Rss Facebook
2017
Rugsėjis
26
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Daiva Daugirdienė: vertėjas niekada nebūna visiškai laisvas 0

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2017-04-03

Neseniai lietuvių kalba pasirodė Johno Irvingo romanas „Paslapčių alėja“. Vertimo autorė – Daiva Daugirdienė, kuriai tai buvo jau devintasis prisilietimas, o tiksliau – atidus ir ilgas kūrybinio literatūrinio bendravimo su Lietuvoje ir visame pasaulyje itin populiariu, kritikų pripažintu ir vertinamu amerikiečių rašytoju darbas. 2014 m. D. Daugirdienė už F. Scotto Fitzgeraldo apsakymų rinkinio „Sugautas šešėlis“ vertimą ir meistrišką stilistinės įvairovės perteikimą LR kultūros ministerijos ir Lietuvių PEN centro buvo pasodinta į Vertėjo krėslą, tai patvirtina jos gebą prakalbinti kitakalbį lietuviškai, jaučiant, gerbiant autoriaus individualumą, pripažįstant ir (iš)saugant kaip vertybę jo asmenybės raišką. D. Daugirdienė yra išvertusi daugiau nei dvidešimt kūrinių, atstovaujančių skirtingoms literatūros sritims, vieni darbai – pačios sudaryti, kiti – bendradarbiavimo vaisiai. Pirmasis vertimas – Ednos O’Brien „Kaimo mergaitės“ – įgyvendintas 1990 m., taigi jau dvidešimt septyneri metai vertime, vertimuose... Pasiklydusi ar laiminga, radusi ar atrandanti – kaip jaučiasi D. Daugirdienė? Pokalbyje ieškoma atsakymų.

„Paslapčių alėja“ ir ja vedąs J. Irvingas

Vienas straipsnio pretekstų – J. Irvingo romanas „Paslapčių alėja“. Koks šis kūrinys Jums, pirmiausia, kaip skaitytojai? Kokios jo esmės ir prasmės? Teigiant, kad esate reikli skaitytoja, iš literatūros norinti ir netgi reikalaujanti turinio ir formos ypatingumo, klaustina, ar knyga patenkina lūkesčius?

Taip, manausi esanti reikli skaitytoja – nepatinkančią knygą dabar iki galo skaitau tik tada, kai būnu kokios vertinimo komisijos narė. Bet apie J. Irvingo kūrinius jau negaliu kalbėti pirmiausia kaip skaitytoja. Esu išvertusi devynis jo romanus ir esė „Vaikai, kurie kai ko neteko“ (2008). Mudu susirašinėjame, esame seniai pažįstami. Nuoširdžiai gerbiu tą protingą, gražų, gerą žmogų, tikrą savo amato meistrą. Kad būsiu „Paslapčių alėjos“ vertėja, žinojau J. Irvingui dar nebaigus šios knygos rašyti; šiek tiek padėjau jam rinkti medžiagą apie Lietuvą – šiam, o galbūt (kaip tada manėme) ir kitam, sudėtingesniam romanui. Taigi šįkart ne aš pasirinkau knygą, o knyga ir jos autorius pasirinko mane. Šio kūrinio esmė ir prasmė yra tokia pati, kaip ir kitų J. Irvingo romanų. Tai liūdnas, romantiškas, erotiškas, komiškas pasakojimas apie žmogaus lemtį.

Kaip pažymėjote, esate jau devintojo J. Irvingo romano lietuviškas balsas. Galvojant konkrečiai apie „Paslapčių alėją“ ir žiūrint autoriaus kūrybos konteksto, kuo Jums kaip vertėjai ši knyga išskirtina? Kokie iššūkiai kilo Jums, iškalbėjusiai ją lietuviškai?

