to, F. Bellido lietė daugiakultūriškumo aspektą[iv]. Žiūrint retrospektyviai, Prancūzijoje kultūrinė skirtis – aukštoji ir žemoji – egzistavo visais laikais, kaip ir daugiakultūriškumas. Kaip kultūrinės prieštaros jaučiamos būnant, gyvenant konflikto teritorijoje?

Konflikto teritorija, manau, per stipriai pasakyta. Nebent kalbėtume apie subkultūras. Bet ir jos konflikto teritorijoje atsiranda tik tuomet, kai jas imama instrumentalizuoti, kai jos tampa politinių, religinių ar dar kokių tik norite manipuliacijų įrankiais.

Lygiai taip pat su kultūromis plačiąja prasme, į šią sąvoką įtraukiant religijas – tik jas instrumentalizavus, jas išprievartavus, jos gali atsidurti konflikto ar karo zonoje. Karas jau vyksta. Net šalia, čia ir dabar. Dėl to Prancūzijoje jau keletą mėnesių paskelbta nepaprastoji padėtis.

Kultūros čia niekuo dėtos. Aukštoji, žemoji, centro ir periferijos, oficialiai pripažinta ir nepripažintos, pavadinkime, saviveiklinės kultūros – jeigu tarp jų ir yra įtampų, aš tų įtampų konfliktu nevadinčiau.

Jūsų romano Vienos vasaros emigrantai (2003) veikėjas išvyksta į Prancūziją, Paryžių, ten praleidžia vasarą, pamilsta šalį, miestą; romane Eiti klaidžiojama Provanso apylinkėmis; Odilėje... veikėjas-pasakotojas – klajoklis Paryžiaus (-iuje). Netapatinant autoriaus ir jo kūriniuose vaizduojamų patirčių, nori nenori Prancūzija jas (su)artina, tai gyvenimo tikrovės ir fikcinės realybės įvykių vieta. Prisiminkite savo pirmąjį apsilankymą Prancūzijoje, Paryžiuje. Koks įspūdis? Kodėl šalis tapo dar vienais namais-ilgėlesne stotele Jūsų būties kelionėje?

Yra mano miestų, yra miestų, kurie man įdomūs, bet kurie niekada netaps mano miestais, nes juose gyventi aš negalėčiau. Paryžius, vos į jį koją įkėliau, mane iškart pasigavo, savin įtraukė. Labai keistas įspūdis – lyg jame kadaise būčiau gyvenęs. Nekalbu apie visas tas iš atvirukų pažįstamas dievo motinoskatedras ar triumfo arkas. Bet einu, tarkime, Le Marais gatvelėmis, nežinau, ką pamatysiu, pasukęs už kampo, pasuku ir tai, ką pamatau, atrodo, jau esu matęs. Ir pažinties, ir to, ką nežinia iš kur žinai, atradimo džiaugsmas. Dabar tokį pakylėjimą pajuntu tik tada, kai tenka vaikščioti su žmonėmis, pirmą kartą čia atvažiavusiais. Ne su visais – su tais, kurie atviri atradimo džiaugsmui.

Paryžius yra visoks, žmonės taip pat visokie. Vieni tai, ko jiems reikia, čia susiranda, kiti – ne. Galiausiai viskas tampa įprasta, tai, kas įprasta, – įpročiais, o įpročiai įkalina kasdienybėje. Bet ir mano kasdienybės Paryžius man patinka, man mielas, aš jame jaučiuosi jaukiau negu Vilniuje. Nors ir Vilnius – tiesiog nuostabus miestas. Tik gal jame didesnė skirtis tarp privačios ir viešosios erdvės? Bet ji, jaučiu, mažėja.

Kad ir kaip būtų, Paryžiui pavyko susikurti legendinio, bent jau išskirtinio miesto aurą. Nors daug ko neliko, jis stengiasi ją išlaikyti. Rašinėdamas, šnekėdamas, tarp savo aplinkos žmonių aš gal irgi prie to prisidedu. Va taip Paryžius, tau pačiam nejaučiant, tave savin įsuka. Ir nepaleidžia.

Jau greitai bus ketvirtis amžiaus, kaip gyvenate šioje šalyje. Laiko tėkmėje nori nenori visa kinta, o šiandien – postmodernizmo ar jau postpostmodernizmo laiku – kaita, virsmas, regis, matomas, pačia žmogaus esatimi juntamas, ir tai – kasdienybė. Prancūzų dvasios, kultūros sandų nuvertėjimą liudija romano Odilė... ištrauka: „Juk ir Paryžiuje ne kasdien tokią elegantišką senutę išvysi. Tarsi iš Prusto romano išžengusią. / Sako, supranti, kad laikai keičiasi, keičiantis laikams – mados. <...> Nežinau, gal ko nebesuprantu, man gi tiek metų. Juk visada nauji laikai seniems žmonėms atrodo vulgaresni nei jaunystėje buvę.“[v] Kaip Jūsų pirmą kartą išvysta Prancūzija pasikeitė? Kokie šalies realybės, žmonių gyvensenos ypatumai, ženklinę prancūziškumą, galioja ar negalioja šiandien? Kokia Jums dabarties Prancūzija?

