Literatūra

Vaiva Rykštaitė. „Trisdešimt“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017.      

„Trisdešimt“ (2017) – naujausias šiuo metu Havajuose gyvenančios jaunos, talentingos rašytojos Vaivos Rykštaitės (Justės Winder) romanas. Nuo knygos viršelio žvelgianti viliokė kviečia skaitytoją panirti į sudėtingą moters pasaulį. Kūrinyje ne tik fiksuojamos kasdienės moterų realijos, bet ir keliami universalūs egzistenciniai klausimai, atskleidžiama, kas glūdi jų prigimtyje. Šios istorijos atspirties tašku santykinai tampa pavojaus signalus siunčiantis ir pokyčius ženklinantis skaičius trisdešimt.

Kūrinyje susipina dviejų kartų istorijos – į daugiakultūrinį nūdienos Londoną patekusios emigrantės Jurgos ir jos prosenelės Silvijos, gyvenančios Smetonos laikotarpiu Kaune, likimai. Šiandieniame Vakarų Londone, prestižiniame Notting Hillo rajone, gyvenanti Jurga – išsilavinusi mergina (turinti filologijos magistro laipsnį), panirusi į didmiesčio svaigulį, ieškanti savęs ir vis įsitraukianti į neįpareigojančius nuotykius su vyriškąja lytimi. Pamažu aiškėja, kad elegantiška, išvaizdi Jurga paniškai bijo nenumaldomai artėjančio trisdešimtojo gimtadienio ir stengiasi iki jo „susitvarkyti“ gyvenimą. Knygoje papunkčiui išvardintas konkretus darbų sąrašas, kuriuos moterys turėtų atlikti iki trisdešimties metų, iš dalies gali būti siejamas su internete pateikiamu must have (privalomų drabužių) sąrašu: Baigti mokslus. Ištekėti. Pasidaryti karjerą. Pa(si)daryti visus vaikus (p. 17).

Pagrindinei romano veikėjai Jurgai lieka tik vieneri metai užsibrėžtiems tikslams įvykdyti. Nepavykus išpildyti visų schemoje esančių punktų, o ypač sukurti stabilių santykių nei su vienu iš vyrų, su kuriais susitikinėjo, veikėja savo išgyvenimus ir paslaptis nusprendžia patikėti psichoterapeutui J. C. Alenui. Iš lakoniško dialogo išaiškėja, kad Jurga mintyse dažnai sugrįžta į vaikystę, analizuodama praeitį prisimena savo šeimos moteris, jų likimus, charakterius, elgesį. Psichoterapeutui ji spontaniškai pateikia pavyzdį apie tetą Rožytę, kuris leidžia numanyti, kad tokiu būdu protagonistė lyg ir nori su ja susitapatinti. Rožytė – emancipuota, savimi pasitikinti, aistringa moteris, daug dėmesio skirianti išvaizdai ir besijaučianti lygiavertė vyrams. Mikliai įjungusi avarinį signalą Rožytė nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo gėlėtą skėtį ir po akimirkos lyg milicininkė, išdidžiai atstačiusi nuo karščio bei įtūžio sunkiai besikilnojančią krūtinę, jau reguliavo eismą (p. 8) – taip savarankiška ir nepriklausoma moteris jėga suvaldo susidariusią sudėtingą eismo situaciją, iš kurios niekaip negalėjo ištrūkti jos vyras.

Nepaisant noro lygiuotis į šią stiprią moterį, iš pasakojimo fragmentų išaiškėja, kad Jurga yra panašesnė į Rožytės mamą – savo prosenelę Silviją (romane jos vadinamą mote). Kalbant apie motę, reiktų paminėti, kad šios moters įtaka galimai formavo Jurgos pasaulėžiūrą, elgesį, manieras, iš dalies nulėmė veikėjos pomėgį vintažui, norą kurti savitą įvaizdį: Londone aš staiga galėjau derinti močiutės skarą su raudonais lūpų dažais ir nebūti laikoma nei senamadiška, nei išsipusčiusia. Tik būti savimi – taip bent atrodė kitiems, nežinantiems, kad iš tiesų aš iš svetimų žmonių drapanų bandau susirinkti savo motę (p. 59).

