Rss Facebook
2017
Lapkritis
17
Naujienos
2017 Lapkritis
    1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      

Hannah Kent „Gerieji žmonės“: būties „suopratis“ ir klystkeliai 0

Lina Buividavičiūtė
www.kamane.lt, 2017-09-05

Hannah Kent naujojo romano „Gerieji žmonės“ (2017 m., „Baltos lankos“, vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė) daugelis laukė sulaikę kvapą. „Paskutinės apeigos“ – ankstesnis autorės kūrinys – iš tiesų pavykęs. H. Kent meistriškai ir su didžiule atida pina pasakojimo audinį, į pagrindinę naratyvo liniją įvesdama daug egzistencinių, filosofinių problemų žiūros kampų. Mane iki begalybės žavėjo puikiai atskleidžiamas „Paskutinių apeigų“ išorinio ir vidinio chronotopo niūrumas, itin preciziškai kuriama atmosfera ir, žinoma, pasirinkta tema, problematika. „Paskutines apeigas“ lyginčiau su Margaret Atwood romanu „Greis“ – istorijos netapačios, tačiau jas vienija detalus sukrečiančių ribinių situacijų veikiamos moters pasaulio atskleidimas. Savotiškai tiek H. Kent, tiek M. Atwood romanai koreliuoja su Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“, tik čia ribinius pasirinkimus ir jų nešamą skausmą liudija vyro paveikslas.

Apmąsčiusi visus ankstesnio H. Kent kūrinio aspektus, su nekantra verčiu naująjį romaną „Gerieji žmonės“. Šis ir panašus, ir kitoniškas tuo pat metu. Kaip teigia pati autorė, ieškoti medžiagos „Geriesiems žmonėms“ pradėjo prieš kokius šešerius metus, rinkdama šaltinius ankstesniajam romanui. „Kadangi dauguma šaltinių buvo islandų kalba ir juos nagrinėti buvo labai sudėtinga, pasidariau pertrauką ir pradėjau skaitinėti britų laikraščius. Galvojau, gal rasiu kokios nors informacijos apie tyrinėjamus įvykius“, – sako autorė. Tačiau neradus tinkamos medžiagos „Paskutinėms apeigoms“, H. Kent dėmesį patraukė realus įvykis – 1826 metais vykęs moters teismas. Šis procesas buvo unikalus tuo, kad moteris kaltinimus neigė „kilniomis“ intencijomis, neva ji tik siekusi „išvaryti iš vaiko laumės geną“. Pastarasis straipsnis ir tapo „Gerųjų žmonių“ pamatu bei įkvėpimu[1].

„Gerieji žmonės“ pasakoja apie XIX amžiaus pietvakarių Airiją. Per trumpą laiką atokiame slėnyje gyvenanti Nora netenka ir dukros, ir vyro. Situaciją komplikuoja neįgalaus anūko Mycholo priežiūra. Nesulaukusi trokštamo užtarimo iš gyvenvietės kunigo, Nora įtiki, kad šis vaikas – fėjų sukeistas ir priklauso vadinamiesiems Geriesiems žmonėms. Moteris kreipiasi į žolininkę Nensę ir ryžtasi drastiškomis priemonėmis susigrąžinti „tikrąjį“ anūką. Deja, berniukas nužudomas, o moterys teisiamos.

Prisipažinsiu, kad perskaičius šį romaną apėmė kiek prieštaringi jausmai. Autorės pasakojimo stilius, regis, dar labiau patobulėjęs – grynesnis, detalesnis, kupinas „niūros tobulumo“. Tačiau pati istorija manęs taip stipriai, kaip ankstesniajame autorės kūrinyje, iš pirmo žvilgsnio nepatraukė. Tačiau romaną skaitydama antrą sykį supratau, kas yra tikrieji „Gerųjų žmonių“ „arkliukai“ – tai tiek per situacijos piešinį, tiek per romano žmonių paveikslus puikiai įtekstinta archetipų, archajinės kolektyvinės pasąmonės ir sąmonės raiška. Kūrinio atmosfera ir pamatinis pasaulėvaizdis puikiai atsiskleidžia pagrindinės herojės tetos Megės ištaroje: „Pasaulis mums nepriklauso, – kartą pasakė. – Jis priklauso pats sau, todėl toks gražus“ (124 p.).

