Rss Facebook
2017
Rugsėjis
22
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Kaip užkariauti pasaulį, jeigu rašai lietuviškai? 1

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2017-09-12

Gyvename nedidelėje valstybėje, kurios literatūros rinka maža, ir rašytojai vis rečiau turi progų susirgti žvaigždžių liga. Kartais žiniasklaidoje pasirodo pranešimas apie kokios nors lietuviškos knygos vertimo sėkmę užsienyje arba tarptautinį apdovanojimą. O rimti literatūrologai dar kartą pradeda viešą diskusiją apie tai, ar sulauksime tarptautinio bestselerio arba Nobelio premijos. Ir turbūt nėra nė vieno rašytojo, kuris, žiūrėdamas į savo rankraštį, bent sekundėlę nepagalvotų apie kūrinio vertimą į užsienio kalbą ar bent išvažiavimą į tarptautinį festivalį.

Plačiau apie literatūrinių „produktų“ situaciją užsienio rinkose kalbamės su Lietuvos kultūros instituto projektų vadove Vakare Smaleckaite.

Vadovauji vertimų skatinimo programai. Papasakok apie ją išsamiau.

Šios programos tikslas – paskatinti lietuvių literatūros vertimus į užsienio kalbas. Svarbu paminėti, kad tai nėra tiesiog kūrinių išvertimas į užsienio kalbą – tokį darbą galėtų padaryti ir mūsų leidyklos. Tačiau tada kūriniai būtų skirti vidaus rinkai arba užsienio svečiams. Mūsų tikslas – įvesti knygą į užsienio rinką, kurioje ji būtų pristatoma ir platinama. Taigi tuo institutas, padedamas valstybės, ir užsiima.

Valstybė prisideda prie to, kad konkretūs kūriniai užsienyje reprezentuotų mūsų šalį. Ar knygų atranka skiriasi, kai pasikeičia politinės partijos?

Leidyba ir kultūros pristatymas apskritai yra ilgalaikiai projektai, užsitęsiantys ilgiau, nei trunka vienos partijos vadovavimas. Tarkime, bendradarbiavimas su užsienio knygų muge gali užtrukti ilgiau nei septynerius metus. Žinoma, valdžios atėjimas ir pasikeitimas gali turėti ilgalaikių pokyčių kultūros politikai, bet nebūna taip, kad pradėjus vadovauti vienai politinei partijai imtume dirbti su kitais autoriais ir leisti kitokias knygas.

O kaip dėl finansavimo?

Taip, jis gali mažėti arba didėti, bet taip pat nebūtinai dėl politikų įtakos. Pavyzdžiui, šiuo metu prioritetą teikiame anglakalbiams vertimams, todėl, kad Londono knygų mugėje Lietuva kartu su Latvija ir Estija prisistatys ypatingojo svečio teisėmis. Tad natūralu, kad tam skiriama daugiau biudžeto lėšų ir visų vertimų pinigų.

Dažnai iškylantis klausimas – kodėl pasirenkate versti būtent tokius kūrinius? Ar iš anksto turite ekspertų suformuotą vertingų knygų sąrašą?

Kai kurios šalys užsiima tokia praktika, tačiau mes taip nedirbame. Viskas vyksta kitaip, nei, pavyzdžiui, dizaino mugėse, kuriose pristatai pirkėjui katalogą su prekėmis, jis išsirenka patinkančios kėdės modelį, susitari dėl kainų ir kėdės nuperkamos. Leidyboje pardavimo procesas labai ilgas, kartais trunka ir dešimtmetį. Iš pradžių užmezgame kontaktą su leidėju arba leidykla ir stebime, kokias knygas jie leidžia. Galbūt vieni specializuojasi leisdami verstinę klasiką, o kiti leidžia tik trumpus romanus (šiuo metu pasaulyje jie labai populiarūs). Tada peržiūrime Lietuvoje išleistų knygų sąrašą ir siūlome jas leidėjui. Dažniausiai tai būna vos kelios, atitinkančios konkrečios leidyklos profilį, knygos. Tada siunčiame jiems knygų ištraukas bei papildomą informaciją apie jas. Ir, nepaisant to, kad gerai atlikome savo namų darbus, leidėjas gali staiga pakeisti savo planus. Tuomet susitikusi su leidyklos atstovu kalbėtis apie R. Gavelio romaną turiu per dvi minutes persijungti į paauglių literatūros diskursą.

Į kokių šalių leidyklas žvalgotės?

