Jaunų moterų kūryba: pojūčių poezija 3
Džiugu, kad į kūrybiškiausių 2015 metų knygų dvyliktuką įtrauktos ir poezijos knygos, kurias išleido jaunos kūrėjos. Būtent kūrybinio jaunatviškumo, kuris koduotų įdomias ir novatoriškas poezijos formas, prasmės turinius, stinga literatūros lauke, ypač poezijoje. Todėl nauji vardai, pirmosios autorių knygos yra ne tik laukiamos, bet ir intriguoja. Viena iš jaunųjų poečių kūrybiškai kviečia išgyventi namų ilgesį, kita – pažinti moters pasaulį.
Ieva Gudmonaitė. „Sniego skonis“: eilėraščiai. – Kaunas: „Kauko laiptai“, 2015.
Ieva Gudmonaitė (Ishvari Prema) – daugialypė asmenybė: ir poetė, ir prozininkė, ir tapytoja. Skirtinga, bet ir turinti aiškią kūrybos strategiją – minties laisvumą prozoje, eilėraščiuose ar tapybos darbuose. Suprantama, kad raiškos priemonės skiriasi, jei tapybą lyginsime su poezija. Šiuo atveju I. Gudmonaitės eilėraščių rinkinyje „Sniego skonis“ dominuoja „autentiškos autorės patirtys, persipina mitologiniai ir kultūriniai siužetai, kelionių dienoraščių nuotrupos, gamtos vaizdų kontempliacija“[1]. Vis dėlto knygos idėja – jungti asmeninius išgyvenimus su kita patirtimi, religija. Be abejonės, kitą religiją galėtume traktuoti kaip susijusią su Vedų šventraščiais, kurių studijomis užsiima I. Gudmonaitė. Literatūrologas Saulius Vasiliauskas teigia, kad „kūrybiškos poezijos išleistajame variante netrūksta – kuriamos ir iš išsilaisvinusiojo, ir iš ieškančiojo kur save patalpinti, kur susikurti (bent laikinus) namus, ir iš stebinčiojo bei laukiančiojo perspektyvų“[2].
Ryškiausias motyvas, kurį skaitytojas atpažins knygoje „Sniego skonis“, yra namai, kurių nuoseklus kūrimas vyksta per ištisus knygos skyrius („Namai“, „Pirmasis išėjimas“, „Antrasis išėjimas“ ir „Pirmas posūkis už pusnies“). Subjektas eilėraščiuose pasirenka konstruoti namus, kurie būtų ir realūs, ir įsivaizduojami („garsiai pustant, sau žaisiu namus / ir bus nebaisu, kad namų seniai nebėra“, p. 8). I. Gudmonaitės eilėraščių knygos skyriuose namai turi skirtingas reikšmes ir koduoja įvairias įtampas, kurias pabrėžia skyrius lydinčios ištraukos iš Vedų šventraščių. Šventraščių citatas galėtume traktuoti kaip nuorodas į eilėraščių subjektui aktualią kultūrą, per kurią siekiama pažinti save ir supančią aplinką, kurti realius ir įsivaizduojamus namus, juos (iš)saugoti („Užvėrus visus juslių vartus ir sutelkus protą širdyje, o gyvybės orą – viršugalvyje, panyrama į jogą“, p. 7).
Eilėraščių rinkinyje „Sniego skonis“ subjektui svarbus juslinis pasaulis, kuriame tyrinėjamas sniegas, galintis individą slėgti arba išvalyti, nes kai sniegas ištirpsta, atsiranda vanduo („bet galiu dar tikėt, gal ateisi, kai baigsis žiema – / kartais būna namai ir po laiko – skaisti žydruma. / o jei ne, tai ateisi, kai baigsis metų laikai / ir kai snaigės jau net atmintim negalės sužeisti“, p. 8). Manau, kad I. Gudmonaitės eilėraščių rinkinyje sniegas tampa ryškiu motyvu, leidžiančiu reflektuoti subjekto vidinį pasaulį ir psichologiją. Šiuo atveju analizuojamame eilėraščio fragmente sniegas koduoja atmintį, kurioje saugojami prisiminimai, praeities vaizdiniai pereina į dabartį („kai snaigės jau net atmintim negalės sužeisti“). Individo mąstymas, aplinkos suvokimas yra iškreiptas, t. y. sužeistas, kai sudėtinga save identifikuoti ir atpažinti tarp kitų žmonių, kurių siekiamybė – taip pat namai.