Prancūzija – didelė ir labai įvairi, visos Prancūzijos aš nepažįstu. Nuvažiuoti, pasižiūrėti nereiškia pažinti. Šiek tiek pažįstu Paryžių, šiek tiek Provansą, gal trupučiuką – Žydrosios jūros pakrantę. Tad kalbėsiu tik apie Paryžių.

Kai gyveni su žmonėmis, kai juos kasdien sutinki, argi pastebi, kaip keičiasi jų veidai? Taip pat ir su miestais. Dvidešimt metų žmogui yra daug, o miestui gal nelabai? Gal reikia pažvelgti iš tolimesnės perspektyvos?..

Paryžius – baltas miestas. Kai žiūri į jį, tarkime nuo Sacré Cœur, jis plaukia kaip balta gulbė... Štai ir vėl legendą kuriu (šyptelėjęs kiek ironiškai tarsteli – aut. past.). Bet jis buvo juodas. Jį nuvalyti nuo suodžių ano amžiaus septintame dešimtmetyje sugalvojo Charle’io de Gaulle’io kultūros ministras rašytojas André Malraux. Ir Lotynų kvartalas buvęs kitoks: knygynai, antikvariatai, maži kino teatrai. Taip sako. Kai atsiradau, Paryžius buvo jau baltas, o Lotynų kvartalas – turistams skirta teritorija.

Išorinių miesto pasikeitimo ženklų galėčiau pavardyti, bet jie neesminiai. Jų mažiau negu Vilniuje. Pavyzdžiui, kavinėje remontas. Ateini po remonto – niekas nepasikeitę, gal tik atšviežinta, dar dažų kvapą užuodi. Bet viskas kaip buvo, taip liko. Ir tai, kam leido nunykti, dabar jie jau saugo: tuos mažus kino teatrus, knygynėlius, mažas krautuvėles – sūrines, mėsines...

Dargi – pasaulio dinamika, naujosios technologijos. Pamenu, atvažiavęs radau tik telefono kabinas, į Lietuvą sau leisdavau kartą per porą savaičių paskambinti. Užtai turiu portfelį tikrų laiškų. O tuos laiškus ir telefonines draugų komunikacijas man kambarį nuomojusi šeimininkė du kartus per savaitę perduodavo. Buvome susitarę, kad du kartus per savaitę komunikacijų pasiimti pas ją užeisiu. Bet tokie pokyčiai visur. Man tik pačiam įdomu prisiminti.

Laisvė – žmogaus teisių, orumo premisa – tai neabejotina vertybė, kurios prancūzai ne paiso, o ja gyvena; ji, sakytina, prancūziško gyvenimo būdo esminis sandas. Tačiau, skaitant Jūsų naujausią romaną, veikėjos Odilės mintis suponuoja: laisvės sąlygos, o gal ir pati samprata, Prancūzijoje taip pat kinta. „Žmonės gyvena ilgiau ir saugiau, o gyventi vis labiau bijo, vis daugiau jiems apsaugų reikia. Tos apsaugos – iš infantilizmo. <...> Tik pamanyk, iki ko nusirito, kad ginčijasi, ką daryti su cigaretėmis, amžinai kokio Kamiu ar Ginsburgo lūpose smilkstančiomis. Nesistebiu, jei vieną gražią dieną ir Kamiu, ir Ginsburgas, o ir visi kiti po mirties mes rūkyti: cigaretes ištrins, nuotraukas retušuos.“[vi] Kaip Jums, ilgai gyvenančiam Paryžiuje, regisi prancūziškoji laisvė? Kiek jos esama šiandien ir (ar) bus rytoj? Jūsų nuomone, apsauga steigia ar griauna laisvę?

Kai tryliktoji mėnesio diena iškrinta penktadienis, prancūzams tai – laimės ir sėkmės ženklas. Prie loterijos bilietų – eilės. Praėjusių metų lapkričio tryliktosios rytą dingtelėjo mintis apie tai pakalbėti per LRT radiją. Po to susigriebiau: kokia gi čia naujiena? Jeigu LRT radijas apie tai imtų pranešinėti...