Čia reikėtų paminėti, kad yra rinkų, į kurias patekti paprasčiau, leidėjai dažnai susiranda mus patys, ir yra regionų, su kuriais reikia dirbti labai smarkiai. Šiuo metu ruošiamės Frankfurto knygų mugei. Jei peržiūrėčiau visus savo susitikimus, matyčiau, kad bendrauju vien su Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos leidyklomis. Visi kiti leidėjai susitikimus siūlo patys. Pagrindinis argumentas, kodėl taip elgiamės, – šios šalys yra didžiosios žaidėjos ir į jų rinką nori pakliūti visi, nors konkurencija nepaprastai didelė.

Kodėl aplenkiate mažesnes šalis?

Lietuvos kultūros institutas stengiasi glaudžiai bendradarbiauti su vertėjais. Pavyzdžiui, kas dvejus metus Lietuvoje organizuojame vertimų seminarus, stengiamės įvairių šalių vertėjus, kurie verčia ar ketina versti lietuvių literatūrą, supažindinti su naujausiomis mūsų literatūros tendencijomis. Siekiame, kad jie dirbtų kaip literatūros agentai savo šalyse – Čekijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir taip toliau. Seminarų metu vertėjas asmeniškai susipažįsta su kontekstu, yra tiek savo šalies, tiek Lietuvos rinkos specialistas ir gali adekvačiai siūlyti leidyklai tam tikrus kūrinius. Tad su tomis rinkomis mums pakanka bendrauti minimaliai, nes turime savo geruosius ambasadorius, kurie dirba mums.

Taip pat stengiamės ugdyti jaunų ar pradedančių vertėjų kartą. Džiugu, kad praėjusį mėnesį Anglijoje vyko mūsų organizuotos anglakalbių dirbtuvės. Sulaukėme daug norinčiųjų registruotis į seminarą, tačiau galėjome apmokėti tik penkias vietas. Dar trys nusprendė visas išlaidas apsimokėti patys. Vienas jų buvo britas, dirbęs ambasadoriumi Lietuvoje. Jis išmoko lietuviškai ir nusprendė versti lietuvių literatūrą į anglų kalbą, grįžęs į Angliją mokėsi vertimo pas solidžius lietuvių literatūros vertimo specialistus, ir dabar puikiai verčia.

O kaip su kitomis didžiosiomis žaidėjomis – Rusija ir Ispanija?

Rusija pati suinteresuota leidimu, tik ten dabar sudėtinga situacija, daug leidyklų bankrutuoja. Nors nesu gera to regiono specialistė, žinau, kad šioje rinkoje sudėtinga administraciniu požiūriu. Kita vertus, reikia apgalvoti, ką galime pasiūlyti. Tarkime, tebesvarstome, ar R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ galėtų būti priimtas ir suprastas Rusijoje? O gal tas laikas jau praėjo? Nežinia, ar tuo kūriniu padėsi savo šalies reprezentacijai, ar kaip tik paskatinsi Rusijos propagandą veikti.

Ar Pietų Amerikoje kas nors domisi lietuviškais autoriais?

Taip, buvo atėjusi paraiška iš Brazilijos. Jie norėjo versti J. Meko kūrybą. Tačiau paraišką atmetėme, kadangi ji nebuvo solidi. Tiesą sakant, gauname ne vieną tokią paraišką iš tolimesnių kraštų, pavyzdžiui, Egipto, keistesnių Azijos leidyklų. Gaila, bet jos dažnai būna neadekvačios. Beje, ispanų kalba pasirodė labai gražiai ir profesionaliai vertėjos Carmen Caro Dugo išverstos K. Donelaičio „Metų“ ir A. Baranausko „Anykščių šilelio“ knygos.

Įdomu, kodėl vertėja pasirinko būtent šiuos kūrinius?

Galbūt jie rezonuoja su ispanų literatūrine tradicija? Pusę „Anykščių šilelio“ knygos sudaro ilgiausia pratarmė. O „Metai“ pastarąjį dešimtmetį versti į daugybę kalbų, tad klasika tikrai neturėtų būti nurašyta.

Kas iš lietuvių autorių turi daugiausiai vertimų? Galbūt Tomas Venclova?

Tikriausiai, ypač, jei įskaičiuotume jo straipsnius ir tekstus poezijos antologijose, taip pat Lietuvoje darytus rašytojo Vilniaus gidų vertimus bei perleidimus.

Smalsu, ar buvo tokių kūrinių, kurių sėkmės nesitikėjote, o jie užsienyje tapo populiarūs? Arba tokių knygų, kuriomis tikėjote, tačiau išversti tekstai skaitytojų buvo ignoruojami?