I. Gudmonaitės eilėraščiuose namai nurodo dvi kryptis, individo dvasines kategorijas. Namai gali būti kupini daiktiškumo („daiktai, laikui baigiantis, leidžias / ir daiktai, laikui baigiantis, baigias, / bet kai jų nebėra – lieka laikas, / o jame sūkuriuojančios snaigės // yra daiktai“, p. 74 arba „išėjau su daiktais / ir grįžau su daiktais.“, p. 68) ir laiko bei erdvės refleksijų („guliu ir laukiu, / kada prie septyniolikto namo / augančio klevo šešėlis pasislinks / ant priešais esančio namo sienos“, p. 18 arba „iš ketvirtame aukšte esančios virtuvės lyg / balzgano inkilo prižiūriu / savo kiemą, tikrinu, ar be perstojo lesa varnos“, p. 12).
Be abejo, poetei I. Gudmonaitei svarbu patirties pasaulis, kuriame daiktiškumas būtų perteikiamas per individualumą. Neatsitiktinai skyrių pradžioje pasirenkamos citatos iš Vedų šventraščių, leidžiančių geriau sieti individo išgyvenimus su kitokia kultūra. Knyga „Sniego skonis“ – tai vienas iš būdų patirti tą jausmą, kai norisi susikurti namus, kurie būtų saviti ir su niekuo nesupainiojami. Autorės poezija daugiasluoksnė, individuali ir leidžianti skaitytojui pajausti sniego skonį. Tai – esminis I. Gudmonaitės poezijos bruožas, ją išskiriantis iš kitų moterų rašytojų.
Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
Tarp kūrybiškiausių 2015 metų knygų dvyliktuko galima rasti ir kitą rašytoją, kurios poetinis pasaulis alsuoja moteriškumu, motinyste ir mergaitiškumu. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė skaitytojams pristato savo pirmąją knygą „Kvėpuoju“. Tai – ilgai laukta knyga, aktualizuojanti moteriškumą poezijoje. „Tikiu, kad ši knyga nepaliks abejingų: vienus ji pradžiugins, kitus suerzins, tretiems sukels nuostabą, o ketvirtus netikėtai įkvėps. Tokia ir yra jos paskirtis: padėti mums prisiminti, kad esame gyvi“[3], – sako autorė. Todėl eilėraščių knygą galėtume suvokti kaip lengvą kvėpavimą. Ir nesvarbu, kas būtų skaitytojas – vyras ar moteris. V. Pilipauskaitei-Butkienei vien tik moteriškumas nėra aktualus, rašytoja taip pat susikoncentruoja į vyro (vaiko) ir moters (mamos) ryšį.
Eilėraščių knygą „Kvėpuoju“ sudaro penki skyriai: „Prabudimas“, „Medus ir pelynai“, „Moterų paslaptys“, „Rožinis mano mirusioms meilėms“ ir „Giedojimai“. Eilėraštis „Moters siela“, kuris į skyrius nepateko, tampa knygos pagrindine mintimi, idėja, kurią subjektas pasirenka kiekviename tekste reflektuoti („moters siela nesislepia bokštuose / anei bažnyčiose / nesipuikuoja tribūnose nespindi / karuos nestato dangoraižių neprojektuoja / prekybcentrių / nesiurbia naftos nedirvonuoja / laukuos“, p. 9). Šio eilėraščio pabaigoje konstatuojama, kad „[m]oters siela – / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Svarbiausia – pabrėžti moteriškumą ir išskirti jo skirtingas kryptis. Viename interviu autorė teigia, kad „eilėraštį išnešioji lyg vaiką. Tai ilgas, tylus, ramus vidinis vyksmas. Nereikia nieko specialiai daryti ar ruoštis. Tiesiog ateina diena, kai jis užgimsta – tampa atskiras, įsikūnija. Na ir prasideda: rengi, maitini, žiūri, puoselėji, pristatai bendruomenei... Bet jis jau yra pats. Tu juo tik pasirūpini. Labai sunku žodžiais išreikšti – tai būsena. O kai tekstas išauga į dainą, jo kūnas dar labiau sustiprėja. Atsiranda balsas, erdvės vibracijos, ir tai lemia dar stipresnį išgyvenimą.“[4] Būtent eilėraščio ir autoriaus santykis – ypač glaudus ir stiprus, leidžiantis ne tik išgyventi mergaitiškus, moteriškus, motiniškus jausmus, bet taip pat priverčiantis pažvelgti ir į vaiko ir motinos ryšį.
