Rss Facebook
2017
Birželis
23
Naujienos
2017 Birželis
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30    

Istorinių romanų prieigos 0

Lina Buividavičiūtė
www.kamane.lt, 2017-02-22

„Kraujas mėlynas, dangus pilkas“

Undinė Radzevičiūtė. „Kraujas mėlynas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2017 m., 356 p.

Undinės Radzevičiūtės skaitytojams pristatyti jau nereikia. Vis dėlto paminėsiu ankstesniąsias kūrėjos knygas: „Strekaza“, „Baden Badeno nebus“, „Frankburgas“, „180“, „Žuvys ir drakonai“. Autorės kūriniai net keturis sykius pateko į kūrybingiausių metų knygų sąrašus, du kartus – į geriausių metų knygų rinkimus, 2015 m. romanas „Žuvys ir drakonai“ buvo įvertintas Europos Sąjungos premija, o PEN centras išrinko geriausia metų knyga. Taupus, iki maksimumo užaštrintas ir nupoliruotas žodis, prasmės kondensuotumas, žongliruojami ironijos smaigaliai – autorė, mano galva, užkėlė sau aukštą kartelę. Įdomu, kaip bus šįkart, sakau suklususi, kad pasirinkta istorinė medžiaga ir pretenduojama į istorinio romano žanrą. Pati autorė interviu portalui „15min“ teigia: „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus. Bazinė medžiaga buvo Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis, ieškančiais savo borchiškųjų šaknų, galiausiai išlikusios Livonijos pilys.“ Intriguoja ir romano pradžioje pateikiamas intarpas, inspiruojantis pačios autorės asmeninį suinteresuotumą, savo giminės šaknų ieškojimą. Vis tik, autoriui pasiėmus istorinę medžiagą, visada suklūstu: ar nenukentės meniškoji, literatūrinė pusė. Tokį klausimą kėliau ir ankstesnėse recenzijose, pristatydama Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ ir Gasparo Aleksos „Šventojo akiplėšos medžioklę“. Kartais, kaip mano patirtis rodo, istorinis kontekstas puikiai pasitarnauja literatūrinei raiškai, bet kartais nutinka ir atvirkščiai. Slidus tas istorinio romano žanras.

Kaip įvardijama romano viršelyje, bus pasakojama „apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos“. Tai romanas apie nežabotas ambicijas, kurios greičiau būdingos išskirtinai ne tam tikriems asmenims, o visam to meto istoriniam chronotopui, gyvenamojo pasaulio primestoms savotiškoms būtinybėms, nerašytoms skaldyk ir valdyk aksiomoms. Ir šiame kūrinyje U. Radzevičiūtė išlieka ištikima savo kūrybiniam stiliui – nedaugžodžiaujama, sakiniai nušveisti, nupoliruoti, be papildomų priemaišų, tikslūs ir pataikantys į pačią šerdį. Atėjo laikas pateisinti ir recenzijos pavadinimą – tai pirminis romano pavadinimo variantas, anot autorės, konotuojantis žmogiškų ambicijų bergždumą ir menkumą prieš pačios istorijos ar net lemties diktuojamas taisykles. Centrinė romano figūra – Bernhardas von der Borchas – siekia Livonijos magistro posto ir susiduria su begale intrigų, kovų dėl valdžios, nepasidalijimo sferomis. Kitos svarbios romano figūros – Fridrichas ir Simonas von der Borchai – yra įtraukti į protagonisto Bernhardo tikslus ir norom nenorom jam tarnauja. Visiems trims herojams skirti pirmieji trys skyriai, o paskutinieji trys pavadinti „Karas“, „Ryga“, „Magistras ne magistras“.