Romano atmosfera prisotinta pagoniškų reliktų – tai nesibaigiantys prietarai ir tikėjimas fėjomis, romane vadinamomis Geraisiais žmonėmis. Nors kūrinyje išoriškai steigiamas krikščioniškosios ir pagoniškosios sąmonės konfliktas (per kunigo ir Nensės konfrontaciją), tačiau giluminis teksto audinys persmelktas prietarų visagalybės. Išoriniame romano sluoksnyje nugali krikščioniškasis pradas – gyventojai nuteikiami prieš Nensę ir romano pabaigoje atlieka simbolinį apsivalymo aktą, t. y. sudegina jos trobelę, vis dėlto ši ugnis regimai neapvalo veikėjų sąmonės. Archajiška kolektyvinė pasąmonė gožia daugumos veikėjų savipratą ir netgi individualią pasąmonę ir sąmonę – slėnio gyventojai su didžiule atida stebi Visatos ženklus ir dėl nesėkmingai besiklostančios buities ir būties kaltina „užkeiktą“ Noros vaiką ir Nensės „raganystes“. Magiški ritualai, prakeiksmo ženklai, gydymo suopratis – visu tuo alsuoja išoriniai ir vidiniai romano chronotopai.

Maginė archetipinė veikėjų sąmonė – įdomi ir nuosekliai plėtojama romano linija, detaliausiai atsiskleidžianti per Gerųjų žmonių fenomeną ir Nensės paveikslą. Apskritai romanas puikiai pasiduoda psichoanalitinei literatūros interpretacijos metodologijai – ir dėl jau įvardyto maginės / pagoniškosios pasąmonės / sąmonės egzistavimo, ir ypatingos šio koncepto manifestacijos – galimos „Gerųjų žmonių“ interpretacijos. Fėjos romane reiškiasi ne tik kaip jau įvardytos mitologinės kolektyvinės pasąmonės archetipas, bet ir kaip viena svarbiausių ir įtakingiausių psichikos struktūrų – triksteris. Taigi Gerųjų žmonių figūra yra įkūnyta, įžodinta triksterio figūra. Tai labai aiškiai atsiskleidžia šioje romano citatoje: „Gerieji žmonės klastingi, jeigu nepramogauja. Jie daro, ką nori, nes netarnauja nei Dievui, nei Šėtonui, ir niekas negali jiems pažadėti vietos nei Danguje, nei Pragare. Jie nepakankamai geri, kad būtų išganyti, bet nepakankamai blogi, kad pražūtų“ (130 p.). Tiksliau įtekstintą triksterio apibūdinimą ir veikimą sunku rasti – romane pabrėžiamas jų amorfiškumas, pavidalo labilumas, slėpiningumas ir veikimo principas – sumaišyti žmogui visas kortas, sukeistinti. Šį sukeistinimo fenomeną puikiai iliustruoja pagrindinė romano ašis – fėjų „sukeistas“ vaikas. Nensės, Noros ir jos tarnaitės Merės vykdomas ritualas, berniuko „atkeistinimas“, turi ir karnavalizacijos elementų – per maginį vyksmą skandinamas fėjų sūnus ir „prikeliamas“ tikrasis vaikas. Deja, romano veikėjoms nepavyko suvokti triksterio krečiamo psichikos „pokšto“ – „tikrasis“ Mycholas taip ir nesugrįžo.

