Literatūra

Jonė Ramunytė. Frumuşica Nouă, 2010.IX.28, Magnus Ducatus Poesis pleneras, Skaidros Jančaitės koncertas. Fotografas – Vladas Braziūnas

Kovas žinomas pasaulyje ir kaip frankofonijos mėnuo. Prancūzų kultūra masina, traukia lietuvius dar nuo tarpukario, kada Kaunas – Laikinoji sostinė – kūrėsi ir turėjo ambiciją virsti mažuoju Paryžiumi. O kiek prancūziškumo yra Lietuvoje šiandien? Atsakyti sudėtinga ir veikiausiai vargiai įmanoma. Keliaujant aplankyti ir parsivežti bent dalelę Prancūzijos dabar gali kone kiekvienas, tačiau ar kelios dienos ir keli materialūs šalies fragmentai – jau pažinimas, žinojimas ir turėjimas? Matytos vietos, sutikti žmonės, patirta gyvenimo kultūra sužadina jausmus ir pasilieka atminty, galbūt virsta amžinu prisirišimu ir domėjimusi, tikru buvimu labai arti įsimylėtos šalies.

Kalbėtis apie Prancūziją iš gyvenimo Lietuvoje perspektyvos pakviesta vertėja Jonė Ramunytė[1], kuri nuo vaikystės augo šalia ar, tiksliau, apsupty prancūziškos literatūros (motina Ramutė Ramunienė – prancūzų kalbos vertėja[2]), pati jau daugiau nei du dešimtmečius prancūziškąją literatūrą verčia į lietuvių kalbą (pirmoji vertimo publikacija Georges’o Simenono Komisaro Megrė vagis (1992)), tad yra tikra frankofonė. Taigi pokalbis apie Prancūziją, žvalgant grožinę literatūrą iš kalbos (kultūros) tarpininko – vertėjo – pozicijos.

Prancūziškoji dvasia

Ką Jums asmeniškai reiškia prancūziškoji kultūra – juk vertimas reikalauja ne tik išmanyti kalbą, bet taip pat jausti kultūrą, būti ja persismelkus, galbūt tai netgi svarbiau? Kiek prancūziškumo Jūsų kasdienybėje? Kas jį žymi?

Taip, iš tikrųjų nuo vaikystės augau prancūzų literatūros – ir ne tik literatūros – apsuptyje. Mano mama Ramutė Ramunienė ne tik vertė prancūzų literatūrą, bet ir dėstė prancūzų kalbą Vilniaus universitete (toliau – VU). Turbūt netgi tiksliau sakyti: ne tik dėstė, bet ir vertė. Baigusi prancūzų kalbos studijas Grenoblio universitete, ji puikiai mokėjo prancūzų kalbą ir išties buvo ja smelkte persismelkusi, taigi nieko nuostabaus, kad dalelė to persmelkė ir mane. Pamenu, mūsų namuose net tais geležinės uždangos laikais prancūzai, o su jais, žinoma, ir prancūziškumo aura, būdavo dažni svečiai. Ypač tada, kai universitete jau ėmė rastis atvykusių prancūzų lektorių, pradedant šviesaus atminimo Maurice’u Toussaint’u, labai įdomia ir originalia asmenybe, su kurio mūsų šeima artimai bendravo. Tokia aplinka negalėjo nepalikti pėdsako, nors tada buvau dar gana jauno amžiaus.

O prancūzų literatūra ir vertimai – žinoma, be abejo. Mama prie rašomojo stalo, apsikrovusi knygomis ir žodynais. Balzakas[3], Stendalis[4]... Tie vardai nuolatos skambėdavo ir atrodė tokie savi: juk tai mamos vertimai, jos darbas. O kaip smagu vaikystėje, pamenu, būdavo, kai mama – nors nedažnai – versdavo knygas vaikams: Pierre’o Gamaros „Berliuretės upelio paslaptį“, Marcelio Aymé „Katinėlio Murklio pasakas“, kurias vertė su VU studentų vertėjų būreliu – visa tai labai ryškiai prisimenu.

Gana anksti išmokau skaityti, o vėliau – ir spausdinti mašinėle. Juk kompiuterių tada dar nebuvo! Taigi perrašinėdavau mamai vertimų rankraščius, pamenu, braukyte pribraukytus, primargintus... Visai neblogai įgudau juos iššifruoti. Tie vertimų sąsiuviniai taip pat turėjo kažkokį ypatingą, viliojantį, kiek paslaptingą skonį... Tai sunku nusakyti.