Visuose mano verstuose J. Irvingo romanuose yra daugybė kuo kruopščiausiai aprašytų smulkmenų, lietuviams neįprastų realijų, sporto, medicinos terminų. Ne kartą teko sugalvoti žodžius, nes jų lietuvių kalboje dar nebuvo. Pavyzdžiui, versdama „Viename asmenyje“ (2013) sugalvojau „transvyrą“ ir „transmoterį“. Bijodama netyčia ką nors įžeisti, konsultavausi su Gėjų lyga, jie pritarė ir netgi padėkojo. Kai verčiau „Kol tave rasiu“ (2008), dėl visokių veiksmų pavadinimų tariausi su imtynininkais. Visada reikia su kuo nors tartis, ko nors ieškoti... Visada kas nors padeda. „Paslapčių alėjoje“ daug visokių šventųjų vardų ir Filipinų vietovardžių. Labai pravertė trečiasis „Pasaulio vietovardžių“ žodyno tomas. Bet, kai imiesi versti jau devintą to paties autoriaus romaną, į visa tai nebežiūri kaip į iššūkį. Tai tiesiog darbas.

„Paslapčių alėja“ man ypatinga gal tik tuo, kad dalis veiksmo vyksta Lietuvoje ir pagrindinį veikėją – rašytoją Chuaną Diegą Gererą – lydi vertėja Daiva, „išvertusi daug jo romanų“. Buvo keista ir savotiškai smagu vertime rašyti savo vardą.

Palyginti su kitomis J. Irvingo knygomis, Jums „Paslapčių alėja“ buvo daugiau sudėtingas darbas ar malonumas?

Tai, kas seniau atrodė sunku, dabar jau lengva. Kas stebino, jau pasidarė įprasta. Taigi „Paslapčių alėjos“ vertimas man nebuvo nei didelis išbandymas, nei ypatingas malonumas. Tiesiog darbas, kurį stengiausi atlikti kuo geriau. Tikiuosi, kad skaitytojams patiks. Iš visų J. Irvingo knygų didžiausias išbandymas ir malonumas man buvo „Sidro namų taisyklės“. Manau, kad tai – vienas geriausių dvidešimtojo amžiaus romanų.

Žiūrint J. Irvingo kūrybos visumos, kaip Jums asmeniškai atrodo, kokios rašytojo ypatybės yra esminės jo raiškoje? Lemia pasaulinį vertinimą, pripažinimą? Žvelgdama į kūrėjo patirtį, kaip tam tikrą kelionę laiku, kokias nekintamas raiškos savybes Jūs čiuopiate? O kokie naujumo, kaitos ženklai? Kokie netikėti, nuostabą keliantys įvykiai yra nutikę Jūsų ilgamečiame literatūriniame bendravime ir bendradarbiavime su J. Irvingu?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad J. Irvingas yra puikus pasakotojas. Tikrai geras rašytojas. Jo istorijose nerasite jokių „palaidų“ galų. Pasaulinį pripažinimą ir kartais net fanatišką žavėjimąsi turbūt lemia tai, kad J. Irvingo romanai itin sudėtingi, erotiški, tragikomiški, juose daug, švelniai tariant, keistų detalių. Tai graudžios, painios istorijos apie draugystę, žmogaus stiprybę, požiūrį į Dievą, tikėjimą ir, žinoma, abejones. Apie meilę ir amžiną sielvartą. Visa tai iš esmės nekinta. Dėl to J. Irvingas turi daugybę ištikimų skaitytojų. Man – ir kaip vertėjai, ir kaip skaitytojai – labiausiai patinka J. Irvingo knygos, parašytos nuo 1978 iki 2001 metų, nuo „Pasaulio pagal Garpą“ (1994) iki „Ketvirtosios rankos“ (2003). Tai buvo auksinis šio rašytojo kūrybos laikotarpis. Naujausi J. Irvingo romanai, sakyčiau, neprilygsta to laikotarpio kūriniams. Bet „Paslapčių alėjos“ skaitytojai vis tiek atpažins savo mėgstamą rašytoją.