Aptarus bendruosius psichoanalizei parankius romano aspektus, įdomu panagrinėti pagrindinių veikėjų portretus. Nepaisant to, kad romano vyksmas sukasi apie Mycholo personažą, jis lieka pasyvus ir netgi kiek daiktiškas veikėjas. Tiesą sakant, nesinori jo net įvardyti kaip „veikėjo“ – greičiau tai yra nuo kitų malonės priklausanti nepajėgi būtybė. Jurgos Mandrijauskaitės teigimu: „Keistas autorės sprendimas viso pasakojimo metu patį vaiką, apie kurį sukasi įvykiai, palikti nuošalyje, šešėlyje, tarsi visa ši istorija niekada nebuvo jo, todėl vis kylančios grėsmės sergančiam mažyliui kažkodėl mane, apskritai, mažai jaudino, bent kur kas mažiau negu žolininkės Nensės ir jos ožkelės likimas. Bet gal toks ir buvo rašytojos sumanymas – supainioti skaitytojo jausmus, nukreipiant rampų šviesas ir simpatijas į žolininkę, kurios gydymo metodai išgelbės arba pražudys vaiką amžiams.“[2] Vis tik šis H. Kent sprendimas man pasirodė labai logiškas – natūralu, kad fiziškai ir protiškai neįgalus vaikas bene negali nieko lemti net savo paties gyvenime. Trys pagrindinės „Gerųjų žmonių“ veikėjos simbolizuoja tris moiras, atsakingas už berniuko gyvenimą. Šis mitologinis lygmuo dar papildo magine savimone alsuojantį romano chronotopą. Apskritai šių moterų gyvenimo istorijos atskleistos labai tinkama proporcija. Pagrindine moira tampa žolininkė Nensė – man labai patiko išsamus jos asmenybės, minčių, motyvų aprašymas. Įdomi, vykusi romano dichotomija – svyravimas tarp galios ir bejėgystės, tiesos ir prietarų, išmanymo ir klaidų – „Gerųjų žmonių“ vaistytojos ir gyduolės neįmanoma traktuoti vienareikšmiškai. Šio portreto išsamumas, detalumas, gylis – didelis romano privalumas. Taiklus, motyvuotas atrodo ir Mycholo senelės Noros sielos juodumas, parodantis, kad ribinės situacijos ir neviltis gali priversti imtis labai drastiškų sprendimų – tai puikiai iliustruoja negailestingas berniuko plakimas dilgėlėmis, siekiant „pagydyti“, „atkeisti“ į „tikrąjį“ vaiką. Gerai atskleistas ir tarnaitės Merės personažas – perteikiamos sielos dilemos, variacija tarp aklo paklusimo šeimininkei iki autentiško, asmeninio situacijos supratimo. Vertingas romano veikėjų paveikslams ir teismo procesas – tikruosius veikėjų jausmus atskleidžia proceso metu vykę liudijimai.

Romane mane žavėjo ir paprasta, tačiau gili išmintis, pažyranti po vieną sakinį, renkama ir dedama į bendrąjį kūrinio vėrinį. Ši išmintis yra sena kaip Nensė ir dar daugiau – kaip pats pasaulis. Paprasta kaip slėnio gyventojų buitis. Ir gili tarsi išoriniai ir vidiniai vandenys, kuriuose paskendo Mycholo kūnas ir siela. Juk iš tiesų: „Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviltiškai to trokštame“ (111 p.).

„Gerieji žmonės“ – geras, daugiasluoksnis romanas, su kaupu išpildantis intencijas ir prasmes. Po antrojo skaitymo taip ir neapsisprendžiu, kuris romanas – „Paskutinės apeigos“ ar „Gerieji žmonės“ – man patiko labiau.

_______________

[1] Mandrijauskaitė, J. Knygos recenzija. Hannah Kent „Gerieji žmonės“: magiška pasaka apie fėjas, kunigus ir šiurpius ritualus, 15min.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-hannah-kent-gerieji-zmones-magiska-pasaka-apie-fejas-kunigus-ir-siurpius-ritualus-286-845984.

[2] Ten pat.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*