O šiaip į mano literatūros vertėjos būtį frankofonija ir prancūziškoji dvasia ateina per literatūrą, knygas, informacijos šaltinius – jų pakanka užpildyti vertėjo gyvenimą, laiką, laimėtą iš buities ar visų kitų prozaiškų žemiškųjų reikalų... Tad prancūziškumo mano kasdienybėje tiek, kiek joje prancūziškos literatūros, vertimų ir su jais susijusių reikalų... Nors ne, tie susiję reikalai, pvz., su leidyklomis, dažnai su prancūziškumu turi mažai ką bendra.

Na, o tikrąja prancūziškąja dvasia laimė pasimėgauti ar, tikriau, įsilieti nusišypso per viešnages Prancūzijoje, dažniausiai – bent man – Arlio CITL’e, Tarptautiniame vertėjų koledže; tada, kai lankau bičiulius prancūzus; kai bendrauju, diskutuoju ar tiesiog dalijuosi kasdienybe su kolegomis iš kitų šalių; kai pakeliauju po Prancūziją, naršau jų mediatekas, knygynus... Vardyti galima būtų ilgai.

Vertimo patirtys

Verčiate įvairią, skirtingą literatūrą. Kaip sekasi prancūziškąją esatį prakalbinti lietuvių kalba, kad ji, įžodinta lietuviškai, išliktų autentiško skambesio?

Man atrodo, vertėjo darbas labai didele dalimi pagrįstas intuicija, todėl kaip sekasi – o ar apskritai sekasi – pasakyti būtų labai sudėtinga. O gal ir neįmanoma. Be to, kone kiekvienas atvejis, kiekvienas autorius – atskiras ir savitas, taigi kokio nors visaapimančio apibendrinimo čia, bijau, nėra.

Kokios specifikos, kokio žanro kūrinius versti sudėtingiausia? Kokiose srityse prancūzų ir lietuvių kalbų sąlyčio taškus – vertimo prieigas ir išeigas – rasti sunkiausia, lengviausia?

Ir vėl nelengvas klausimas...

Žinoma, sakykime, XIX ar ankstesnių amžių autorių kalba kur kas sudėtingesnė nei vėlesnių laikų rašytojų. Bet ir vėl, autorius autoriui nelygu. Paimkime kad ir Jeaną Giono[5], bene žymiausią Pietų Prancūzijos, ir ne tik, rašytoją. Tai labai sunkus autorius... Nors dažnai net ir to paties autoriaus kūriniai taip pat skiriasi – vienų kalba paprastesnė, kitų – labai sudėtinga. Nekalbu apie poeziją: ją versti reikia turėti ypatingą Dievo dovaną...

Bent man labai sudėtinga versti apgaulingai paprastus autorius. Tarkime, Patricką Modiano[6]. Jo kalba atrodytų labai paprasta – ir sakinių struktūra, ir jokių įmantrybių, – bet drauge labai graži, krištolinio skambesio, kartais gali skaityti ją tarytum poeziją. Tad štai tą skambesį nepaprastai sunku ir nežinia, ar įmanoma, perteikti lietuvių kalba. Verti, viskas, rodos, lyg ir taip, o vis dėlto – ne tai, ne tai...

Sunkių atvejų – daug. Sudėtinga versti knygas, kuriose gausu argot (pranc. – žargonas). Tai dažnai būdinga šiuolaikiniams autoriams, nors, žinoma, ne visiems. Tų argot vėlgi būna įvairių: nusikaltėlių aplinkos, jaunimo, Prancūzijos arabų, nūdienio Paryžiaus... Čia jau neretai tenka kreiptis į bičiulius Prancūzijoje. Gerai, kad šiais interneto laikais tai taip paprasta. Kai pagalvoji, o kaipgi anksčiau vertėjams tekdavo išpainioti visokias kebeknes, rasti reikiamą informaciją?..

Kalbos ir literatūros pokyčiai

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kaip kinta prancūzų ir lietuvių kalbos, kas dominuoja: bendrieji, artimi pokyčio ženklai, lemti globalizacijos, pasaulio (su)artėjimo, anglų kalbos (iš)populiarėjimo, anglakalbės kultūros invazijos, pastebimos mūsų kasdienybėje, kalboje, ypač šnekamojoje vartojamoje jaunosios kartos; ar saviti, skirtingi, lemti šalies gyvenimo, kultūros?