Mūsų literatūrinis bendradarbiavimas – ir šiaip bendravimas – sklandus ir paprastas nuo pat pirmos dienos, kai susipažinome Vilniaus oro uoste 2008 metais, J. Irvingui atvykus į Lietuvą pristatyti leidyklos „Alma littera“ išleisto romano „Kol tave rasiu“. Galima sakyti, kad tada mudu – rašytojas ir vertėja – vienas kitą ir radome. Didžiausias, labai malonus netikėtumas gal buvo tas, kad abu esame gimę tą pačią dieną. J. Irvingas mane dvidešimčia metų aplenkė, bet vis tiek... Gal man tiesiog lemta versti jo knygas? Juokauju, žinoma, bet... romane „Kol tave rasiu“ J. Irvingas rašo, kad atsitiktinių sutapimų arba išvis nėra, „arba viskas čia yra vienas didžiulis sutapimas“.

Vertėjas ir vertimai Lietuvoje

Palikus J. Irvingo asmenybę, šį Jūsų literatūrinį partnerį, ir žvelgiant į Jūsų tris dešimtmečius vertime, klaustina, ką įvardytumėte daugiausiai pastangų, išmonės, kalbos jausmo ir meistrystės pareikalavusiu darbu? O kas šiandien menasi kaip didžiausias kūrybinis teksto malonumas? Galbūt tai sutampa – darbas ir malonumas – dvi esatys, sudarančios ir esančios viena?

Labiausiai stengtis, kartais tiesiog iš kailio nertis reikia, kai verti klasiką. Nes ten viskas kitaip. Kitokia intonacija, kartais net žodžių reikšmės. Bet kaip tik tai man, kaip vertėjai, ir yra didžiausias kūrybos malonumas – tos akimirkos, kai labai stengiesi ir galiausiai pavyksta rasti reikiamą žodį ar tinkamą frazeologizmą. Čia turiu omenyje Jane Austen „Įtikinėjimo“ (2011), F. Scotto Fitzgeraldo „Šioje rojaus pusėje“ (2012) ir apsakymų vertimus.

Ilgametė patirtis suponuoja klausti, kas, Jūsų patyrimu, yra vertėjo esatis, darbas? Kokios raiškos ir išraiškos galimybės, laisvė ir ribos?

Vertėjas niekada nebūna visiškai laisvas, visada turi laviruoti tarp Scilės ir Charibdės – pažodiškumo ir atpasakojimo. Ką jau kalbėti apie skirtingas įvairių kalbų raiškos galimybes! Ir dar reikia stengtis netempti visų autorių ant savo kurpalio. Kai kurie vertėjai, netgi laikomi gerais, netyčia tai daro. Bet kai kam vis dėlto pavyksta laviruoti gana grakščiai. Kaip? Nežinau. Čia turbūt nėra aiškių taisyklių.

Profesionalės patyrimu, akimis, kaip Lietuvos knygų pasaulyje regisi vertimų sritis? Jūsų pastebėjimu, lietuvių vertėjų darbe šiandien dominuoja kokybė ar kiekybė?

Savaime suprantama, kad ir originaliosios literatūros, ir vertimų srityje daug ką reikėtų gerinti. Dabar visi skuba. Ir rašytojai, ir vertėjai. Dirbančių tiesiog iš meilės literatūrai labai nedaug. O kai dauguma dirba paskubomis (kad nemirtų badu), dominuoja, be abejo, ne kokybė.

 Nuo 2017 metų, LR Seimui priėmus „Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimą“, mokestinė našta dirbantiems pagal autorines sutartis padidėjo dvigubai, taigi literatūros vertėjams iškilo grėsmė apskritai nebeišgyventi iš savo profesijos. Vertėjų honorarai maži: nuo 140 iki 200 eurų už autorinį lanką (su mokesčiais). Be to, dabartinė „Sodros“ sistema autoriams neteikia garantijų nei ligos atveju, nei pensiniame amžiuje. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (toliau – LLVS) jau kreipėsi į tris Seimo komitetus, prašydama gelbėti literatūros vertėjus.