Dar romane sutinkame idėjinį Bernhardo priešą buvusį magistrą von Hersę, Revelio fochtą, sumanų sekretorių Hildebrantą, Ordinui ištikimą milžinu vadinamą Vestfalijos riterį Loringhoveną, žlugusios Graikijos imperijos princeses Zoe ir Heleną, arkivyskupą Silvestrą Stodevešerį, popiežių Sikstą Ketvirtąjį, maršalą von Herzenrodę, Mėlynakį Gerdą ir kitus daugiau ar mažiau į romano tekstą įpintus veikėjus. Beskaitant man vis tik iškilo toks klausimas – ar istoriniam romanui visada palankus, tinkamas toks gana santūrus, nupoliruotas, lakoniškas U. Radzevičiūtės stilius? Romane esti keletas vaizdingesnių epizodų ir papročių (medžiojamas sidabrinis paukštis, o jį nušovęs asmuo išrenkamas naujuoju paukščių karaliumi; papročio teise stebima nepavykusi Helenos ir Fridricho sueitis, vaizduojamos galimos egzekucijos prieigos). Taikliai pavaizduotos ir nežabotos galingųjų ambicijos, į pražūtį neišvengiamai vedantys, Kitą žmogų paminantys siekiai – protagonistas Bernhardas, ryškiausias romano personažas, vedinas garbės tikslo, kraują užnuodijusių ir „mėlynu“ pavertusių sidabro dulkių, savuosius žmones aukoja tarsi pėstininkus šachmatų lentoje. Finale stebimas Bernhardo jausmų proveržis ir išsiskleidusi rezignacija, savo veiksmų ir nepalankių aplinkybių pripažinimas: „Pamatęs tą užrašą Tres in uno, Magistras apsipylė ašaromis. Jis prarado ne tik Magistro kardą, ne tik Tartariją, ne tik kryžių. Jis prarado Fridrichą. Jis prarado Simoną. Ir Šventosios Trejybės jėga jo nebesaugo“ (347 p.). Vis dėlto norėjosi rasti daugiau tokių veikėjų portretų išskleidimų. Mano galva, kartais istorinė precizika, įvykių ir personažų gausa nustelbdavo psichologinį romano klodą – subtilios užuominos, žinoma, gerai, tačiau, manau, romane galėjo būti labiau išplėtota ir Graikijos seserų princesių istorija, nubrėžti ryškesni pagrindinių veikėjų portretai, nes jau pats istorinio fakto sausumas meniniame kūrinyje tarsi prašosi tam tikros aureolės, aiškesnės, vaizdingesnės herojų charakteristikos ir sklaidos, leidžiančios skaitytojui įsijausti į kito laikmečio žmogaus pasaulį. Subtilumas, užuominos yra gerai, bet šiame romane man jų, ko gero, nepakako. Kai kur tokio charakterių gyvumo siekiama ir pasiekiama, pavyzdžiui, Fridricho von der Borcho-Ispano jaunatviškas užsispyrimas ir nenoras vesti senstelėjusios Graikijos princesės vaizduojamas pakankamai raiškiai ir įtikinimai, skaitytojui lengva įsijausti į jaunuolio kailį, suprasti jo jaunatviškas išdaigas. Į šią siužetinę liniją puikiai įsipina ir labai subtiliai reiškiami, tik užuominomis besiskleidžiantys Bernhardo jausmai Helenai. Gausius vardažodžius, toponimus labai gyvino literatūriškesni, meniškesni pasakymai: „Ir staiga... vos išnykus Felino pilies bokštams, nuo medžio šonkaulių nukrėsdamas paskutinį sniegą pakilo varnų pulkas“ (35 p.). Tik man jų norėjosi daugiau. Ir vis tik veikėjų psichologijos išskleidimo, geresnio jų pajautimo konkrečioje epochoje aspektu man labiau patiko „Silva rerum“.

Na, o reziumuodama galiu pasakyti, kad perskaityti „Mėlyną kraują“ – ir dėl istorinių realijų, ir dėl subtilaus humoro, ir dėl specifinio, įdomaus autorės stiliaus, patraukiančių dėmesį veikėjų – tikrai verta. U. Radzevičiūtė neabejotinai talentinga kūrėja. Nors, mano galva, šis romanas nepasiekia kai kurių ankstesniųjų autorės kūrinių kokybės.

