Rss Facebook
2017
Lapkritis
19
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Nes visi mes esame trumpametražiai 0

Lina Buividavičiūtė
www.kamane.lt, 2017-10-20

Indrė Valantinaitė. „Trumpametražiai“. Vilnius: „Alma littera“, 2017.

Jau kadais esu pastebėjusi, kad trečioji poetų knyga būna savotiškas poetinis lūžis. Autoriaus braižas nesikeičia kardinaliai, regisi atpažįstamas, tačiau ir kitoks – žodžiai labiau išnešioti, pasverti, nusikratoma jaunatvinio šėlo pertekliaus, žūtbūtinio maištavimo, maksimalizmo, pasaulis regimas plačiau ir įvairiau, plečiamasi gilyn, auginama skvarba. Nenoriu pasakyti, kad trečiosiose knygose mažiau ugnies – ne, anaiptol, tačiau toji ugnis jau labiau suvaldyta, paklūstanti sąmoningai autoriaus valiai, tekanti organiškiau, tolygiau. Tokią regiu ir trečiąją Indrės Valantinaitės poezijos knygą „Trumpametražiai“.

Viena vertus, čia ta pati Valantinaitė – su niekuo nesupainiosi švelnaus kalbos sruvimo, tapybiškumo, poetinių vaizdų fotografavimo, kalbiškosios retrospekcijos, subtilaus ornamentavimo. Kaip teigia knygos redaktorius Kęstutis Navakas: „Skaitydamas trečiąją Indrės Valantinaitės knygą, suprantu, kad tokie eilėraščiai galėjo būti parašyti ir praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Juose pakanka ne tik art deco ir art nouveau estetikos, bet ir to, ką minimu laikotarpiu kūrė vokiečių ekspresionistai.“ Retrospektyvumas įtekstintas ir autorės eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vaiduoklių“ subjektė grimzta į XIX a. fotelį. Valantinaitė gramzdina dar giliau. Skverbiamasi gilyn, atsiranda daugiau semantinių sluoksnių, o anksčiau vyravusią moterystės refleksiją papildo labiau universalūs, mažiau lytiškai angažuoti poetiniai dėmenys.

Teko dalyvauti šios knygos pristatyme ir buvo labai įdomu, kaip pati autorė paaiškins trečiosios savo poezijos knygos pavadinimą. Man „Trumpametražiai“ pirmiausia asocijavosi su knygos poetiniu principu – eilėraščiai itin kinematografiški, siužetiški, įgudusio stebėtojo akimi pateikiantys tiksliai sufokusuotus vaizdus, kurie nors abstrahuoti iš visos egzistencinės esencijos, yra itin prasmiškai talpūs. Autorė paminėjo dar vieną knygos pavadinimo kodą, kuris man pasirodė labai taiklus, – visi šioje žemėje mes esame trumpametražiai, praeinantys ir išeinantys. Trumpametražiai, arba pasak Valantinaitės kolegos prozininko, „vienos vasaros emigrantai“.

Toks egzistencialistinis kodas drauge su tris knygos skyrius puošiančiais epigrafais tapo knygos atrakinimo raktu.