Jūsų nuomone, vertinimu, tai, kas išties vertinga, pasiekia skaitytoją lietuvį? Ar geriausių, perkamiausių ir kitokių -iausių gausme nepaskęsta kūriniai, pasižymintys ne rėksmingu viršeliu, bet vertingu teksto audiniu?

Dabar lietuviškai skaitančius žmones labai greitai pasiekia ir tai, kas išties vertinga, ir visoks vienadienis verstinis šlamštas. Skaitytojai turi mokytis pasirinkti. Čia jiems padeda LLVS, nuo 2009 m. rengianti Metų verstinės knygos rinkimus. Turėtų labiau padėti ir mokytojai, ir bibliotekininkai.

Kaip skaitytoja ko pasigendate, ko linkėtumėte artimiausioje ateityje lietuvių literatūriniam pasauliui?

Kaip skaitytoja norėčiau, kad lietuviškai būtų išleidžiama daugiau prancūzų, italų literatūros. Ne tik šiuolaikinės, bet ir klasikos. Pavyzdžiui, būtų gerai, jei kas išverstų Francesco Petrarcos „Dainyną“. Kaip vertėja, kuriai dažnai prireikia citatų, norėčiau, kad turėtume daugiau į lietuvių kalbą gerai išverstų Williamo Shakespeare’o kūrinių. Daugelis vertimų, kuriuos jau turime, deja, netikslūs. Tokių nepacituosi. Labai džiaugiuosi, kad pernai pasirodė dvi Sauliaus Repečkos puikiai išverstos W. Shakespeare’o pjesės: „Klaidų komedija“ ir „Troilas ir Kresida“.

Visai neseniai įvyko Vilniaus knygų mugė, jos tema – Lietuviški ženklai pasaulyje. Jūs, sakytina, išverčiate pasaulį Lietuvai. Ką įvardytumėte svarbiausiais, pagrindiniais šiuolaikinio pasaulio ženklais literatūros erdvėje? Kūriniai, autoriai, idėjos, raiškos formos?

Svarbiausias šiuolaikinio pasaulio ženklas literatūros erdvėje, manyčiau, yra tai, kad pasirodo vis daugiau vertimų iš įvairių užsienio kalbų, ne tik anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar rusų. Pavyzdžiui, Abrahamo B. Yehoshua „Moteris Jeruzalėje“ (2016) (iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė, išleido „Sofoklis“), László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“ (2016) (iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis, išleido „Kitos knygos“), Tomo Tranströmerio „Per svyruojantį pasaulį“ (2016) (iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), „7 islandų poetai“ (2016) (sudarė ir iš islandų kalbos vertė Jurgita Marija Abraitytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). LLVS 2016 m. išleido Azijos šalių literatūrai skirtą elektroninio vertimų žurnalo „Hieronymus“ numerį.

2017-ieji paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Jūs tarsi jungiate, sutaikote lietuvių ir anglų kalbas. Kaip asmeniškai vertinate šių kalbų santykį? Koks jis Jūsų kaip vertėjos akimis? Kokie pagrindiniai, didžiausi kalbiniai sunkumai, iššūkiai?

Anglų kalba analitinė, o lietuvių – fleksinė. Jau vien dėl to kartais iškyla šiokių tokių sunkumų. Mes negalime apsieiti be galūnių, nes kaip tik jomis ir reiškiami sintaksiniai santykiai. Be to, mums reikia žinoti, kurios – vyriškosios ar moteriškosios – giminės vienas ar kitas daiktavardis. „Graži“ ar „gražus“. O jei rašytojas (kaip, pavyzdžiui, J. Irvingas „Viename asmenyje“) nori, kad skaitytojas kurį laiką net nesuprastų, ar tas romano veikėjas yra vyras, ar moteris? Ką tada daryti vertėjui? Štai tokių būna keblumų. Ir daugybė kitokių. Bet kaip nors išsisukame.