Daugiasluoksnis pasakojimas istoriniame fone

Juan Gabriel Vasquez. „Taip skamba krintantys“. Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Vaga, 2016 m. 251 p.

Juanas Gabrielis Vasquezas gimė 1973 m. Bogotoje, studijavo Lotynų Amerikos literatūrą Sorbonoje, yra išvertęs E. M. Forsterio, V. Hugo kūrinių, nominuotas kaip vienas perspektyviausių savo kartos Pietų Amerikos rašytojų. „Taip skamba krintantys“ yra jau penktasis autoriaus romanas.

Iš karto noriu pasakyti, kad šios apžvalgos pavadinimas gal vis tik nėra pats tiksliausias U. Radzevičiūtės ir J. G. Vasquezo romanus apibendrinantis vardiklis. Jei lietuvių autorė neria į patį istorijos sūkurį ir ji tampa kertiniu jos romano motyvu, tai J. G. Vasquezas nuo minėto istorinio konteksto, nepaisant to, kad ir jam jis labai svarbus, atsispiria ir daugiau koncentruojasi į tos istorijos paveiktų subjektų psichologiją, labiau išskleidžia traumines patirtis (nors ir U. Radzevičiūtės knygoje tokių traumų padariniai taip pat šmėkšteli). Tiesiog J. G. Vasquezas stipriau, gausiau istorinę medžiagą perkelia kelių pagrindinių savo veikėjų gyvenimams nušviesti.

Ant romano viršelio išspausdinta gana tiksliai kūrinio kvintesenciją pristatanti Edmundo White’o ištara: „Nuostabus romanas, atmetantis vyresniojo tėvynainio Marquezo ryškias spalvas bei mitines transformacijas ir pasirenkantis šaltą, niūrią Bogotos poeziją bei tylią jaunos meilės įtampą. Romanas artimesnis urugvajiečių genijaus Juano Carloso Oneti Noir paletei.“

Iš tiesų magiškojo realizmo elementų šiame romane nesama, greičiau čia vyrauja negailestinga istorinė-socialinė tikrovė, realistinis Bogotos ir užmiesčių gyvenimas, paliekantis neatšaukiamą įspaudą gyventojų sielose. Romane mane labiausiai sužavėjo istorijos daugiasluoksniškumas – paraleliai dėstoma protagonisto ir netikėtai biliardo klube sutikto Rikardo Laverdės istorijos, kurioms lemta susitikti, susipinti ir atspindėti viena kitą. Kaip sako knygos herojus: „Ten, hamake, juos skaitydamas jaučiau kitus dalykus, kai kuriuos sunkiai paaiškinamus, o vieną ypač keliantį nerimą: nejaukumą supratus, kad ta istorija, kurioje mano vardo iš viso nebuvo, kiekviena savo eilute pasakojo apie mane“ (131 p.). Taip pabrėžiamas tam tikras kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės modusas, romano subjektus susiejęs istorijos kirtis: „Mano kartos žmonėms tai būdinga: mes klausiame, kaip atrodė mūsų gyvenimas per šiuos įvykius, kurie beveik visi nutiko devintajame dešimtmetyje, nes jie tą gyvenimą apibrėžė ar pakeitė, mums tuo metu net nespėjus suvokti, kas su mumis dedasi. Aš visada maniau, kad taip įsitikiname nesantys vieni ir sušvelniname pasekmes to, kad gimėme šiame dešimtmetyje, ar bent prislopiname mus nuolat lydintį nesaugumo pojūtį“ (220 p.). Šios istorijos, jose dėstoma traumuojanti patirtis – neatsiejama nuo visos Kolumbijos, tačiau nors toji istorija tarpo jau seniai, tikrąja, autentiška tikrove pasakotojui ji tampa patekus į ribinę situaciją, t. y. kai jis atsitiktinai pašaunamas Rikardo Laverdės užpuolimo metu. Ši patirtis itin stipriai sužadina egzistencinį nesaugumo jausmą – būtent jis ir persekioja protagonistą, niekaip negalintį atsikratyti netikrumo ir baimės jausenų. Istorinis kontekstas tam tikra prasme čia tarnauja tiesiog kaip šydas, pažadinantis prigimtį, egzistencialistinį nesaugumo, marumo jausmą. Ši trauminė patirtis netgi paveikia jo lytinę potenciją, vis labiau ima skverbtis į santykius su gyvenimo partnere Aura ir dukra Leticija.