Žinoma, ilgainiui, veikiamos laiko ir pasaulio naujovių, kalbos – tiek prancūzų ir lietuvių, tiek ir kitos – po truputį keičiasi, tai nulemia visa, ką išvardijote: globalizacija ir t. t. Tiek prancūzų, tiek lietuvių kalboms būdinga tai, kad jos per savo kalbininkus kartais net desperatiškai stengiasi grumtis su nenumaldoma skvarbia anglų kalbos įtaka, pvz., prancūzai atkakliai kuria savus prancūziškus žodžius naujosioms technologijoms: ordinateur – kompiuteris, portable – mobilusis telefonas, télécopieur – faksas... Lietuviai juk taip pat stengiasi, kurdami naujadarus. Kartais sėkmingus, o kartais labai smagius, pvz., vaizduoklis (monitorius, kompiuterio ekranas). Taip ir iškyla prieš akis toks plevėsa guvus vaiduoklis... Beje, jis, atrodo, taip ir neprigijo. Arba valalai... Be to, dažnai mūsų naujadarai tarytum serga kažkokia neįveikiama mažybiškumo liga, pvz., asmenukės, nėštukės (čia jau visai nei šis, nei tas, taip ir asocijuojasi su vištukės), skreitinukai, delninukai... Atrodytų, naujadarai – juos kurti puiku, bet kam tiek tų saldžių malonybinių formų?

Na, o jaunimas, žinoma, tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje, per daug nesukdamas galvos, kalba savo jaunuolišku žargonu, beje, dosniai prikaišiotu tų pačių anglicizmų. Taigi versti jaunimo knygas tikrai nėra lengva. Visų pirma, reikia suprasti, kas sakoma, paskui – rasti atitikmenį, ne per daug įžūlų ir nevartotiną, bet taiklų...

Tarp Jūsų verstų kūrinių esama ir šiuolaikinių, jaunų, ir žymių klasikos autorių, tad kaip regisi prancūziškoji literatūra? Kokie esminiai pokyčiai, kokie ypatumai leidžia (ar, priešingai, neleidžia) skirti tai, kas vadinama klasika, nuo to, kas rašoma šiandien – šiuolaikinės literatūros? Ar pastebėtumėte tai, kas, Jūsų patyrimu, būdinga tik šiandienos prancūzų kūrybai, o ne apskritai postmoderniai ar postpostmoderniai literatūrai?

Klasikos kūriniai – tai laiko išbandyti kūriniai, taigi, galima sakyti, kūriniai su kokybės ženklu. O visos gausios dabartinių rašytojų jūros, užtvindžiusios prancūzų knygynus ir mediatekas, tas išbandymas dar tik laukia, ir jį, žinoma, atlaikyti lemta nedaugeliui – tačiau vertingiausieji išliks, kaip būdavo visados. Tarp šiuolaikinės prancūzų literatūros daug vienadienių kūrinių – kartais parašytų neblogai, gražia kalba, bet gali justi, kad jie neilgalaikiai. Bet, matyt, ir tokie reikalingi po saule, kaip ir tos gražios, margos vienadienės plaštakės, be kurių pasaulis būtų liūdnesnis ir per daug rimtas...

Mėgstamos knygos kaip vertimai – į stalčių ir iš jo

Lietuvoje jau ne vieneri metai itin populiarūs skandinavų detektyvai. Jūs taip pat mėgstate ir daug verčiate būtent šio žanro knygų. Kuo, Jūsų nuomone, prancūziškas detektyvas išskirtinis?

Taip, detektyvo žanrą iš tikrųjų mėgstu – tai mano laisvalaikio ar valandos prieš miegą skaitiniai. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad pati siūliau leidykloms daugumą tų detektyvų, kuriuos esu išvertusi – tai buvo leidyklų užsakymas. Kažkokio prancūziško detektyvo žanro negalėčiau apibūdinti. Nors iš tikrųjų mėgstu, pvz., Fred Vargas[7] (beje, versti ją nėra lengva, bet įdomu – tai išties originali autorė). Gal tik jau labai seniai esu pasiūliusi G. Simenoną, nuo jo, kaip pažymėjote, ir prasidėjo mano vertėjos veikla. Bet juk tai ne visiškai detektyvas tradicine šio žodžio prasme. Arba Danielio Pennaco Žmogėdrų laimei (2005). Bet ir šis romanas anaiptol nėra tikras detektyvas.

Jūs pati stengiatės leidykloms įsiūlyti verstinas knygas? Kokius autorius, kūrinius norėtumėte matyti išverstus (išversti), ką rasti knygynų lentynose linkėtumėte skaitytojui?