Jūsų vertinimu, kiek lietuvių kalbai kyla realių grėsmių? Gal jos daugiau tariamos?

Grėsmės... Na, žinoma, lietuvių kalba patiria realių grėsmių, tik gal ne ten, kur jų dabar mėgino ieškoti Kalbos inspekcija, ne kūrybiškiausių knygų dvyliktukuose.

Skaitymo patirtys ir duotys

„Paslapčių alėjoje“ atmintis – vienas reikšminių, idėjinių sandų, tad prisiminkite savo pirmąsias skaitymo, vertimo praktikas – kas išgyventa tada, kaip regisi šiandien?

Vytauto Mačernio eilėraščius paauglystėje ne tik skaičiau, bet ir persirašiau į storą sąsiuvinį. Visą iš lotynų kalbos mokytojos pasiskolintą dviejų ar trijų šimtų puslapių knygą. Dabar man labiau patinka Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, kai kurie kitų poetų eilėraščiai, bet jau retai kada ką persirašau į sąsiuvinį ar užrašų knygutę... Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Stendalio „Raudona ir juoda“ skaičiau gal dešimt kartų, o paskui, jau Vilniaus universitete, kaip tik apie tą romaną turėjau pasakoti per prancūzų literatūros egzaminą. Išsitraukusi bilietą, turbūt pernelyg džiaugsmingai nusišypsojau – dėstytoja įtariai paklausė, ko taip džiaugiuosi.

Pirmiau tapau vertimų redaktore, tik paskui vertėja. Dirbau „Vagos“ leidykloje. Redakcijos vedėja pasiūlė pamėginti versti. Pamėginau. Patiko. Tada vertėjams buvo sunkiau negu dabar. Juk nebuvo nei „Google“, nei interneto. Negalėjai, radęs nežinomą žodį ar pavadinimą, akimirksniu išsiaiškinti, kas tai per daiktas, kaip atrodo. Dabar dažnai dėl visa ko paprašau, kad kompiuteris parodytų paveiksliuką. Įdomiausių vaizdų prisižiūrėjau versdama J. Irvingo romanus.

Pasidalykite ypatingiausiu skaitymo atveju ar kitu didžiausią įspūdį palikusiu kalbos patyrimu.

Didžiausią įspūdį man visada daro poezija. Netgi skaitoma nežinia kelintą kartą. Pavyzdžiui, Marcelijaus Martinaičio „Atmintys“ arba Jono Strielkūno lyrikos dvitomis. Labai mėgstu ir kai kuriuos šiuolaikinių, gyvų, pažįstamų, netgi apyjaunių poetų eilėraščius, bet nenoriu nė vieno minėti, kad kiti neįsižeistų. Nuoširdžiai žaviuosi klasės draugo Valdo Papievio proza, kuri iš tiesų – beveik poezija. Neabejoju, kad tokios lietuvių literatūros skaitymas man padeda ir kaip vertėjai. Tai tarsi kasdienė kalbos jausmo mankšta.

Kas Jums asmeniškai yra gera knyga, subjektyviai vertingas (-iausias) literatūros kūrinys?

Jau pasakiau, kurias poezijos knygas labiausiai mėgstu. Be to, garbinu W. Shakespeare’ą. O iš prozos... Na, Vilhelmo Mobergo „Vyro moteris“, Charleso Dickenso „Didieji lūkesčiai“, Johno Irvingo „Sidro namų taisyklės“, Francis’o Scosso Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“, Michaelio Ondaatje „Anglas ligonis“, beveik visi Jono Biliūno kūriniai, Valdo Papievio „Eiti“ ir „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Čia tik keli pavyzdžiai. Mėgstamų turiu daug.

Baigdama pokalbį norėčiau paklausti, ką, Jūsų manymu, reiškia ir duoda literatūra žmogui šiandien, apskritai?

Literatūra žmogų moko mąstyti, suprasti kitus.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*