Kaip pagrindinę sėkmės istoriją turbūt išskirčiau A. Škėmos „Baltos drobulės“ vertimą į vokiečių kalbą. Leipcigo knygų mugėje pristatytas romanas Vokietijoje susilaukė didelio populiarumo. O išleido jį nedidelė, jauna „Guggolz Verlag“ leidykla, kuri ieško neatrastų modernios literatūros autorių. Jau per pirmus porą mėnesių buvo išpirktas pirmasis tiražas, leidykla gavo apdovanojimą, „Balta drobulė“ susilaukė daug recenzijų užsienio spaudoje. Knyga pradėjo domėtis prancūzų ir olandų leidėjai, greitai romanas pasirodys anglų kalba. Prieš tai „Balta drobulė“ buvo ne kartą siūlyta įvairioms leidykloms – niekas ja nesusidomėdavo.

Nežinau, ar reikėtų Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį, pasirodžiusį JAV, minėti kaip nesėkmės atvejį – gal greičiau kontekstinį nesusikalbėjimą. Knyga išleista gražiai ir G. Radvilavičiūtės tekstai ten puikūs, tačiau, kiek teko girdėti iš Čikagoje dirbančios literatūrologės, vertėjos V. Kelertienės, amerikiečiams buvo sunku suvokti žanrą, realijas ir tekstai nedarė skaitytojams tokio įspūdžio, kaip Lietuvoje. Vienas iš smagesnių momentų, kalbant apie rašytojos knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, buvo tuomet, kai be mūsų paramos ji buvo išleista Norvegijoje ir pats leidėjas per priėmimą įteikė knygą Norvegijos princesei.

Visgi kokių savybių reikėtų rašytojui, kad jis būtų sėkmingas užsienio rinkoje?

Pradėkime nuo to, ar jis gyvas (juokiasi– red. past.). Dažnai leidėjai didesnį prioritetą skiria tiems rašytojams, kurie gyvi, nes leisdami užsieninę literatūrą mąsto apie tai, ar reikės užsiimti sklaida, ar autorius galės dalyvauti įvairiuose literatūriniuose festivaliuose. Įprasta manyti, kad tekstas turėtų kalbėti už autorių, tačiau dirbant su užsienio rinka iš tiesų svarbu, kaip autorius elgiasi viešumoje ir kokias kalbas moka. Didelis pliusas, jeigu rašytojas kalba keliomis kalbomis ir gali duoti interviu užsienio žiniasklaidai, bendrauti su auditorija. Skiriami papildomi taškai, jeigu rašytojas charizmatiškas ir mėgsta bendrauti su skaitytojais. Nesakau, kad neįmanoma pristatyti autoriaus, jeigu jis nesocialus, tačiau mažėja šansų, kad apie jį bus kalbama ir daugės užsienio leidimų. Su rašytojų dalyvavimu festivaliuose ir jų komunikabilumu ypač susiję poezijos vertimai, kadangi tai – bene vienintelis būdas skleisti žinią apie išleistą knygą.

Turbūt kalbėti apie poezijos vertimų sėkmę gana sudėtinga, kai jos tiražai Vakaruose tokie pat maži, kaip ir mūsų šalyje?

Dėl to svarbu kiek įmanoma dažniau dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, kuriuose galima gauti honorarą, parduoti poezijos knygų ir bent tokiu būdu padengti leidybos išlaidas.

Esi dirbusi Vilniaus knygų mugėje, taip pat dalyvavusi didžiosiose Europos knygų mugėse. Kokie esminiai šių literatūrinių renginių skirtumai?

Dažniausiai mugės skirstomos į vadybines ir lankytojų muges. Vilniaus knygų mugė priskiriama prie skirtų lankytojams, kadangi ten įleidžiami visi norintys, vykdoma kultūrinė programa. Ir yra vadybinės arba verslo knygų mugės, į kurias paprasti lankytojai neina arba atvyksta ten tik tam tikromis dienomis. Na, o visa mugė yra skirta kontaktams megzti ir sandėriams sudaryti.

Manyčiau, kad esminis skirtumas tarp Vilniaus knygų mugės ir kitų didžiųjų Europos knygų mugių yra tarptautinis lygmuo. Nors mūsų mugė vadinama tarptautine, oficialiai ten būna nedaug dalyvių iš užsienio, nerengiama daug renginių anglų kalba. Taip pat Vilniuje nėra stendo, skirto šaliai, turinčiai garbės statusą. Didesnėse mugėse tai – svarbus dalykas, nes išsiskiriančiu stendu, gausesniais vertimais ir renginiais atkreipiamas lankytojų dėmesys.

Bet kodėl į Lietuvą taip retai atvežami pasaulinio masto rašytojai?