Taip, iš tiesų kai kurias knygas ir autorius, kuriuos norėčiau ir ketinu anksčiau ar vėliau įsiūlyti leidykloms (ir, žinoma, išversti), turiu minty. Tai daugiausia XX a. autorių kūryba (nors ne tik) – taigi toji praėjusi jau minėtą laiko išbandymą... Manau, jei labai nori, galų gale sutarti su leidykla vis dėlto pasiseka: taip buvo su Romaino Gary[8] apsakymų knyga Paukščiai skrenda mirti į Peru, kuri turėtų netrukus pasirodyti, ar Andrejaus Kurkovo Bikfordo pasauliu – abi šias knygas verčiau, kaip sakoma, į stalčių, tiesiog labai magėjo išversti; neabejojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek ateis jų laikas. Taip ir įvyko. Taigi svarbu turėti sumanymų, o paskui viskas kažkaip susiklosto.

Kita Jūsų vertimų sritis – vaikų literatūra[9]. Kokios patirtys, mintys apie grožinę prancūzų kūrybą jaunajam skaitytojui?

Išties beveik visas savo verstas knygas vaikams, jaunimui esu pasiūliusi pati. Tačiau su vaikų literatūra kita bėda: leidyklai prancūzų autoriaus vaikams ar jaunimui skirtą knygą reikia įsiūlyti. Vienos kratosi, esą vaikų literatūros neleidžiančios, tai nėra pelninga, kitos taip pat turi savų išskaičiavimų ar prioritetų. Be to, Lietuvoje tradiciškai labiau vertinama anglakalbių, vokiečių, skandinavų autorių jaunimo literatūra. Taigi pastaruoju metu šį žanrą apleidau, nors gal ir gaila – jaunimo literatūrą labai mėgstu.

Perregima vertėjo esaties paslaptis

Marina Stepnova, kalbėdama apie savo romano Lazario moterys lietuviškąjį vertimą, populiarumą teigė esant vertėjo Sigito Parulskio laimėjimu, jo darbo vaisiumi[10]. Vis dėlto dažniausiai kūrinio vertėjas minimas labai retai, galima sakyti, jis paliktas paribyje ar net užribyje. Kaip Jūs pati patiriate, regite ir vertinate vertėjo esatį?

Labai malonu, kad Marina Stepnova taip gražiai įvertino vertėjo darbą, net, žinoma, pati kiek perdėtai sumenkindama savo nuopelnus. Tai nėra dažnas atvejis. Iš tiesų, kaip sakote, vertėjas dažniausiai lieka paribyje ar užribyje. Tačiau manęs tai per daug nejaudina. Aš dirbu darbą, kurį mėgstu ir kurį dirbdama jaučiu malonumą, o tai jau savaime žmogui yra didžiausias atlygis ir sėkmė. Žinoma, kiekvienam malonu, kai jis pastebimas, nors... Kaip ten byloja Užupio Konstitucija? Jei neklystu, vienas jos punktų skelbia: „Žmogus turi teisę būti nežymus ir / niekam / nežinomas.“ Ar panašiai. Man šis punktas patinka, jis toks... laisvas. Matyt, tai tiesiog charakterio klausimas.

„<...> jis klausėsi tik jos balso: kiek prikimusio, dusloko, juo neištarsi pirmos ant liežuvio pasisukusios banalybės. Šis balsas nesivėrė pirmam pasitaikiusiam, nesipildė bet kuo, nepakluso žodžių valiai; visą laiką liko pusiau pasislėpęs, prisidengęs tarsi kokiu lūkesčiu, santūrumu – o tai balsui tas pat, kas drovumas kūnui <...>. Vienas tų balsų, visada kurstančių norą juos užvaldyti, nes žadinančių nuojautą, kad juose slypi gelmė, kurią, kaip linkęs manyti kiekvienas, tik jis vienas galįs jį užpildyti.“ Tai fragmentas iš Jūsų versto R. Gary romano Liūdnieji klounai[11]. Tebūnie balsas it autoriaus metafora, jo mintys paliečia ir sužadina norą tarti savo žodį, tarti žodį savaip – būti tarpininku tarp autoriaus ir skaitytojo. Kas vertimas Jums – varžybos, bendraautorystė, dialogas, autorinė kūryba?

Varžybos – na, ne, bendraautorystė – manyčiau, ne, juk verčiamas kūrinys jau turi savo autorių. Dialogas – jau panašiau, metaforiškai išsireiškus. Autorinė kūryba – savitai taip pat arčiau tiesos. Kitokia, negu autoriaus, sukūrusio knygą, žinoma: kokybiškas kūrinio – jo kalbos, jo dvasios – perteikimas savo kalba. O gal tiesiog paprasčiausia literatūrinis vertimas ir tiek?