Įdomu tai, kad visi pagrindiniai romano veikėjai yra patyrę nuo istorinių aplinkybių priklausančių ir nepriklausančių trauminių patirčių – Aurai vaikystėje trūko tėvų dėmesio, šiems perdėm pasinėrus į vienas kito pasaulį, Rikardas Laverdė įsivelia į narkotikų kontrabandą, ilgam sėda į kalėjimą, praranda ryšį su žmona Elein Frits ir dukra Maja, Elein, priversta atsisveikinti su idiliško šeimyninio gyvenimo svajone, skrisdama pas vyrą žūsta lėktuvo katastrofoje. Maja ilgai galvoja, kad tėtis miręs ir kankinasi „dėl melagingų prisiminimų“ ir autentiško tėvo vaizdo stokos. Jau minėtasis protagonistas Antonijus pašautas patiria ne tik fizinę, bet ir dvasinę traumą. Mėgindamas ją išveikti, išgyvena Rikardo Laverdės istoriją, pasineria į trumpalaikį intymų ryšį su Maja, siekia nuo skaudžių istorinių pasekmių apsaugoti savo šeimą. Deja, įsitikinimas, kad „šis užterštas gyvenimas priklauso tik jam“, kad šeima bus nuo to apsaugota, yra gana naivus, nes žmona ir dukra neišvengiamai jaučia pasekmes. Tačiau traumos išveikimas, išgirstant tikrąją Rikardo Laverdės istoriją, tarsi išlaisvina subjektą ir paskutiniuose romano sakiniuose jis įgyja vilties, nors klaustukas sakinio gale palieka šiokią tokią intrigą ir pasėja abejonę: „Ar stengčiausi ją įtikinti, įrodyti, kad kartu mes geriau apsigintume nuo pasaulio blogio, kad pasaulis yra pernelyg pavojinga vieta vaikščioti po vieną, be ko nors, kas lauktų mūsų namuose, kas rūpintųsi, kai negrįžtame, ir kas galėtų eiti mūsų ieškoti?“ (251 p.).

Kartu šis romanas man paliudijo, kaip žmogui reikia žmogaus ir koks svarbus yra Kito žvilgsnis, bet kokia forma pasireiškiantis prisilietimas prie to Kito istorijos. Nors romane daug destrukcijos, – čia žmonės krenta ir pašauti kulkų, krenta lėktuvai, byra šeiminis gyvenimas, – šiokią tokią traumų išveikimo galimybę įžiūrėjau.

Labiausiai man patiko jau įvardytas romano daugiasluoksniškumas – istoriniai faktai čia neužgožia autentiškos subjektų istorijos, o tik sustiprina, paaiškina jų psichologinius portretus. Protas, šaltos teorinės žinios čia žengia koja kojon su jausmais. Žavus knygos pradžią ir pabaigą įrėminantis, anot Mariaus Buroko, savotišką M. Prousto pyragėlio epizodą primenantis apsilankymas Pablo Eskobaro zoologijos sode.

Patiko man ir romano stilius – aiškus, subtilus, pasiduodantis lengvam, bet ne banaliam skaitymui. Rekomenduočiau.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*