V. Pilipauskaitė-Butkienė per eilėraščius kuria tiltus, mezga ryšius tarp šeimos ir giminystės, tarp motinos ir vaikų bei tarp šeimos ir giminės moterų. Taip kuriamas platus šeimos laukas, leidžiantis subjektui reflektuoti moteriškumą. Pavyzdžiui, eilėraščiuose „Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“ ir „Mano trečio vaiko eilėraštis“ analizuojamas motinos ir vaiko ryšys; kitame cikle „Mano moterys“ V. Pilipauskaitė-Butkienė atsigręžia į giminės tradicijas; o eilėraštyje „Stiklo šalis“ autorė komunikuoja, siekia dialogiškumo su Vandos Juknaitės apysaka „Stiklo šalis“. Šį sykį įdomu, kad susiduria dvi kartos, dviejų moterų rašytojų pasaulėvaizdžiai („į nuskalbto chalato kišenę / kišdavau sėklas, pienių pūkus, plunksnas, / kumštį, suspaustą į akmenį, / nagai įsirašydavo į delno audinį – / tvirtai, kraujo taškeliai nusėdami gyvenimo linijos skliautą, / dulkėmis, niekniekiais visokiais <...>“). Galbūt V. Juknaitės teksto perkūrimas eilėraštyje parodo, kad V. Pilipauskaitei-Butkienei – tai tik įkvėpimo šaltinis. Knygos redaktorius Aidas Marčėnas taikliai pažymėjo, kad eilėraščiai parodo santykį su įkvėpimo kryptimi: „Įkvepiančia bložėmis, iškvepiančia parulskiais, įkvepiančia parulskiais, iškvepiančia bložėmis. Ir taip toliau, ir savitai“ (p. 139). Tad knygos autorė savitai perkuria, imituoja ar transformuoja įkvėpimo šaltinius, kuriuos atidus skaitytojas nesunkiai atpažins. Būtent įvairūs intertekstai paįvairina V. Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščius, susijusius su moters kategorija.
Taigi šios dvi poezijos knygos akcentuoja moteriškumą, savitą požiūrį. I. Gudmonaitei svarbu jutiminis pasaulis, kuriame dominuotų Vedų kultūra, daiktiškumas ir namų ilgesys. Tuo tarpu V. Pilipauskaitė-Butkienė susikoncentruoja į moteriškumą, kuris leidžia pažinti giminės tradicijas (praeitis), šeimą (dabartis), sūnų (ateitis). Manau, kad kūrybiškiausių knygų dvyliktuke šių dviejų moterų eilėraščių knygos viena kitą papildo, bet kartu skaitytojui parodo skirtingas moteriškumo apibrėžtis.
___________
[1] Citata iš knygos anotacijos.
[2] Saulius Vasiliauskas. Debiutuojantys „vs.“ senbuviai: kūrybiškiausios 2015-ųjų poezijos turnyro simuliacija. Savaitraštis Literatūra ir menas [interaktyvus], 2016-02-26, Nr. 3556. Prieiga per internetą: literaturairmenas.lt/2016-02-26-nr-3556/3084-literatura/4820-saulius-vasiliauskas-debiutuojantys-vs-senbuviai-kurybiskiausios-2015-uju-poezijos-turnyro-simuliacija.
[3] Citata iš knygos galinio viršelio.
[4] Cesiulienė A. Poezija yra gyva esybė. Portalas bernardinai.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-26-vitalija-pilipauskaite-butkiene-poezija-yra-gyva-esybe/136554.