Besiblaškydama po šių dienų Londoną ir bandydama suvokti, kokia ji yra ir kur eina, Jurga susipažįsta su išsilavinusiu ir turtingu finansų analitiku Džeisonu de Grutu. Kalbėdama su draugėmis, mergina vis dar bando kurti nerūpestingos koketės įvaizdį – vadina draugą „penktadieniniu vaikinu“, tačiau aiškėja, kad už šių žodžių slypi didelis noras atrasti artimą žmogų ir užmegzti su juo ilgalaikius santykius. Jurga prasitaria: Kartais, atrodo, su daug kuo susitaikyčiau, kad tik galėčiau vadintis žmona  (p. 33). Tiesa, rašytoja V. Rykštaitė Jurgos norą „susitvarkyti gyvenimą“ pateikia su ironija, nes juk ir ištekėjusios moterys ne visada patiria išsvajotą pilnatvę – tai rodo Jurgos draugės Linos pavyzdys. Jos šeimos modelis bei santykiai su vyru nusistovėję ir monotoniški, gyvenime trūksta permainų ir naujų „vėjų“. Lina atvirauja: Gal mes susilauksime ketvirto vaiko, o gal ir ne... Bet iš esmės mano gyvenime jau nebebus nieko naujo (p. 52).

Dar vienas plėtojamas istorijos sluoksnis – tai Smetonos laikų tarpukario Kaunas. Laikinoji sostinė, aristokratiškoji miesto dvasia, lapių kailiais pasipuošusios ir elegantiškai į Karininkų ramovės pobūvius žingsniuojančios rafinuotos damos – rašytoja taikliai perteikė autentišką to meto vaizdinį. Romane atskleidžiama Jurgos prosenelės Silvijos neišgalvota (realių asmenų Silvijos Staneikaitės ir Stasio Jasiunskio) ir skaudi meilės istorija. Jauna, stilingų manierų VDU teisės trečiojo kurso studentė, vardu Silvija, gegužinių metu Kulautuvoje susipažįsta su Karo aviacijos mokyklos studentu Stasiu. Tiesa, nors tai ir turėjo būti laiminga istorija apie tarpukario metu gimusią meilę (1933 m. pora susituokia), jos baigtis liūdna. Romane pateikiami faktai apie realius Antrojo pasaulinio karo įvykius, kurių metu lakūnas, kapitonas Stasys Jasinskis, kovodamas už Lietuvos laisvę, buvo priverstas slapstytis, o vėliau sulaikytas ir kalinamas enkavedistų būstinėje. Dingęs be žinios – tokia lakoniška informacija galiausiai pasiekė Staselio žmoną, Silviją, sujaukdama artimųjų likimus.

Perpasakodama prosenelių istoriją ir į teksto visumą įausdama istorinį klodą, gretindama skirtingus laikotarpius, rašytoja tarsi atskleidžia, kokiomis aktualijomis žmonės gyveno tais laikais ir šiandien. Viename interviu autorė yra sakiusi: „Aš vis lygindavau save su prosenele. Kai jai buvo trisdešimt – ne egzistenciniai klausimai ir savęs atradimai galvoje buvo. Vyko karas, rūpėjo išlikimas. Dabar mes turime didelę prabangą savęs klausti, kas aš esu, kur aš einu. Savotiškas komfortas“.

Remiantis šia V. Rykštaitės mintimi, galima teigti, kad, perteikdama šių laikų moters apmąstymus, savęs paieškas, egzistencinius klausimus ir baimes trisdešimtojo gimtadienio akivaizdoje, rašytoja skatina skaitytojus pažvelgti į save, kritiškai įvertinti visuomenės daromą spaudimą ir prisiminti, kad dar praeito amžiaus viduryje svarbiau nei trisdešimtmečio „krizė“ buvo išgyventi, išsaugoti savo tapatybę ir vertybes.