Kadangi tą padaryti labai sunku. Ryški žvaigždė nori didelių honorarų, kurių valstybė nepadengia ir tą tenka daryti pačioms leidykloms. O jeigu leidykla nedidelė, to daryti paprasčiausiai neverta. Antra, kiek pačiai teko siųsti oficialių kvietimų, žymių rašytojų labai intensyvūs tvarkaraščiai. Institute svarstėme, kodėl anksčiau į Vilniaus knygų mugę atvažiuodavo žinomi rašytojai, nors honorarai tikrai nebuvo dideli. Galbūt iki tol Lietuva juos domindavo kaip egzotiškas kraštas, o dabar, kai tapome europinio lygio šalimi, pasidarė tiesiog nebeįdomu?

O žymūs užsienio rašytojai turi savo literatūros agentus?

Taip, tai yra normali praktika.

Kas Lietuvoje užsiima šia funkcija?

Agentais dažnai dirba leidyklų atstovai arba vertėjai. Turime pavienių profesionalų-entuziastų, kurie stengiasi užsiimti šia veikla, tačiau būti agentu Lietuvoje yra neįmanoma, nes rinka per maža, iš to nei pats agentas, nei rašytojas negalėtų pragyventi.

Taip, dažniausiai autoriai gauna mažus honorarus už savo ilgai rašytas ir brandintas knygas.

Neverta tikėtis, kad išleidęs knygą užsienio kalba labai iš to pralobsi. Galbūt įmanoma šiek tiek užsidirbti iš pristatymų, bet už pačią knygą sumos tikrai nėra milžiniškos.

Turbūt visose šalyse tėvai noriai perka knygas, skirtas vaikams. Kaip užsienio rinkoje sekasi lietuvių autoriams, rašantiems vaikiškas knygas?

Mūsų institutas sėkmingai bendradarbiauja su tarptautine Bolonijos vaikų knygų muge, kurioje pasirodo geriausi pasaulio iliustruotojai, vyksta parodos, apdovanojimai. Tad turime nemažą įdirbį, be to, yra ką pasiūlyti tarptautinei rinkai. Štai Kęstutis Kasparavičius išverstas į 26 kalbas. Smagu, kad Aušra Kiudulaitė, iliustravusi knygą „Laimė yra lapė“, buvo apdovanota Bolonijos knygų mugėje – tokie apdovanojimai skiriami tik išskirtinėms knygoms.

Galbūt vaikiškos knygos sėkmė priklauso ir nuo to, ar autorius pats iliustruoja savo knygą?

Nebūtinai, turime įvairių pavyzdžių. Žinoma, daug paprasčiau, jeigu tas pats rašytojas yra ir autorius, ir iliustruotojas. Net nemokėdamas kalbos, kuria kalba vaikai, per dirbtuves, per vaizdus jis gali kalbėti apie savo knygas. Kita vertus, ne visos iliustruotos vaikiškos knygos užsienio rinkoms tinka, kadangi skiriasi kultūriniai kontekstai. Pavyzdžiui, vienos leidyklos atstovai pastebėjo, kad lietuviškose knygelėse daug teksto, o jie labiau pripratę, kad būtų daugiau vaizdų. Gali skirtis ir piešimo tradicijos. Pavyzdžiui, kitiems leidėjams gali būti nepriimtini dideli veidai arba aštrios piešinių formos. Svarstome apie arabišką rinką, į kurią patekti būtų lengviau per vaikiškus tekstus, tačiau reikėtų specialisto, kuris gebėtų įvertinti ten esančias vaikiškas iliustracijų ir pasakojimo tradicijas.

Lietuvoje po truputį dygsta komiksų kultūros daigai. Ar jau mėginate dirbti su šiuo žanru?

Tai šiek tiek skaudi tema. Na, ir situacija pakankamai sudėtinga. Paryžiaus vaikų ir jaunimo knygų mugėje, pratusioje prie šio žanro, bandėme pristatyti M. Anušauskaitės ir G. Jord komiksų knygą „Dešimt litų“, tačiau neradome suinteresuotų leidėjų. Galbūt knyga per daug lokali? Tačiau rankų nenuleidžiame ir turime planų su G. Jord grafiniu romanu „Gertrūda“.

Kokie artimiausi Lietuvos kultūros instituto planai?

Mūsų pagrindinis projektas yra Londono knygų mugė, kurioje prisistatysime ypatingojo svečio teisėmis. Taip pat vykdome ekspertų programą, nes supratome, kad geriausia meno sklaida įvyksta tada, kai į Lietuvą pasikviečiame leidėjus bei vertėjus iš užsienio. Sudarome jiems gerą kultūrinę programą, supažindiname su mūsų menininkais, rašytojais, pristatome jų sukurtus kūrinius. Taigi užmezgame kontaktus ir išsiunčiame atgal. O tada palaikome ryšį nuotoliniu būdu. Rezultatus jau matome, tad ir toliau stengsimės investuoti į šitą sritį, kad profesionalus lietuviškas menas sklistų pasaulyje.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*