Pirmąjį „Trumpametražių“ skyrių pradeda Oskaro Milašiaus „Vėjo“ citata: „Eikš, bėk su manim per jūrą, aš noriu tau parodyti / Tokias gražias padanges, tokias gražias, jog verksi.“ Ir iš tiesų – tai ne tuščiai pasirinkti žodžiai, o išpildomas autorės moto. Trečiojoje savo knygoje Valantinaitė renkasi „švęsti gyvenimą“, fiksuoti pasaulio grožybes, eilėraščių subjektai žvelgia „grožio akimis“ ir siekia tą grožį perteikti skaitytojui. Vis tik negali sakyti, kad „Trumpametražiuose“ vyrauja poetinis naivumas, vienpusė gyvenamojo pasaulio „rausvaregystė“. Ne, eilėraščių subjektas ganėtinai objektyviai fiksuoja būties davinius, tačiau vis tik renkasi „švęsti gyvenimą“. Tą liudija jau pirmasis knygos eilėraštis, kurį netgi laikyčiau programiniu, iškalbingu pavadinimu „Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo“: „Nes burna duota skoniams ragauti ir bučiniams, / akys – grožiui patirti, ausys – išgirsti, kaip visomis poromis siurbi pasaulį į save“ (9 p.). To subtilaus, elegantiško vitališkumo prisotinti bene visi knygos eilėraščiai, kurių subjektas, parafrazuojant „Regėjimą“, siekia fiksuoti „įtemptą būties stygą“, kuri driekiasi nuo kiekvienos gyvasties (pagal „Regėjimas“, 13 p.). Tačiau, pasikartosiu, Valantinaitės eilėraščiuose neužsimerkiama, o laviruojama tarp būties „juodregystės“ ir „rausvaregystės“, o to balansavimo tarp dviejų ašių rezultatas – elegantiška, pamatinė melancholija, atskiesta grožio graibštais, o subjektas, nepaisant visko, taria gyvenimui „taip“. Identifikuotoji poetinė rastis tiksliai atsiskleidžia eilėraštyje „Laisvės alėja“ – lyrinė subjektė retrospektyviai fiksuoja traumines ir šviesias senelių patirtis, istorijos trūkius, tačiau sąmoningai renkasi „švęsti gyvenimą už abi“. Įdomus šios knygos ambivalentiškumas – tiesioginio egzistencijos fiksavimo ir metaforizuotos poetinės išraiškos dermė. Pavyzdžiui, jau įvardytoje „Laisvės alėjoje“, „Vakarienėje“, „Deadlin’e“ fiksuojamos buities detalės ir faktai, o, tarkim, eilėraštyje „Gulbė pakyla“ pasirenkamas abstraktesnis kūrybinės tiesos įvardijimas – per gulbės simbolį, kuris kreipia ir į mitologiją, ir į tautosakos kontekstus.

Skaitydama prisiminiau pasaką „Gulbė – karaliaus pati“, toks zoomorfinis subjekto įpavidalinimas konotuoja ir sukeistinimą, ir grožį, ir žmogaus gamtiškumą, o kartu pabrėžia ir pamatinį nesaugumą gyvenamajame pasaulyje – eilėraščio gulbę nušauna medžiotojas. Apskritai šis eilėraštis puikiai iliustruoja poetinę knygos dichotomiją – pasaulio grožis čia egzistuoja greta siaubo, taip arti, kad sudaro nedalomą visumą, ir toks autorės poetinis įžvalgumas nori nenori užgniaužia kvapą: „Kad ir ką sugalvotų sukūręs tokį tobulą dangų, / ežerą, mišką, dosniai trupiniais maitinantį žmogų, / jis vis tiek išliks genialus. / Dangų, iš kurio krinta kruša, lėktuvai ir bombos, / ežerą, kuriame nuskęsta mauduoliai, / mišką, kuriame pasiklystama, pilną laukinių žvėrių“ (10 p.). Vis tik nors subjektas aiškiai fiksuoja poetinę dichotomiją, aiškiai juntamas jo pasirinkimas – gyvenimas arba mirtis, pirma išskanavus visas „vyšnias pasidabruotame dubenyje“. Ne veltui antras knygos skyrius prabyla Ch. Bukowskio žodžiais: „...the tigers have found me and I do not care.“ Ši nedeklaratyviai stoiška laikysena prarasties akimirkomis suteikia jau minėtą švelnios melancholijos atspalvį, tačiau subjektas išvengia perdėtai sentimentalaus, virkaujančio tono. Subjektas renkasi gyvybę mirties akimirkoje – labai remarkiškas subjektas. Norisi pridėti: „O džiaugsmas begalinis juk ir nuostaba turėtų būti / kas vakarą apglėbt vis tą patį šiltą kūną guolyje. / Šiame mieste, kur taip dažnai kaukia / greitųjų ir policijos sirenos“ (34 p.). Eilėraščiuose retsykiais šmėsteli ir ironija, sąmojis, pavyzdžiui, eilėraštyje, „Gera žmona“: „Ji buvo gera žmona: / dvigulė lova jos viešbučio vienutėje. / Patalynė kairėje tik retkarčiais buvo sujaukta“ (41 p.).