„Šis keistas šauksmas, <...> kiek blankokas, tuščias, šis tolimas šauksmas ataidi iki mūsų it iš kokio apleisto sodo, neįveikiamas jo žavesys, pakursto norą užpildyti šitą vienatvę, ir nesunku įsivaizduoti, jog kuo ta vienatvė didesnė, tuo didesnė bus mums čia skirtoji vieta.“[12] Skirtoji vieta – skaitytojo, interpretatoriaus, vertėjo – kūrėjo, nusikėlusio į fikcinę realybę, kurioje būnama tik vieno, ir kurią tik pats vienas užpildai – unikaliai, visada subjektyviai, būtent taip, kaip niekas kitas. Kas yra literatūros jausmas Jums?

Jūsų klausimai daug apimantys, verčiantys susimąstyti apie tai, apie ką dirbdamas savo darbą, t. y. versdamas, ir negalvoji. Tad galbūt aš jį, taip sakant, išversiu išvirkščią: literatūros (ir kalbos) jausmas – tai, kas neišvengiamai būtina žmogui, užsiimančiam literatūros vertimu. O konkrečiau? Telieka tai tokia, sakyčiau, perregima paslaptis, tokia artima ir gerai pažįstama kiekvienam tikram literatūros vertėjui...

Dėkoju už Jūsų mintis.

_____________

[1] J. Ramunytė (1953) – Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Dailės akademijoje) įgijo dailininko-konstruktoriaus specialybę. Dirbo Lietuvos fotomeno draugijoje, vėliau architekte. Nuo 1998 m. – laisvai samdoma vertėja; viena Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įkūrimo iniciatorių. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga [interaktyvus], [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą:

http://www.llvs.lt/?members=76&lang=lt; Kazijevaitė-Astratovienė K. Apie kūrybą ir save Žodžiais atverti naujus horizontus. Tekstai.lt [interaktyvus]. Nr. 12, 2013 [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7369-apie-kuryba-ir-save-zodziais-atverti-naujus-horizontus-vertejas-ramute-ramuniene-ir-jone-ramunyte-kalbina-kazimiera-kazijevaite-astratoviene.

[2] R. Ramunienė (1918–2015) – prancūzų kalbos dėstytoja ir vertėja, pelniusi Prancūzijos Garbės Legiono ordiną (1997), apdovanota Šv. Jeronimo premija (2008). Jos vertimų sąrašą sudaro daugiau nei penkios dešimtys knygų. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga [interaktyvus], [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą: http://www.llvs.lt/?print=2&id=75; Kazijevaitė-Astratovienė K. Cituotas straipsnis.

[3] R. Ramunienės išverstos Honoré de Balzaco knygos: Pusseserė Beta (1957, 1994), Pusbrolis Ponsas (1959), Gobsekas ir kt. apysakos (1960), Kunigaikštienė de Lanžė (Trylikos istorija) (1963, 1994), Slėnio lelija (1995), Tamsi istorija (1997). Pulkininkas Šaberas. Bedievio mišios (1998). Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga [interaktyvus], [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą: http://www.llvs.lt/?print=2&id=75.

[4] R. Ramunienė išvertė Stendhalio Parmos vienuolynas (1963, 1983, 1994, 2007) ir Raudona ir juoda (1976, 1988).

[5] J. Ramunytė išvertė J. Giono Husaras ant stogo (1998).

[6] J. Ramunytė išvertė P. Modiano Iš užmaršties gelmių (1999).

[7] J. Ramunytė išvertė F. Vargas Išvirkščias žmogus (2008) ir Neptūno vėjai (2010).

[8] J. Ramunytė yra išvertusi R. Gary Liūdnieji klounai (2011) ir Sena kaip pasaulis istorija, Prigimties džiaugsmai, Žemės gyventojai, skelbta Šiaurės Atėnuose(2014). Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga [interaktyvus], [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą: http://www.llvs.lt/?members=76&lang=lt.

[9] J. Ramunytės išversta André Dhôtelio knyga Kraštas, kurio niekada neprieisi (2003) Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus išrinkta reikšmingiausiu ir meniškiausiu metų vertimu ir pelnė premiją. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga [interaktyvus], [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą: http://www.llvs.lt/?members=76&lang=lt.

[10] Kryževičienė J. Naktinis ekspresas (televizijos laida). LRT [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-03-16]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/1896.

[11] Gary R. Liūdnieji klounai. Vilnius: Vaga, 2011, p. 13–14.

[12] Ten pat, p. 14.