Tos laimės dienos vakarą visa tai ir ištiko[vii]. Jau kitą savaitę, ruošdamasis vienam iš radijo pokalbių, pasiėmiau diktofoną ir išėjau į gatves. Kavinėje prie Sorbonos koplyčios du vyrukai, tikriausiai studentai, gurkšnoja vyną. Prisistačiau, pasiteiravau, ar sutiktų pakalbėti. Mielai.

„Išpuolių prieš Charlie Hebdo taikinys[viii] buvo labai apibrėžtas ir aiškus – žurnalistai, karikatūros“, – sako man vienas. „O čia – mes visi, mūsų gyvenimo būdas. Ir mes tų kavinių terasose galėjom sėdėti, kaip štai dabar sėdim...“ – pritaria jo bičiulis.

Kaip visada, kai tai atsitinka – saugumas ir laisvės suvaržymas. Tai ribojasi. Iškart po išpuolių keturi penktadaliai prancūzų sutiko su laisvės suvaržymais, kad tik būtų laiduotas saugumas. Gerai, nepaprastoji padėtis. Bet kiek laiko ji tęsis? Tebūnie. Tegul vaikšto tie kariškiai su automatais. Ir kuprinę atsegti, einant į parduotuvę, man nesunku.

Mane labiau erzina visuomenės infantilizacija – kai kasdieniame gyvenime valdžia tau ima statyti apsaugas, kai tave nuo tavęs paties nori apsaugoti. Tas noras absoliučiai viską suskirstyti, sureglamentuoti. Lyg mes patys nebegalėtume nuspręsti, kas gerai, kas blogai, lyg patys tarp savęs negalėtume susitarti.

Baigiant pokalbį, pasakykite, kas yra Jūsų Prancūzijos dvasia – kvapas, skonis, garsas, vaizdas?

Dabar mes prisigalvoję visokių „du viename“, „trys viename“, gal net „dešimt viename“... Tebūnie mano atsakymas – viskas viename. Gerai, jeigu ne viskas, tai labai daug mano sąmonės Prancūzijos erdvėlaikyje.

Dėkodama už pasidalijimą mintimis, įžvalgomis Jūsų kaip rašytojo klausiu: literatūros galia yra...

...pasakyti tai, ką nori, bet kasdiene kalba negali pasakyti.

_____________

[i] Nastaravičius M. Rašytojas Valdas Papievis: ėjimas – nerimo gyventi išraiška. 15min.lt [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2015-11-23]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/asmenybe/rasytojas-valdas-papievis-ejimas-nerimo-gyventi-israiska-285-141540.

[ii] Nainytė E. Laiškas ir Paryžiaus: nesivarginkite, mes nepasiduosime. Lietuvos rytas [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2015-11-24]. Prieiga per internetą: http://pasaulis.lrytas.lt/ivykiai/laiskas-is-paryziaus-nesivarginkite-mes-nepasiduosime.htm.  

[iii] Tragedijos akivaizdoje – vieninga evakuotų sirgalių giesmė. lrytas.lt [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2015-11-24]. Prieiga per internetą: http://sportas.lrytas.lt/futbolas/tragedijos-akivaizdoje-vieninga-evakuotu-sirgaliu-giesme.htm; Rakauskas V. Paryžius bunda po tragiško nakties košmaro. Lietuvos ryto televizija (vaizdo reportažas) [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2015-11-24]. Prieiga per internetą: http://tv.lrytas.lt/?id=14474883391446038613.

[iv] Kryževičienė J. Naktinis ekspresas. LRT (pokalbių laida) [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2015-11-24]. Prieiga per internetą:

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/70102/naktinis_ekspresas#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=1883000.

[v] Papievis V. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Vilnius: Alma littera, 2015, p. 17.

[vi] Papievis V. Ten pat, p. 58

[vii] Teroro aktai Paryžiuje įvyko 2015 m. lapkričio 13 d.

[viii]Charlie Hebdo leidinys visada pasižymėjo provokatyvia, aštria nuomone, atvira politikų ir religijos pašaipa. 2015 m. sausy leidinio redakcijoje, įsikūrusioje Paryžiuje, Centrinėje respublikos aikštėje, įvykdytas teroro aktas, atėmęs dvylikos žmonių gyvybes, tarp jų – garsiausio Charlie Hebdo karikatūrininko ir vyriausiojo redaktoriaus Stephane’o Charbonnier. Savaitraštis „Charlie Hebdo“ grįžta į kasdienybę. lrytas.lt [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2015-11-24]. Prieiga per internetą: http://pasaulis.lrytas.lt/ivykiai/savaitrastis-charlie-hebdo-grizta-i-kasdienybe.htm.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*