Šioje knygoje autorė nuo savirefleksinių patirčių gręžiasi į vyro ir moters santykį ir subjekto ryšį su gyvenamuoju pasauliu, išdistiliuotas pamatines egzistencines patirtis. Valantinaitės subjektas per metaforą ir simbolį užklausia būties esmes ir jas aiškina. Pavyzdžiui, trečiosios knygos dalies pirmas eilėraštis „Stebėjau juos“ baigiamas kvintesenciniu klausimu: „Galvodavau: ar tai ir yra tikras gyvenimas ir nieko tikresnio nėra?“ (47 p.). Ir trečiojoje poetės knygoje vis dar justi subjekto meilės alkis. Ir nors geismas jau nebe centrinė, tačiau vis dar labai svarbi Valantinaitės kūrybinė medžiaga. Kaip jau minėta, aistra jau yra nuosaikesnė, subtili, bet vis dar aktyvi, veikianti. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Megztinis“ subjektės santykis ir ryšys su mylimuoju aiškinamas pasitelkus dvasinio rūbo – megztinio – metaforą, o eilėraštyje „Užburtas miestas“ kuriama stebuklinė, pasakiška aplinka tampa jausmo atnešamo intensyvumo ir sukeistinimo chronotopu. Stebinanti, koreliuojanti su įvardytu aistros nugesinimu, subtilizavimu, yra ir šio kūrinio atomazga – subjektė bus „suvalgyta“ nebe iš geismo, o iš paprasčiausio alkio.

Iš bendro konteksto išsiskiria ir papildomą tematiką konotuoja eilėraštis „5 ryto (Dar neparašyti eilėraščiai)“ – čia apmąstoma kūrybinė energija, poezijos šaltiniai ir aukos mūzoms. Beje, vienas Valantinaitės eilėraščio fragmentas („nusirengiu nerimo suknią / nusirengiu ilgesio suknią / nusirengiu laukimo suknią“, 30 p.) itin primena Janinos Degutytės „Striptizą“.

Apskritai, Valantinaitės poezijoje gausūs gamtiški įvaizdžiai (žiedai, žiedlapiai, žvėrys, bitės, gulbė, skruzdėlės, žmogaus kūniškumas) dera su miestiškaisiais objektais, kultūriniais intertekstais – ypatingas dėmesys skiriamas tautosakiniam, literatūriniam, mitiniam pasaulėvaizdžiui. Autorė gręžiasi į šventybines erdves, tačiau jas sugyvina, prijaukina ir sujaukina, priartina prie žmogaus – minėtini eilėraščiai „Jeruzalė. 2014-ųjų Velykos“, „Raudų siena“, „Procesija“, „Orfėjas“, „Angkor Wat“. Drauge „Trumpametražiai“ yra tiek fizinių, tiek dvasinių kelionių vieta – minimi svetimų šalių viešbučiai ir miestai. Šiuos skirtingus kontekstus autorei pavyksta sujungti organiškai, subtiliai ir itin grakščiai. Valantinaitė sugeba sudėtines ir sudėtingas temas perteikti lengvai ir elegantiškai. Toks „praėjusių laikų“ poetinis grakštumas – skiriamasis Valantinaitės poezijos ženklas. Maloniai stebina ir tai, kad autorė randa originalių metaforų, simbolių ir įvaizdžių – bitės laikomos mišios, širdies holokaustas, bažnyčia virstanti širdis, burnos menė ir kt.

Kinematografiškas, naratyvus eilėraščių pasaulis (pavyzdžiui, „Deadlin’e“) mainosi į gamtišką, juslišką, išskydusį. Žavios, koncentruotos ir esmingos knygos eilėraščių pabaigos, pavyzdžiui, eilėraštyje „Regėjimas“: „Juk esti dovanų, per didelių, / kad būtų dailiai įpakuotos“, 13 p.

Kaip savo laudacijoje, pasakytoje poetei atsiimant Jaunojo Jotvingio premiją už antrąją poezijos knygą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, teigė Kęstutis Navakas: „Valantinaitės poezija, kaip pasakytų Alfonsas Nyka-Niliūnas, yra ant kažkokios pavojingos ribos. <...> Kuri iš lietuvių poečių yra sąmoningai, programiškai šią ribą pasiekusi? Nė viena. Jei pasiektų – neišsilaikytų, neišvengiamai nusprūstų. Valantinaitė nežinia kaip, bet išsilaiko. Tai, kas jos knygoje yra parašyta – poezija“ (67 p.). Poezija, kuria alsuoja pati autorė ir aksominis samanų spalvos knygos viršelis.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*